Sebamed

Nestabdykime upės čiurlenimo

Įsivaizduokite mažą kačiuką, kuris lipa į medį. Jis bando išlaikyti pusiausvyrą, tikrina savo jėgas ir galimybes. O jo mama katė netrukdo jam, neliepia tuoj pat kraustytis iš medžio, negąsdina, kad jis nusilauš sprandą. Jeigu katė neleistų jam lipti, ji ir stabdytų kačiuko vystymąsi, ir atimtų iš jo malonumą.
O kaip elgiasi žmonės? Štai neseniai išmokęs vaikščioti vaikas bando užlipti ant kėdės. Dažnai tėvų reakcija būna stabdanti: „Atsargiai, nelipk, nukrisi”, „Tu dar mažas, kėdė per aukšta”, „Pala, padėsiu, palaikysiu”. Taip tėvai užkerta kelią vaiko eksperimentavimui su pasauliu ir su savimi, formuojasi žemas vaiko savęs vertinimas, vaikas pradeda bijoti rizikuoti. O juk augdamas vaikas turi išmokti pasitikėti savimi, atsvarą ir palaikymą atrasti savyje, o ne aplinkoje. Kol vaikas mažas, jis visiškai priklauso nuo aplinkos, jam reikalinga nuolatin priežiūra ir jo poreikių patenkinimas. Bet augdamas jis vis labiau nori ir gali remtis į save, pats savyje randa jėgų ir galimybių, svarbu tik jam netrukdyti ir jo nestabdyti.

Ar vaikas – tėvų nuosavybė?
Kai tėvai mažylį laiko asmenine nuosavybe, tada gali kilti noras arba tą vaiką ypatingai saugoti, arba visiems rodyti kaip pavyzdį, arba nekreipti dėmesio į jo pomėgius ir norus.
1. Kai vaikas pernelyg saugomas, jis negali pasitikėti savimi, būna nesavarankiškas, bijo rizikuoti. Toks vaikas užaugęs gali būti priklausomas ir nesiryžtantis pats priimti sprendimų. Netgi paprasti posakiai, kuriuos tėvai beria net nesusimąstydami, gali būti per didelio saugojimo išraiška. Pavyzdžiui, dažnai girdimi „Oi, nebėk, nes pargriūsi” , „Nebūk vėjyje – peršalsi” ir pan. Taip pat vaikų savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi stabdo tėvų pagalba ne laiku ir ne vietoje. Iš pradžių vaikui reikia leisti veikti pačiam ir tik tada, kai matome, kad jam vienam yra per sunku – galime pasiūlyti savo pagalbą.
2. Kai vaikas rodomas kitiems kaip pavyzdys, paprastai iš jo būna per daug reikalaujama, tikimasi to, ko jis dar negali ir nesugeba daryti pagal savo amžių. Užaugęs jis bus per daug reiklus sau ir kitiems, norės būti tobulas, tačiau labai stipriai nusivils, kai jam nepasiseks ar jį kas nors kritikuos. Tokie vaikai užauga šeimose, kuriose jie skatinami ar net verčiami lankyti kuo daugiau būrelių, kur privalo puikiai mokytis ir visur bei visada būti pirmi.
3 Kai tėvai nepaiso vaiko norų, tikisi, kad mažasis domėsis tuo, kas jiems patiems įdomu, vaikas greičiausiai neišmoks įsiklausyti į save, neskirs, ko nori jis pats, o ko iš jo nori kiti. Tokiems vaikams tėvai nurodo, kuo rengtis, su kuo draugauti (ar nedraugauti), ką valgyti, kaip leisti laisvalaikį ir pan. Užaugęs toks žmogus elgsis pagal taisykles, nekreips dėmesio į savo norus ir poreikius.

Norėjome kaip geriau, o išėjo – kaip visada…
Autokratiški, valdantys tėvai
Jie yra valdingi, reikalaujantys, dominuojantys, labai dažnai – agresyvūs. Jie linkę bausti vaikus, jeigu šie neatitinka tėvų lūkesčių ir standartų. Jie laikosi principo: „Vaikus reikia matyti, o ne girdėti”, vadovaujasi tik savo nuomone, kurią besąlygiškai primetinėja vaikams. Šalia tokių tėvų vaikai auga susivaržę, baimingi, jie nuolat laukia kažko baisaus, katastrofiško. Dažnai atžalos būna agresyvios, kerštingos, o tuo pačiu – labai pažeidžiamos, nerimastingos, užsidariusios ir nepasitikinčios savimi. Vaikai gali būti linkę į nusikalstamą elgesį, melavimą, bėgimą iš namų.
Visažinių klanas
Tėvai informaciją vaikui perduoda hipnotizuodami savo autoritetu. Išmintis, gyvenimo tiesos dėstomos besąlygiškai, nepaliekama vaikui erdvės informaciją vertinti, analizuoti. Vaikas tėvų nuomonę turi priimti kaip vienintelę, neturi teisės prieštarauti ar ginčytis. Šie tėvai atrodo kaip amžini mokytojai – kalba didaktišku tonu, pamokančiai, visada žino atsakymus į visus vaiko klausimus, nevartoja žodžio „nežinau”. Vaikai tėvus laiko autoritetais, jais labai pasitiki, bando patikti ir įtikti – tačiau taip ir lieka tėvų šešėlyje, neatranda savo tikrojo „Aš”, nepasitiki savimi, bijo rizikuoti, neįsisąmonina savo tikrųjų norų, jausmų, poreikių, būna priklausomi nuo tėvų.
Lepinantys, viską leidžiantys
Šie tėvai pildo visus vaikų norus ir įgeidžius, jie nemoka pasakyti „ne”, nesudėlioja vaikams ribų, nes bijo jų pykčio. Mažieji visada gauna viską, ko nori ir iškart, kai tik užsinori. Formuojasi klaidingas įsitikinimas: „Kai tik man ko nors reikės, atsiras tas, kas tą padarys”. O geriau būtų, kad vaikas mokėtų ne tik norėti, bet ir to noro išsipildymo išlaukti. Netgi kelių mėnesių kūdikis, užsinorėjęs valgyti, jau gali šiek teik palaukti, kol mama (ar kitas suaugęs) jį pamaitins. Nereikėtų pulti į paniką vaikui pravirkus – jis turi teisę norėti, turi teisę garsiai kažko reikalauti, o mama turi teisę pabaigti tai, ką tuo metu daro – įsidėti paskutinius kąsnius į burną ar baigti plautis galvą. Per daug išlepinti vaikai būna nesavarankiški, priklausomi nuo kitų, manipuliuoja aplinkiniais, juos išnaudoja, bet kokį kitų žmonių „ne” priima kaip įžeidimą, atstūmimą, nepagarbą.

Amžinai pervargę
Šie tėvai amžinai pavargę, išsekę ir neturintys energijos. Jie taip daug dirba, kad vaikams ir namams tiesiog nebelieka jėgų. Dažnai tokie tėvai yra silpnos sveikatos, dažnai serga. Vaikai išmoksta su tėvais būti tyliai, nelįsti į akis ir stengtis kuo daugiau jiems padėti. Tačiau taip jie praranda vaikystės džiaugsmą, per anksti suauga, užmiršta save ir savo poreikius, tampa depresiški, uždari ir pesimistiški. Kartais vaikai šeimoje jaučiasi nereikalingi, kalti dėl to, kad tėvai tokie pavargę ir išsekę.
Nepasiekiami tėvai
Jų vidinis pasaulis – platus, jie turi daug idėjų, pomėgių, įtraukiantį darbą, užsiimina įvairiomis dvasinėmis ir religinėmis praktikomis. Jie tarsi paskęsta savo viduje, vaikai nesugeba jų pasiekti, prisišaukti paprastam, nuoširdžiam pokalbiui. Juk pasinėrus į vidinius apmąstymus, vaikų poreikiai, jausmai ir problemos nejaudina, atrodo per paprastos ir labai buitinės. Tada vaikai auga vieniši, tarsi atitrūkę nuo tėvų, jaučiasi palikti, neįdomūs ir nereikalingi. Jie išgyvena daug kančios, liūdesio ir beviltiškumo.
Infantilūs, nebrandūs
Tai – neatsakingi, vaikiški tėvai. Jie labai gerai supranta vaikus, moka su jais džiaugtis, žaisti ir šėlioti – tačiau nemoka jais pasirūpinti, būti atsakingais ir suteikti vaikams saugumą. Šiose šeimose tarsi nėra suaugusio žmogaus – visi džiaugiasi kaip vaikai, tačiau nemoka spręsti problemų, priimti sprendimų, uždirbti pinigų pragyvenimui. Tokie vaikai būna nesaugūs, nemoka planuoti savo laiko, nežino, kas galima, o kas – ne, gali būti linkę į įvairias priklausomybes.

Iš robotų giminės…
Tai labai protingi, racionalūs, nerodantys jausmų, susivaldę ir „išlaikyti” tėvai. Jie visus sprendimus priima remdamiesi logika ir taisyklėmis. Galbūt jie net norėtų, kad emocijos apskritai neegzistuotų. Tikie tėvai nemėgsta ir vaikų jausmų, o ypač – jeigu vaikai jausmus išreiškia: verkia, rėkia, tranko duris, per garsiai juokiasi, raukosi, zyzia ir pan. Svarbu nepamiršti, kad jausmai buvo, yra ir bus, nes jie tiek pat reikalingi, kiek ir protas, todėl nėra prasmės jų ignoruoti ar gniaužti, nes tada susidursime su didelėmis bendravimo problemomis. Vaikai, išaugę tokioje šeimoje, bus emociškai šalti, neprieinami, bijantys artimai susidraugauti, nepasitikintys kitais, kritiški.
xxx
O pabaigai – optimistiškas požiūris: nėra ir negali būti idealių tėvų, gali būti tik pakankamai geri tėvai. Todėl visi mes, auklėdami savo vaikus, kartais būname ir agresyvūs, ir lepinantys, ir nebrandūs, ir pervargę ir t.t. Svarbu – neužsibūti tokiais per ilgai. Ir dar svarbu tiesiog džiaugtis savo vaikais- vien todėl, kad jie yra, kad mes esame su jais, kad galime pasėdėti kartu, apsikabinti, pažiūrėti į akis ir tyliai pasakyti: „Gera, kad Tu esi…”

Psichologė Rosita Pipirienė


Žurnalas Mažylis

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE