Urinal

ŠALTALANKIS – VAISTAS NUO 99 LIGŲ

ŠALTALANKIS – VAISTAS NUO 99 LIGŲ

Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Kinijos žmonės buvo pirmieji, kurie pradėjo naudoti šaltalankį kaip vaistą. Nuo daugiau nei prieš tūkstantį metų, kai senovės tibetiečiai pradėjo naudoti šaltalankius, buvo sukurta šimtai Azijos tradicinių receptų ir juos vartojo kartos, panaudojant uogų maistines bei gydomąsias savybes. Pastebėta, kad šaltalankis yra ypač veiksmingas gydant žaizdas, uždegimus, sutrikimus, susijusius su gleivinės membranomis. Šaltalankio uogos padeda susirgus tokiomis ligomis, kaip kosulys, skrepliai, turint skrandžio bei ginekologinius sutrikimus (Risto Erkkola ir Baoru Yang, 2003).

Šaltalankių uogos buvo naudojamos ir tradicinėje Tibeto bei Mongolijos medicinoje nuo seniausių laikų. Uogos turi gydomąjį poveikį plaučiams, skrandžiui, blužniai, kraujo cirkuliacijai. Šis poveikis buvo užfiksuotas kai kurių žymių senovės medikų, gyvenusių Tang ir Jing Zhu Ben Cao (D. Danzengpengcuo, 1986), Čing Sibu Yidian (Yu Sui Yuandanguibu et al., 1983) dinastijų laikų. Kinijos Visuomenės sveikatos ministerija 1977 metais šaltalankius pirmą kartą oficialiai įvardijo Kinijos farmakopėjoje. Nuo 1985 m.  Kinijoje skiriama ypatingai daug dėmesio šaltalankių medicininiams tyrimams, kurie pateikė daug ištirtų gydomųjų vertybių. Šaltalankio uogos pasižymi gydančiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai, imuninei sistemai, turi senėjimą stabdantį, prieš uždegiminį ir anti-radiacinį poveikį.

Nuo 1985 iki 1993 metų, Kinijos mokslininkai užsiima šaltalankio sulčių, aliejų ir kitų ekstraktų moksliniais eksperimentais, jų maistinės vertės ir cheminės sudėties, farmakodinamikos ir toksikologijos analize. Rezultatais buvo grindžiama, kad šaltalankis yra vaistinis augalas, kurio sudėtyje daug rūšių vitaminų, mikroelementų, aminorūgščių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, tokių kaip, beta-karoteno, VC, VB1, VB2, VK1, Zeaxanthino, likopeno, flavonoidų, folio rūgšties, sitosterolio, triterpeno, riebalų rūgščių, tanino rūgštis, 5-HT (5- hidroksitriptamino) ir umbelliferone, ir kt. Buvo pastebėta, kad šaltalankių uogos turi daugiau nei 190 rūšių biologiškai aktyvių medžiagų, o šaltalankio aliejuje yra 106 rūšių tokių medžiagų. Iš šių medžiagų yra 6 rūšių riebaluose tirpių vitaminų, 22 rūšių riebalų rūgščių, 42 rūšių lipidų ir 36 rūšių flavonoidų bei fenolių (Z. Zhemin, 1990). Dėl šių priežasčių, šaltalankis turi didelį potencialą medicinos srityje, tiek kaip vaistas, tiek ir kaip sveikas maistas. Šaltalankio aliejus gali būti naudojamas nudegimų gydimui, odos spinduliuotės pažeidimams, gimdos kaklelio erozijai, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opai gydyti (W. Fuheng, 1991).

TAIP PAT SKAITYKITE