REXSAN

Rūpinimasis savimi – sąmoninga investicija į savo psichinę, emocinę ir fizinę sveikatą

Psichine sveikata

Paklausti, ar rūpinamės savimi, dauguma greičiausiai atsako: „taip, žinoma“. Tačiau jei mūsų paklaustų, kaip tiksliai, greičiausiai susimąstytume. Psichologai pastebi, kad mūsų kultūroje vis dar gajus rūpinimosi savimi prilyginimas savanaudiškumui, dėl to pasąmoningai jaučiame kaltę, gėdą. Specialistai pabrėžia, kad pasirūpinimas savimi, visų pirma, yra atida savo poreikiams, taip pat pakankamas fizinis aktyvumas, visavertė mityba, žalingų įpročių atsisakymas, kūno ir minčių higiena.

Pasak sveikatos psichologės, geštalto psichoterapijos praktikės Kristinos Sironienės, nors kartais tai yra gana subjektyvu, menką rūpinimąsi savimi galima vadinti nepastebėtais, neatlieptais poreikiais.

„Tai yra tokia būsena, kai nesirūpinama savo fiziniais poreikiais (prasta miego kokybė, nevisavertė mityba). Kai ilgesnį laiką vyrauja viena ar kelios būsenos – beviltiškumo, bejėgystės, nerimo, irzlumo, kaltės, liūdesio, cinizmo, abejingumo aplinkai. Kai kyla erzulys, kad atiduodama daugiau nei gaunama. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Visus šiuos ženklus vertinu, kaip savotišką pagalbos šauksmą. Kai kuriais atvejais užtenka sau įvardinti, kad jau laikas pasirūpinti savimi. Būna atvejų, kai reikalingas ir aplinkinių palaikymas bei pagalba“, – sako psichologė K. Sironienė.

Rūpinimasis savimi vis dar laikomas savanaudiškumu

Psichoterapijos praktikės teigimu, problema ta, kad Lietuvoje rūpinimasis savimi kartais vis dar turi neigiamą atspalvį. Žmonės neretai pirmenybę teikia savo mylimiems žmonėms, rūpinasi jais, tuo tarpu savo poreikius nustumia į antrą planą.

„Manau, kad mūsų kultūroje vis dar gajus rūpinimosi savimi prilyginimas negatyviam savanaudiškumo aspektui, priešinamas pasaulio siūlomam nesavanaudiškam altruizmui. Psichoterapijos pradininkas Sigmundas Freudas buvo tas, kuris susiejo meilę sau su tam tikra narcisizmo forma. Save laikant savanaudžiu, linkusiu į narcisizmą sąmoningai ar pasąmoningai, gali kilti gėda, o pasirūpindami savimi tuomet jaučiame kaltę“, – aiškina sveikatos psichologė.

Anot K. Sironienės, gali būti ir taip, kad dovanodami savo dėmesį ir dovanas kitiems, žmonės vis dėlto slapta viliasi kažką gauti mainais.

„Geštalto psichoterapijoje yra naudojama profleksijos sąvoka. Tai žmogaus nesąmoningas noras, kad juo pasirūpintų tokiu pačiu būdu. Tad rinkdami dovaną, galime savęs paklausti – ar ji yra apie to žmogaus, kuriam dovanoju, poreikius? O gal apie mano?“, – samprotauja specialistė.

Jos manymu, tam, kad suvoktume, jog atėjo laikas pradėti rūpintis savimi, reikia leisti sau patenkinti poreikius.

„Mano supratimu, rūpinimasis savimi – tai tam tikras intymumas su vidumi, atida savo poreikiams. Kad juos identifikuotumėme, vieniems reikalinga tyla, laikas sau, savirefleksija. Kitiems – kontaktas su žmogumi, susitikimas su kitu, gebančiu klausyti ir įsiklausyti. Svarbu ir tai, kad įsisąmoninus šį poreikį, ieškotume galimybės jį patenkinti“, – pabrėžia geštalto psichoterapijos praktikė.

Jai antrina ir BENU vaistininkė, kūno rengybos sportininkė Jūratė Vaičiūnienė, kurios teigimu, Pasaulio sveikatos organizacija rūpinimąsi savimi apibrėžia kaip viską, kas susiję su fizinės sveikatos išsaugojimu, įskaitant higieną, mitybą, emocinę gerovę ir, prireikus, kreipimąsi į gydytoją.

„Kartais žmonės nelinkę skirti laiko savo sveikatai, tačiau tai turėtume daryti kasdien. Kiekvieną dieną turėtume rasti laiko savo fizinei ir emocinei gerovei. Ir tam nereikia kažko ypatingo, tiesiog daugiau judėti, kuo daugiau būti gryname ore, valgyti kuo įvairesnį augalinį maistą, stengtis kiek įmanoma, bent jau poilsio metu, apriboti naudojimąsi išmaniaisiais įrenginiais“, – sako J. Vaičiūnienė.

Rūpinimasis savimi kaip gyvenimo būdas 

Vaistininkės įsitikinimu, rūpinantis savimi svarbus reguliarumas, o ne intensyvumas, tai turėtų būti nuoseklus ir nesibaigiantis procesas.

„Rūpinimasis savimi – tai pakankamas fizinis aktyvumas kasdien, visavertė mityba, žalingų įpročių atsisakymas, kūno ir minčių higiena. Taip pat reikia nepamiršti ir profilaktinių apsilankymų pas gydytoją bent kas 1–2 metus, priklausomai nuo amžiaus ir savijautos. Nes net ir gyvenant sveikai, būtina reguliariai tikrintis sveikatą. Laiku apsilankius pas gydytoją, atlikus reikiamus tyrimus, galima užkirsti kelią daugeliui ligų arba jas pastebėti ankstyvoje stadijoje, dėl ko gydymas būna daug paprastesnis“, – aiškina  vaistininkė J. Vaičiūnienė.

Jos teigimu, nors vis daugiau žmonių rūpinasi savo sveikata: reguliariai matuoja kraujo spaudimą, atlieka cholesterolio, gliukozės tyrimus, tačiau dar daug yra ir tokių, kurie neranda tam laiko arba nenori to daryti.

„Daugelis iš mūsų dažnai kartojame, kad neturime laiko sirgti. Tačiau jeigu tikrai atsiranda didelių sveikatos bėdų, kažkada vis tiek būname priversti sustoti. Todėl žymiai geriau skirti kasdien dėmesio savo sveikatai ir gyventi pilnavertį gyvenimą bei puikiai jaustis. Tam, kad būtų išspręsta problema, neretai pakanka tik pakeisti gyvensenos įpročius“, – pastebi vaistininkė.

  1. Vaičiūnienė pabrėžia, kad rūpinimasis savimi yra tai, ką planuojame tikslingai, o ne tai, kas įvyksta savaime. Tai yra mūsų sąmoningas pasirinkimas.

„Geriausias laikas pradėti rūpintis savimi yra dabar, nelaukiant, kol kūnas pradės signalizuoti apie fizinius negalavimus. Pavyzdžiui, daugelyje vaistinių galima pasimatuoti kraujo spaudimą, kai kuriose atlikti kūno kompozicijos analizę. Esant poreikiui rekomenduoju pasitarti su vaistininkais dėl savęs priežiūros tvarkaraščio sudarymo, imuniteto stiprinimui reikalingų priemonių įsigijimo“, – sako vaistininkė, kūno rengybos sportininkė.

Maksimalietis

TAIP PAT SKAITYKITE