Maisto papildai – būtina rinktis atsakingai ir žinoti, kaip veikia
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (Tarnyba) internetu ir telefonu nuolat sulaukia įvairių klausimų apie maisto papildus. Domimasi jų nauda ir priešingai, ar maisto papildai negali pakenkti. Kiekvienais metais prekybos maisto papildais apimtys auga, ypač populiarėja internetinė prekyba maisto papildais. Kasmet registruojama ir vis daugiau norinčiųjų užsiimti šia veikla. Pernai per pirmą pusmetį į Tarnybą kreipėsi 5, o šiais metais per tą patį laikotarpį jau 11 įmonių ir asmenų, norinčių užsiimti būtent internetine prekyba maisto papildais.
Pirmąkart išmatuota pavienių žmogaus kūno ląstelių temperatūra
Mokslininkams pirmąkart pavyko išmatuoti pavienių žmogaus kūno ląstelių temperatūrą ir įdomu tai, kad temperatūra kūno viduje nebūtinai atitinka tradicinę 36.6 laipsnių C vertę. Gauti rezultatai bus pristatyti 242–ajame nacionaliniame Amerikos chemikų draugijos susitikime.
Kai mažylis viską neigia
Atšventęs antrąjį gimtadienį vaikas pradeda būti pats savimi: rodyti savo valdžią, reikšti nuomonę ir tikrinti galimybių ribas. Todėl prasideda visko neigimo laikotarpis. Tačiau dėl to labai nerimauti nereikėtų: tai normali ir svarbi vaiko raidos dalis. Kartais mažylis viską neigdamas visai nenori to pasakyti. O taip elgiasi dėl to, kad jo prašo suaugusieji, kurių valiai reikia nepaklusti, kad galėtum parodyti savo savarankiškumą. Svarbu visko neigimo nesupainioti su neklausymu, kai vaikas atsisako ką nors daryti, nes jam tai yra nemalonu ir jis nori daryti ką nors kita. Pavyzdžiui, mažylis žaidžia, o mama jam liepia eiti miegoti, nes jau ganėtinai vėlu.
Išmokti pralaimėti – neįkainojama patirtis
Beveik kiekvienas tėvas, žaisdamas stalo ar sportinius žaidimus, jei ne visada, tai bent jau retkarčiais tikrai sąmoningai pasiduoda. Kas būtų, jei niekada nepasiduotume? Nežinau, kaip jus, bet mane persekiotų kaltės jausmas. Kažkur giliai man vis dar atrodo, kad laimėti prieš vaiką yra neteisinga ir netgi… žiauru. Juk visi norime, kad vaikas būtų laimingas. Ir tikriausiai visi matėme, kaip žiba jo akys laimėjus. Laimėdamas vaikas „augina” pasitikėjimą savimi. Tačiau kad ir kaip nemalonu būtų tai pripažinti, lygiai taip pat svarbu yra ir išmokti pralaimėti bei suprasti, kad ne visada įmanoma laimėti. Išmokti
Mažasis skundikas
Atšventęs trečiąjį gimtadienį mažylis jau pradeda suvokti save kaip asmenybę. Atsiranda supratimas, kad šalia esantys suaugusieji gali ne tik jam padėti, bet ir paveikti kitų žmonių elgesį. „Skundikas…” – dažna frazė kieme, kai susirenka daugiau vaikų. Bet ar visada mažylį, pasakantį apie kitų klaidas bei padarytus blogus darbus, galima vadinti skundiku? Siūlytume visų pirma išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Neretai į konfliktą įsipainiojęs vaikas ne skundžia, o tiesiog prašo pagalbos. Todėl nenumokite į tai ranka, o įvertinkite situaciją, ar mažieji gali išspręsti iškilusį
Mažasis gobšuolis
Daugeliui antrąjį gimtadienį atšventusių mažylių tėvelių pažįstama situacija: nupirkote naują žaisliuką, o vaikas prie jo neleidžia niekam net prisiliesti. Ką daryti? Ar iš tiesų auginate mažąjį gobšuolį? Dvejų trejų metų vaikai dažnai yra labai egocentriški. Jiems atiduoti savo daiktą kitam yra tas pats, kas atiduoti dalelę savęs. Todėl nebarkite mažylio ir nevadinkite jo gobšuoliu, o pabandykite jam padėti. Gobšumas nėra įgimtas, todėl su amžiumi vaikai darosi sąmoningesni ir pamažu išmoksta dalytis.
Kodėl svarbu kalbėtis su vaiku?
Pokalbiai su vaiku – tiek kalbėjimas, tiek išklausymas – yra labai svarbūs dėl keleto priežasčių. Visų pirma, tai stiprina tarpusavio ryšį, skatina mažylį mokytis bendravimo, taip pat ugdo jo pasitikėjimą savimi. Be to, jei nuo pat mažumės įpratinsite mažylį nuolat su jumis bendrauti, pasipasakoti savo rūpesčius ar įspūdžius, paauglystėje išvengsite nenoro jums atsiverti. Artimas ryšys, kurį išugdysite dar darželinukui, išliks visam gyvenimui. Tačiau, regis, toks paprastas dalykas, kaip pokalbis, taip pat gali būti visiškai netikęs arba ne iki galo atviras. Kalbėtis su vaiku – tikras menas, laimei,
Išgalvotas draugas
Iš tiesų daugeliui tėvų tokiu atveju kyla klausimas, ką daryti? Nekreipti dėmesio, drausti, pasišaipyti ir taip išvaryti tą nematomą būtybę, o gal su juo susidraugauti? O gal problema čia didesnė ir reikalauja specialisto konsultacijų? Ramybės, ramybės ir dar kartą ramybės – nieko baisaus čia nėra. Visų pirma reikėtų išsiaiškinti jūsų vaiko gyvenime svarbaus šio nematomo veikėjo atsiradimo priežastis. Tikriausiai visi puikiai prisimenate pasaką apie Mažylį ir Karlsoną. Tas nutrūktgalvis storulis buvo ne kas kitas, kaip paties Mažylio sugalvotas ir jam vienam matomas bičiulis. Žaisdamas su Karlsonu, berniukas kompensuodavo darbuose paskendusių tėvų dėmesio trūkumą. Todėl Mažyliui sykį buvo
Kaip paruošti mažylį ilgam išsiskyrimui
Vargu, ar rastume darželį, kuriame nebūtų vaiko, ne vieną mėnesį neregėjusio savo tėvų. Suaugusieji neretai išvyksta dirbti į užsienį, norėdami sukurti savo atžaloms materialinę gerovę. Tačiau paaiškėja, kad taip iš mažųjų atima kažką nepalyginamai svarbesnio. Gal todėl vis dažniau gauname laiškų, kuriuose prašoma padėti. Teta, ar būsi mano… mama? Ketverių metų Simono mama rašo: „Mums išvykus dirbti į užsienį, sūnus buvo paliktas pas tetą, mano seserį, pas kurią anksčiau dažnai svečiuodavomės. Stengdavomės kiek įmanoma dažniau Simonui skambinti ir, norėdami palengvinti jo laukimą, žadėdavome greitai grįžti. Praėjus keletai savaičių sūnus priėjo prie tetos ir paklausė, ar ji galėtų būti jo mama, jei tėvai negrįžtų…”
Kodėl jis taip blogai elgiasi?
„Jis visiškai neklauso – užsispyręs kaip ožiukas”, „O mūsiškis parduotuvėje griūva ant žemės, jei nenuperkame, ko prašo”… Kodėl mažieji taip blogai elgiasi? Juk mes jų to nemokome. „Blogo” elgesio priežastys: Paveldėtas atitinkamas temperamentas. Impulsyviam mažyliui pyktis ar emocijų audra kils daug greičiau nei ramuoliui flegmatikui. Nemokėjimas kontroliuoti emocijų. Mažas vaikas nesugeba ilgesniam laikui atidėti savo poreikių patenkinimo. Jis viską nori gauti tuojau pat.
Kaip atskirti fantazijas nuo melo
Vaikų vaizduotė yra labai laki. Net iki penkerių šešerių metų mažieji neskiria melagysčių ir fantazijų. Neretai jiems sunku net patiems suvokti, kur prasideda jų įsivaizduojami dalykai, o kur – reali tikrovė. Fantazavimas – tai natūralus ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesys. Jų pasakojimuose žmonės įgyja matytų filmų herojų bruožų, įvykiai sutampa su pasakojimais ir išgirstomis istorijomis. Šio amžiaus vaikai taip pat dažnai neatsimena, kas buvo prieš kelias dienas. Todėl jie tvirtina nedarę vieno ar
Varge vargeli – ta mano dukrelė
Šneki, aiškini, o ji vis tiek kaip iš mėnulio iškritusi – atrodo, nė negirdi, kad jai kažką sakai! Tokia jau ta paauglystės simfonija – tąsanti visų nervus ir kantrybę… Bet pasilengvinti gyvenimą šiuo laikotarpiu nėra neįmanoma misija. Mama gali didelius kalnus nuversti, jei prisimins keletą iki mūsų laikų išlikusių… senų patarlių. Žinoma, priešas šiuo atveju – nesusipratimai, kylantys tarp mamos ir jos paauglės dukters. Kai konfliktai tarsi kabo ore ir įsiplieskia nuo mažiausio krustelėjimo – niekam nėra malonu. Bet bepigu piktintis mamai, kuri jau seniai pamiršo, koks sunkus vis dėlto buvo tas virsmas… Juk paauglystė –
Tėtis ir mama auklėja skirtingai
„Negalima!”, – subara tėtis. „O man mama leidžia!” – atkerta mažasis. Kažkur girdėta? O dar mūsų seneliai mena, kad prie vaikų ginčijamasi nebuvo – paprastai tėvo žodis būdavo pirmas ir paskutinis. Turbūt pažįstama situacija, kai artimieji, pabuvę su vaiku, dažnai stebisi staiga pasikeitusiu jo elgesiu grįžus mamai. Nieko keista – juk su mama siejama saugi aplinka, kurioje mažasis gali patenkinti tiek fizinius, tiek dvasinius poreikius. Ji supranta ir pateisina visus vaiko jausmus ir poelgius. Todėl mamai galima išlieti viską, kas susikaupė, kol jos nebuvo: verkšlenti, zirzti, pykti,
Sergu: veiksmo siužetas pataluose
Ar žinote, kodėl mūsų mažyliai kartais svajoja sirgti? Ogi todėl, kad puikiai prisimena, koks gėris jų tuomet laukia: į burną skrenda skanūs kąsneliai, mama neina į darbą ir visą dieną jo laukia nuostabi programa… Kada vaikas nenori žaisti? Tik tada, kai jaučiasi labai blogai. Tačiau vos pasijutęs nors truputėlį geriau jis jau nori žaisti. Be to, daktarai sako, kad vaikas, kuris neliūdi lovoje, daug greičiau pasveiksta. Iš tiesų jau turbūt niekam ne paslaptis, kad juokas ir gera nuotaika – vieni geriausių gydytojų.
Mažieji vandalai
Į žaislų dėžę keliauja dar viena mašinytė be ratų… Toks įspūdis, kad prie ko vaikas beprisiliestų, viskas pasidalina į kelias dalis, tarsi namuose būtų praūžęs uraganas… Taip ir norisi sugriebti mažąjį niekadėją už rankos ir jį „pamokyti”. Tik ar tai padės? Tiek mažieji vyručiai, „tiuninguojantys” mašinytes, tiek mažosios princesės, be gailesčio nusukančios lėlei galvą, gimdami patenka į jau egzistuojančių daiktų pasaulį, tokį įprastą mums, suaugusiems, bet… ne jiems. Todėl vaikams gimsta natūralus noras pažvelgti į daikto vidų ir pamatyti, iš ko jis susideda. Dvimetis dar nesugeba suvokti savo paieškos pasekmių, o juo labiau daikto vertingumo,
Kaip pasakyti „ne” dar vienam žaisliukui?
Daugeliui matytas vaizdelis: mažylis parduotuvėje stovi prie žaislų lentynos, trepsi kojytėmis ir rėkia: „Noriu”, „Nupirk”. Konfliktas lyg ir garantuotas. O gal jo galima išvengti? Nemanykite, kad esate blogi tėvai, jeigu negalite mažyliui nupirkti jo norimo žaisliuko. Gali būti, kad šis noras jau po kelių minučių praeis, ir vaikutis vėl trepsės kojytėmis, trokšdamas jau kito daikto. Svarbiausia, kad atsisakymas pirkti neįžeistų vaikučio. Todėl venkite žodelio „ne”. Tai skamba grėsmingai, tarsi jūs niekada šito žaisliuko nebenupirksite. Mažylis gali pagalvoti, kad jis galbūt
Nestabdykime upės čiurlenimo
Įsivaizduokite mažą kačiuką, kuris lipa į medį. Jis bando išlaikyti pusiausvyrą, tikrina savo jėgas ir galimybes. O jo mama katė netrukdo jam, neliepia tuoj pat kraustytis iš medžio, negąsdina, kad jis nusilauš sprandą. Jeigu katė neleistų jam lipti, ji ir stabdytų kačiuko vystymąsi, ir atimtų iš jo malonumą. O kaip elgiasi žmonės? Štai neseniai išmokęs vaikščioti vaikas bando užlipti ant kėdės. Dažnai tėvų reakcija būna stabdanti: „Atsargiai, nelipk, nukrisi”, „Tu dar mažas, kėdė per aukšta”, „Pala, padėsiu, palaikysiu”. Taip tėvai užkerta kelią vaiko eksperimentavimui su pasauliu ir su savimi,
Nebarkime judriųjų „motoriukų”
Neneigsime, hiperaktyvus vaikas – šiokia tokia našta tėvams. Pernelyg aktyvus, chaotiškas mažylių elgesys tėveliams dažniausiai sukelia papildomą nerimą, baimę, trukdo laisvai jaustis visuomenėje. Tačiau nereikia per daug įsibaiminti – juk visada daugiau žinome apie tai, kas mums nenaudinga, o apie tai, kas nuramintų ar parodytų, jog situacija normali, – informacijos dažniausiai pritrūksta. Hiperaktyvumo sutrikimą turinčių vaikučių tėvelių skundai dažniausiai labai panašūs: vaikai, tarsi gyvi kamuoliukai, negali nustygti vienoje vietoje, kai turėtų būti susikaupę – blaškosi, nenurimsta,
Bus, kaip Dievas duos? Ne, bus, kaip nuspręsiu!
Žinote posakį apie optimistą ir pesimistą? Kai stiklinė yra iki pusės pripildyta, vienas iš jų mato ją puspilnę, kitas – pustuštę. Ir taip skirtingai matyti gali jau maži vaikai. Kaip manote, kokių savybių reikia žmogui, kad jam gyvenime sektųsi? Nelabai sunkus klausimas: pasitikėjimo savimi ir tikėjimo savo idėjomis, entuziazmo, smalsumo, gabumų ir proto, ryžto, išradingumo, drąsos… Dar vienas nesudėtingas klausimas – ar šios savybės įgimtos, ar suformuojamos, t.y. įgyjamos? Tik štai įdomus dalykas – tyrimų statistika rodo, kad bet kurioje
Jei nė kąsnelio neima į burną
„Už mamytę, už tėvelį, už senelį ir senelę…” – ragina valgyti tėveliai mažuosius ir laksto iš paskos su šaukštu. Kiti reaguoja ramiau: išalks – pats paprašys. Kurie elgiasi teisingiau? Specialistai teigia, kad vaikai puikiai jaučia, kiek maisto jiems reikia. Bet kartais jie nejaučia alkio ir gali kiaurą dieną pralakstyti suvalgę tik sausainį ar obuolį. Suprantama, taip vaikas tikrai negaus visų jam būtinų maisto medžiagų. Ko tik nesigriebia tėveliai, siekdami padidinti vaiko apetitą: kiša apetitą žadinančias mikstūras, vitaminus. Gydytojai to daryti savo nuožiūra tikrai nepataria.
Kaip įpratinti valgyti pusryčius
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad pusryčiai turi įtakos mažylio atminčiai, dėmesio koncentracijai ir bendravimui kolektyve. Vaikai, kurie neatsisako pusryčių, yra mažiau irzlūs, lengviau sprendžia užduotis, imlesni lavinimuisi, o pusryčius praleidžiančių vaikų nervinė sistema jautresnė, jie dirglesni, jiems sunku susikoncentruoti, nes yra alkani. Ryte valgantys vaikai mažiau rizikuoja nutukti, nes pusryčių nemėgstantieji iki priešpiečių taip išalksta, kad vėliau suvalgo daug daugiau maisto. Dauguma pusryčius valgančių mažylių tėvų pripažįsta, kad jų vaikai jaučiasi geriau ir yra sveikesni.
Vitaminų B svarba vaiko organizmui
Lyg nematomi maži nykštukai vitaminai tyliai dirba savo didelius darbus. Be jų neįvyktų tūkstančiai cheminių reakcijų – jie padeda maistą paversti energija, pasisavinti reikalingas medžiagas ir atsikratyti nereikalingų, suformuoti stiprią nervų sistemą, tvirtus kaulus, raumenis, gerą imunitetą. Gaudami vitaminų esame protingi, gražūs ir sveiki. Gyvybės aminai, arba tiesiog vitaminai. Taip vadinami šie biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, būtini normaliai organizmo medžiagų apykaitai bei gyvybinei veiklai palaikyti. Jų mums reikia labai mažai, tačiau daugelis mūsų organizme yra negaminami ir nekaupiami, todėl kasdien su maistu būtinai turime jų gauti.
Vargai dėl pleiskanų
Dažnai antrąją trečiąją kūdikio gyvenimo savaitę kaktos ir pakaušio srityje susidaro pleiskanų – sudžiūvusių riebalinių liaukų sekreto. Kartais jos pranyksta savaime, tačiau dažniausiai mažyliui atsikratyti šios „kepurės” reikia padėti. Mamai ir tėtei prireiks žinių, specialių priemonių ir… kantrybės. 1. Aliejus ir šepetukas. Prieš maudydami mažylio galvytę patepkite aliejumi. Tiks vaikiškas aliejukas, skystas kremas ir net alyvų ar saulėgrąžų aliejus. Praėjus kelioms valandoms galvytę sušukuokite – taip pašalinsite dalį pleiskanų arba jas „pašiaušusios” palengvinsite jų pasišalinimą.
Šlapių lovyčių kapitonai
Naktis. Išgirstate klebenant miegamojo durų rankeną, jos tyliai prasiveria, dvelkteli nekoks kvapelis… Pakeliate antklodę ir įsileidžiate mažąjį vaiduoklį į savo lovą. Nieko nepadarysi, jo lovelėje – ir vėl jūra. Dauguma mažylių,sulaukę trejų metų, išauga šlapių naktų laikotarpį. Deja, net trečdalis nuo to saugosi sauskelnėmis. Gydytojai apie naktinį šlapimo nelaikymą (arba enurezę) prabyla tik tuomet, kai dažniau nei kartą per savaitę balutėje prabunda penkerių metų ir vyresni vaikai. Manoma, kad