Venoruton spray purškalas kojoms

Kodėl jis taip blogai elgiasi?

„Jis visiškai neklauso – užsispyręs kaip ožiukas”, „O mūsiškis parduotuvėje griūva ant žemės, jei nenuperkame, ko prašo”… Kodėl mažieji taip blogai elgiasi? Juk mes jų to nemokome.

„Blogo” elgesio priežastys:

  • Paveldėtas atitinkamas temperamentas. Impulsyviam mažyliui pyktis ar emocijų audra kils daug greičiau nei ramuoliui flegmatikui.
  • Nemokėjimas kontroliuoti emocijų. Mažas vaikas nesugeba ilgesniam laikui atidėti savo poreikių patenkinimo. Jis viską nori gauti tuojau pat.
  • Noras būti savarankiškam ir pačiam priimti sprendimus. 2–3 metų mažylis pradeda suvokti save kaip atskirą žmogų. Jis suvokia padidėjusias savo galimybes, todėl siekia viską daryti pats ir protestuoja prieš pagalbą bei jo galimybių apribojimą.
  • Mokymasis pažinti pasaulį. Atimdamas žaislą ar suduodamas kitam, mažylis susipažįsta su nauja aplinka ir atranda leistino elgesio ribas. Jis dar nesugeba numatyti savo veiksmų padarinių ir suprasti kito žmogaus būsenos.
  • Suaugusiųjų mėgdžiojimas. Vaikai mokosi mėgdžiodami suaugusiuosius ir dažnai perima savo šeimai būdingus elgsenos modelius. Jei tėveliai įpykę svaidosi grasinimais (arba dar blogiau – lėkštėmis), jų atžalos iš jų mokosi, kaip elgtis supykus.
  • Noras bendrauti. Bet koks elgesys rodo bendravimo poreikį. Jei vaikas rėkia ar griūva ant žemės, vadinasi, jis nori jums pasakyti apie savo poreikį. Gal jis nesijaučia pakankamai saugus, mylimas ir reikalingas?
  • Išlepinimas. Gali būti ir taip. Kartais pernelyg liberalūs tėvai nenustato taisyklių, o tai gali skatinti vaikų įniršį. Jei vaikas gauna per daug dėmesio – šis tampa žalingas. Tėvai taip pat neturėtų kištis į natūralų vaiko mokymosi procesą. Vaikas daug ką turi išmokti pats, nors jam ir tektų susidurti su sunkumais.

Užsispyręs kaip ožka!

Labai dažnai užsispyrimu vadinamas normalus vaikų negatyvizmas. Antraisiais trečiaisiais gyvenimo metais pasireiškiantis negatyvizmas yra natūrali ir svarbi vaiko raidos stadija.

Šiuo laikotarpiu formuojasi savarankiškumas. Vaikas veržiasi pažinti pasaulį, bet jo jėgos dar per mažos, todėl jis neišvengiamai patiria nusivylimų. Mažylio pasaulis pilnas didelių spintų, sunkių stalčių ir aukštai sukabintų lentynų. Visos tos sunkiai pasiekiamos talpyklos pilnos įvairiausių gėrybių, žiūrint vaiko akimis. Suaugusieji šiuo laikotarpiu turėtų valdyti savo potraukį slopinti vaiko savarankiškumą, nes dažnai girdėdamas „nelipk”, „neimk”, „negalima” mažylis greičiausiai užaugs priklausomas ir nepasitikintis savimi.

Kaip sutramdyti užsispyrėlį?

Leiskite vaikui rinktis tam tikrose ribose, pvz., „Valgysi sumuštinį ar košės?”, „Maudysimės dabar ar po vakarienės?” Galimybė išvengti būtino veiksmo (valgymo, maudynių) čia nenumatyta. Bet leisdami pasirinkti, duosite mažyliui suprasti, kad jums svarbi jo nuomonė.

Skatinkite vaiko savarankiškumą, leiskite jam pačiam atlikti tai, ką jis sugeba (apsiauti batus, įsiberti javainių į lėkštutę). Turėkite kantrybės ir neskubinkite – juk savaime suprantama, kad mažieji viską daro daug lėčiau už jus.
Padarykite aplinką „draugiškesnę” vaikui: sudėkite žaislus į dėžes, vaiko valgymo indus – į žemas lentynėles, o šalia kriauklės pastatykite kėdutę. Pritaikydami aplinką prie vaiko poreikių galėsime rečiau jį drausminti, o mažasis rečiau patirs nusivylimą.

Įtraukite mažylį į šeimos gyvenimą: leiskite jam atlikti nesudėtingas užduotis (pamaišyti blynų tešlą, įberti katytei ėdalo), kad vaikas pasijustų reikalingas.

Nebauskite vaiko, jei jis prieštarauja. Bausdami skatinsite jį augti pasyvų ir nesugebantį kovoti dėl savęs.
Nustatykite taisykles ir paaiškinkite jas mažajam šeimos nariui. Laikykitės nustatytų taisyklių visur – namie, svečiuose, darželyje. Jei darželyje neleidžiama piešti į knygutes, neleiskite ir namie. Arba raskite logišką paaiškinimą, kodėl taisyklės skiriasi priklausomai nuo aplinkos.

Stenkitės lygia greta su „negalima” sakyti „galima”, pirmenybę teikdami „galima”, pvz., „Vartyti knygutę galima, o plėšyti – ne”.

Reikalavimus praneškite pozityviai. Tonas, kuriuo pareiškiate reikalavimus, turi būti tvirtas, bet draugiškas. Įsakmus ar dirglus tonas greičiau sukels protestą.

Pykčio priepuoliai

Pyktis yra natūrali emocija, kuria mes išreiškiame savo nusivylimą, jei nepasiekiame tikslo. Pykčio išraiška gali būti įvairi. Tai priklauso nuo temperamento. Vienas supykęs tampa dirglus, o kitas (ypač impulsyvus ir nelankstus) gali įtūžti ir įniršti.

Kai vaikas negali gauti ar padaryti to, ko nori, jis taip pat nusivilia. Mokydamasis kalbėti vaikas bando savo jausmus išreikšti žodžiais, bet vargu ar tą sugebės padaryti mažesnis nei dvejų metų. Neturintis pakankamos žodžių atsargos mažylis stengsis jausmus išreikšti taip, kaip jis sugeba geriausiai, pvz., rėkdamas ar griūdamas. Be to, tėveliai turėtų žinoti, kad dvimečiai ir trimečiai dar nesugeba kontroliuoti savo jausmų ir negali suvaldyti pykčio. Emocijoms pasiekus tam tikrą lygį pyktis išsiveržia su didžiule jėga. Vyresni vaikai jau gali manipuliuoti tėvų jausmais ir pykčio priepuoliais stengtis parodyti, kaip labai jie kažko nori.

Pykčio priepuolis sutrikdo ne tik tėvus. Vaikas pats išsigąsta to, kas jam atsitiko, bet nesugeba suvaldyti užplūdusių emocijų. Aišku, nemalonu, kai pykčio priepuolis ištinka viešoje vietoje – parduotuvėje ar gatvėje. Bet nereikia jaudintis, net jei atsisuka daugybė smalsuolių. Milijonai dvimečių vaikų taip elgiasi. Žinoma, geriausia būtų kontroliuoti mažojo emocijas ir pasistengti, kad pykčio priepuolis nekiltų. Bet jeigu nepavyks – nieko nepadarysi. Vaikas kai kada turi nusivilti. Tai normalu.

Kaip elgtis, jei vaiką ištiko pykčio priepuolis?

Nepasiduokite aplinkinių spaudimui ir nebauskite savo vaiko. Ramiai palaukite, kol jis nusiramins.

Jei nepavyksta to ignoruoti, paimkite vaiką ir išveskite iš „arenos”. Leiskite jam aiškiai suprasti, kad jis negaus to, ko nori, vien todėl, kad įniršo.

Nekalbėkite daug apie tai, neteikite tam ypač daug reikšmės, nes mažylis gali pradėti tuo piktnaudžiauti, kai tik norės gauti dėmesio.

Jei jums nepavyksta su tuo susitvarkyti, nesiveskite jo į parduotuvę ar į kitas „pavojingas” vietas.
Prisiminkite, kad pykčio priepuolių būna tik tam tikroje vaiko raidos stadijoje, kuri, laimei, išaugama.

Mažylis mušasi ir kandžiojasi

Jei vienerių metų pipiras nuplėšia zuikučiui ausį ar išlaužia lėlei kojas – dar nereikia įžvelgti agresijos užuomazgų. Tai normalus pasaulio pažinimo procesas. Antraisiais gyvenimo metais, kai pradeda žaisti su kitais vaikais, mažylis jau gali atimti žaislą, pastumti ar kitaip nuskriausti bendraamžį. Kartais 1–3 metų vaikai kandžiojasi. Tokiu elgesiu mažieji nesiekia įskaudinti kito, jie tik stengiasi gauti norimą žaislą arba gina savo „teritoriją”. Mąstymo egocentriškumas trukdo mažyliui numatyti savo veiksmų padarinius ir suprasti, ką jaučia kitas.

Kaip reaguoti?

Nepasiduokite neigiamų emocijų antplūdžiui ir neatsakykite tuo pačiu.
Gerbkite vaiko emocijas, reaguokite į situaciją, pvz., „Matau, kad tu pyksti ant Kamilės”.
Mokykite vaiką, kad taip elgtis negalima, pvz., „Muštis negalima, nes kitam skauda”.
Pasiūlykite alternatyvą, pvz., „Jei tu pyksti, gali trypti kojomis”.
Jei kitaip neišeina, išveskite jį iš aplinkos, kurioje vyksta konfliktas.

Be to, visuomet vertinga gerai įsigilinti į konfliktinę situaciją, pastebėti dalykus, kurie sukėlė ar pastiprino vaiko agresyvius veiksmus. Juk kartais tokiu elgesiu vaikai paprasčiausiai siekia artimųjų dėmesio, o kartais netikėta agresija signalizuoja apie svarbius pasikeitimus mažųjų gyvenime.

Nuolatinis dėmesio reikalavimas

Normalu, kad vaikas nori dėmesio, ir šio poreikio nereikia ignoruoti. Bet vaikas turi mokėti truputį palaukti, jei tėvai užsiėmę. Kiek dėmesio tėvai gali skirti savo mažyliui, priklauso nuo jų tolerancijos. Reikėtų nustatyti pusiausvyrą tarp to, kiek vaikas nori, ir to, kiek tėvai gali.

Suaugusio žmogaus dėmesys vaikui yra didžiausias apdovanojimas.
Dėmesys būna dvejopas: pozityvus ir negatyvus. Jei tėvai skiria vaikui dėmesio už gerą elgesį (pagiria, apkabina), vaikas gauna pozityvaus dėmesio. Toks dėmesys skatina vaiką elgtis gerai. Tačiau jei dėmesio skiriama dėl blogo elgesio, jis jau bus negatyvus. Šį dėmesį dažniausiai lydi tėvų pyktis ir grasinimai. Blogiausia, kad negatyvus dėmesys vaikui irgi yra kaip apdovanojimas.

Jei vaikas negauna pakankamai pozityvaus dėmesio, jis stengiasi gauti negatyvaus. Tai skatina jį blogai elgtis. Negatyvus dėmesys moko vaiką manipuliuoti tėvais ir išvesti juos iš pusiausvyros.

Kaip elgtis su nuolat verkšlenančiu įkyruoliu?
Skirkite bent 10 minučių per dieną kiekvienam savo vaikui, kad ir kaip būtumėte pavargę.
Neskirkite dėmesio, jei vaikas zirzia ar verkšlena.
Jei mažasis nenustoja blogai elgtis, pasakykite jam: „Aš nenoriu su tavim kalbėtis, kol tu inkšti. Pasakyk normaliu tonu”. Palaukite 1–2 min. Jei rezultatų nėra – įspėkite, kad nubausite (liepsite išeiti iš kambario ar pan.)
Jei bausite, nerodykite pykčio, nes tai bus negatyvus dėmesys, kurio vaikas siekė. Jei jaučiate, kad nesusivaldysite, geriau truputį pasivaikščiokite ir atvėskite.
Apdovanokite mažylį pozityviu dėmesiu visada, kai jis gerai elgiasi.

Kada kreiptis į specialistą?

Jei jums atrodo, kad vaiko elgesys keistas ir nebūdingas jo amžiui.
Jei imatės rekomenduojamų priemonių, o vaiko elgesys nepasikeičia per du mėnesius.
Jei nesutariate su savo sutuoktiniu dėl vaiko auklėjimo.

Konsultavo vaikų neurologė Alma Januškevičienė

Žurnalas Mažylis

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE