„Turiu draugę, kurią muša vyras. Dažnai ji atbėga pas mane su sūneliu, gelbėdamasi nuo savo „brangiausiojo”. Aš ją guodžiu, raminu, migdau pas save, o paskui ji vėl grįžta pas jį. Kai ji rauda pas mane atbėgusi, matau, kad kenčia. Ne kartą sakiau — skirkis, tu gi ne obuolys, kad tave daužytų, o iš jos girdžiu: lengva tau kalbėti, kur aš pasidėsiu, kaip gyvensiu, jis labai myli sūnų, vaikui reikia tėvo ir panašiai. Tokios kalbos man kraują kaitina, jau ne kartą kilo noras pasakyti, kad gal jai patinka būti mušamai, bet susilaikau, suprantu, kad ją labai įskaudinčiau.(…) Patarkite, kaip būtų galima padėti mano draugei?”
Laišką parašėte apimta stiprių prieštaringų jausmų. Jums ir gaila draugės, kurią matote kenčiančią, ir pykstate ant jos dėl tokio susitaikymo su padėtimi. Jums sunku suprasti, kodėl ji, suaugusi moteris, vis grįžta pas ją žeminantį, keliantį grėsmę jos sveikatai vyrą. Atrodytų, kad natūralu ir suprantama yra vengti skausmo. Kodėl kai kurie žmonės renkasi kančią?
Pabandę pažvelgti į tai kiek plačiau, ne vien šeimos santykių plotmėje, įžvelgtume, kad kartais mus skatina kentėti moralės normos. Kenčiame vardan aukštesnių tikslų, atsisakydami momentinio malonumo ir savojo „Aš”, kai gelbstime kitus asmenis, tautines ar kultūrines vertybes. Kenčiame, kai sąmoningai ar nesąmoningai tikimės kažko geresnio.
Tai, kad Jūsų draugė kenčia prievartą ir smurtą, gali reikšti, kad jos tikslas — išsaugoti šeimą. Sakydama Jums „vyras labai myli sūnų, vaikui reikia tėvo”, ji kalba būtent apie tokį savo kančios įprasminimą.
Kančia gali turėti ir kitą prasmę: ji padeda išvengti už fizinį skausmą psichologiškai skausmingesnės vienatvės. Objektyviai, „šaltu protu” vertinant, galima sakyti, kad gyvenimas su smurtaujančiu vyru pavojingesnis už išsiskyrimą, tačiau šiuo atveju kalbame apie tai, kaip situaciją vertina ir išgyvena Jūsų draugė.
Ar galima sakyti, jog ji visiškai nieko nedaro, kad nutrauktų smurtą prieš save? Manau, ne visai. Slėpdamasi pas Jus, išbėgdama iš namų, ji lyg ir sako „ne”, tačiau tik toje situacijoje, kai vyras ima mojuoti kumščiais.
Patarimai skirtis yra siūlymas spręsti problemą iš esmės. Suprantu, kad bandote padėti taip, kaip mokate ir galite. Kai Jūsų pastangos lieka bergždžios, kyla pyktis. Ar išsakyti jį, ar nuslėpti, galite nuspręsti pati.
Jei nuspręstumėte apie tai kalbėti, labai svarbu pasirinkti tinkamą formą. Tokie kaltinimai, kaip „pati nieko nedarai, tai gal tau patinka būti skriaudžiamai”, gali skaudinti. Asmeniškiau ir nuoširdžiau galėtų skambėti ” Pykstu ant tavęs, kai tu vėl grįžti pas vyrą, kai taip nevertini savęs, kai statai savo gyvybę į pavojų”.
Kalbėjimas apie jausmus nepadarys stebuklo, Jūsų draugė nenubėgs su pareiškimu į teismą, bet santykis gali tapti atviresnis. Jūsų draugė nepajėgia atsiskirti nuo smurtaujančio vyro dėl psichologinių priežasčių, kurios gali būti pakankamai gilios, greičiausiai glūdinčios vaikystėje.
Būtent vaikystėje susiformuoja jausminis pasaulio ir savęs paties vertinimas, kuris vėliau įtakoja santykius su kitais žmonėmis. Atskleisti tas gilumines priežastis ir pakeisti savo dabartį galėtų ilgalaikė psichoterapija. Manau, kad Jūs galite paskatinti savo draugę kreiptis tokios pagalbos.
