REXSAN

Jeigu turėtume daugiau laiko, priimtume teisingus sprendimus

Teisingi sprendimai

Jurga Staučienė

Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė psichologė psichoterapeutė Aina Adomaitytėmano, kad šventės – puikus metas su artimaisiais ramiai paliesti ir tai, apie ką įsisukę į nesibaigiantį darbų maratoną atvirauti neturime nei jėgų, nei laiko – netektį, baimes ir donorystę. Nes „patirtume daug mažiau streso, jei tam tikrus sprendimus priimtume nelaukdami, kol gyvenimas mus įvarys į kampą“.

Rašytojas budistas Frankas Ostaseski savo knygoje „Penki kvietimai“ sako, kad „jei nesuvokiame, kad išeisime, iš tikrųjų nė negyvename“. Kodėl apie mirtį reikia kalbėti, kol dar esame gyvi?

Natūralu, kad kalbėti apie skaudžius dalykus yra sunku. Mirtį mes siejame su skausmu. Jau esame kažko netekę ir puikiai suprantame, kad visi mes anksčiau ar vėliau šį pasaulį kažkokiu būdu turėsime palikti. Todėl bet koks kalbėjimas apie išėjimą kelia skausmą, kurio žmogus instinktyviai vengia. Juk kai kurie mūsų, net matydami akivaizdžius negalavimų simptomus, delsia kreiptis į medikus, tarsi taip elgiantis liga dingtų pati savaime ar sumažėtų. Lygiai taip pat ir su mirtimi – kol apie ją nekalbi, jos tarsi nėra ir neskauda. Deja, jai ištikus, morališkai nepasiruošusį žmogų skausmas užgriūna dar didesne jėga, ištinka šokas. Nesugebame priimti net paties fakto, kad artimo žmogaus nebėra. Kodėl atsirado tos komercinės laidojimo paslaugos su visu paketu, kad gedinčiajam apie nieką nereikėtų galvoti? Nes tokią akimirką apie viską pagalvoti patys mes esame nelabai pajėgūs. Sustingstame, sustojame toje skausmo akimirkoje, nesiliaudami galvoti, kas čia atsitiko, kaip reikės gyventi toliau.

Vargu, ar mirčiai galima pasiruošti, tačiau kalbėjimas apie tai gali suteikti emocinės stiprybės. Juk žvelgiant į mirtį pozityviai, kad ir kaip keistai tai skambėtų, ji gali būti pati skaudžiausia, bet vis dėl to dovana. Kokius apmąstymus man ji suteiks – apie savo paties gyvenimą, santykius su savimi ir artimaisiais, savo gyvenimo kokybę, egzistencinę prasmę? Jei galvosime tik negatyviai – kaip dabar bus blogai, kiek daug iš manęs buvo atimta, kiek visko nespėjau pasakyt ar padaryti, kaip man dabar bus sunku, mirtis virsta nesibaigiančiu skausmu, kančia ir gedėjimu, padėtimi, kone be išeities. Net tradiciškai pas mus, Lietuvoje, negali taip paprastai paleisti mirusiojo – turi netektį išraudoti, išgedėti, išlaukti. Tačiau pasibaigus gedėjimui turime rasti jėgų gyventi toliau – negalima įstrigti amžiname liūdesy ar net tarsi išeiti kartu su mirusiu, apleisti savo gyvenimą. Nors sakoma, kad laikas gydo, manau, kad gydo ne pats laikas, o tai, ką aš per jį padarau.

Beprasmiškai artimojo mirčiai galima suteikti prasmę. Ne vienas artimo netekęs ir nesutikęs jo organų dovanoti transplantacijai žmogus vėliau šio sprendimo gailisi ir neslepia, jog turėdamas daugiau laiko apsispręsti, būtų pasielgęs kitaip…

Jei žmogus dar gyvas būdamas pats nuspręstų, ar jis nori tapti donoru, ar ne ir apie tai ramiai pasikalbėtų su savo artimaisiais, paskui šiems, išsigandusiems ir pasimetusiems, nereikėtų vienu metu galvoti penkių žingsnius į priekį. Jei nesame šios temos aptarę šeimoje, ramioje aplinkoje, nesame jos pasimatavę, netekties akimirką tai tikrai gali tapti sunkiu išbandymu. Juk kaip galiu nuspręsti, ar atiduoti kitiems savo artimo žmogaus organus, ar ne, kai dar nepriimu paties fakto, kad jo nebėra, nežinau, kaip man reikės be jo gyventi toliau? Kodėl turėčiau padėti kitam, kai šiuo metu nežinau, kaip teks gyventi pačiam?  Būtų gerokai paprasčiau, jei galėtumėme palaukti bent savaitę, pabendrauti su patyrusiais psichologais, kurie padėtų susitaikyti su netektimi ir priimti teisingą sprendimą. Juk jei turėtumėm laiko, visi priimtumėm teisingus sprendimus. Tačiau donorystei laiko nėra – sprendimo reikia čia ir dabar.

Jei ši tema nėra apkalbėta iš anksčiau, atsiranda ir visagalybės klausimas. Užuot galvoję, kaip kažkam galime padėti, nevilties apimti pradedame tarsi gailėti savo artimojo „tam kažkam, kuris nežinia kaip gyveno, kad kepenų ar inkstų neturi“. Taip, visos mūsų ligos yra nuo mūsų neteisingo gyvenimo, bet juk nė vienas mūsų nesame be nuodėmes, o gavę galimybę kažkam padėti, staiga nusprendžiame, kad jei man sunku, ir kitam antro šanso nesuteiksiu, naujo gyvenimo nepadovanosiu.

Deja, pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogus pritaria donorystei, tačiau visagaliai artimieji jo norų nepaiso, nes po artimojo mirties labiau galvoja apie savo poreikius nei apie mirusiojo norus. Negerbia jo valios. Negalime nepaisyti testamento, bet leidžiame sau nepaisyti žmogaus pozicijos.

Ar įmanoma Lietuvoje išugdyti visuomenę, kuriai donorystė nebūtų nepatogi?

Įmanoma. Man pats geriausias pavyzdys yra tai, kaip mes buvome įpratinti važiuodami automobiliu segtis saugos diržus. Buvo daug reklamos, daug pamokančių vaizdelių ir pradėjome segtis. Juk tai mums nesukelia jokių papildomų rūpesčių, nereikia nieko atsisakyti – tik atlikti vieną veiksmą, kuris gali išgelbėti.

Apie donorystę reikia kalbėti. Ypač namuose. Jei kaimyną ištinka nelaimė, suprantame, kad turime jam padėti. Donorystė – tai tarsi toks pasižadėjimas į priekį, pagalba nežinau kam, todėl turint per mažai žinių, mums sunku apsispręsti. Kodėl ispanai pirmauja pasaulyje pagal donorų kiekį? Nes ten vaikams apie donorystę kalbama nuo mažens. Jei Lietuvoje pirmokų, kurie labai daug dalykų jau žino, paklaustume, ar yra donorystė, iš kur jie gali apie ją žinoti, jei apie tai nekalba nei tėvai, nei seneliai. Tiesa, nors mokykla moko tūkstančių dalykų, vargu, ar galime donorystę tiesiog įmesti į ugdymo procesą, kad ji ten nepaskęstų ir tie pokalbiai apie ją nevirstų sausais ir formaliais. Idealiausia, kad sveiką požiūrį į donorystę šeimoje vaikui skiepytų tėvai. Ir patys tikėtų tuo, ką sako.

Trūksta ir vizualios informacijos, kaip tie transplantacijos procesai vyksta – operacijos, recipiento parinkimas, varginantis medikų ir daugybės kitų su tuo susijusių tarnybų darbas. Kad žmonės matytų, kaip visa tai sudėtinga. Kuo daugiau apie tai žinai, tuo mažiau lieka vietos vaizduotei, informacijos spragas tuoj pat užpildančiai baisiausiais vaizdais. Juk vos pasirodžius žinutei apie dingusį žmogų, tikrai atsiras komentarų, kad kažkam reikėjo ne jo, o jo organų. Juk pas mus nuolatos kuriamos istorijos apie tai, ko nėra. Nesvarbu, kad vieni žmonės taip bando pasipuikuoti, kiti – sukompromituoti jiems neįtikusį mediką, prisideda ir pavydas. Todėl nors ir supranti, kad taip niekada nebuvo ir net negalėjo būti, jos sklando ir daugeliui gali pasirodyti visai įtikinamomis.

Mūsų tarsi netrikdo nei tokie pramanai, nei žiniasklaidoje liejami labai detalūs pasakojimai apie visuomenės tragedijas, bet vis randame priekaištų bet kokiai informacijai apie donorystę. Kaip apie ją kalbėti, kad nieko neįžeistume? 

Mes sugebame liūdinčiam vaikui jaukiai paaiškinti, kodėl niekada daugiau nebesusitiks su močiute ar kad jo augintinis iškeliavo į šunų rojų. Turime surasti teisingų žodžių ir kalbėdami apie donorystę. Taip, viena beprasmė mirtis gali padovanoti naują gyvenimą septyniems žmonėms. Bet supraskime, skaudžią netekties akimirką pirmiausiai galvoji ne apie kažkieno artimųjų laimę, ne apie galimybę kažkam padovanoti gyvenimą, o apie savo netektį, apie tai, kaip reikės toliau gyventi pačiam. Labai sudėtinga iš netekties skausmo pereiti prie dovanos teikiamo džiaugsmo. Artimo žmogaus netektis yra iš manęs atimta galimybė, tačiau aš tą galimybę turiu suteikti kažkam kitam? Tarsi vaikas girdėtų, kad iš jo atimama galimybė kažką nuveikti, bet kitas ją gauna. Maža to, iš nevilties, kad netekome artimojo, net puolame kaltinti medikus – per vėlai atvažiavo, per lėtai vežė, ne tuos vaistus davė. O tada paaiškėja, kad medicina nebegali padėti jūsų artimajam, bet ji gali padėti kažkam kitam. Vienas kitą paneigiantys sakiniai. Tam, kad jie taptų rišliu logišku tekstu, reikia įdėti daug darbo, apgalvoti kiekvieną smulkmeną, sudėlioti visus teisingus akcentus.

Gal todėl daug kam per šventes smagiau aptarinėti lengvas glamūrines istorijas nei gilintis į rimtas ir kartais net neturinčias laimingos pabaigos… 

Deja, bet tos glamūrinės istorijos yra gerokai baisesnės. Ar kada nors susimąstėte, kodėl mes apie tai norime kalbėti, kodėl giriamės savo prabangiu gyvenimu. Ką norime tuo paslėpti? Man, kaip terapeutei, labai įdomu, kodėl žmonės taip elgiasi. Negi jiems taip blogai, kad turi sukurti pasaką ir patys ja patikėti?  Juk jei man viskas gerai, aš nenoriu apie tai visiems pasakoti, aš tiesiog noriu gyventi ir mėgautis gyvenimu. Jei aš tikrai noriu būti matoma, gal aš labiau kalbėsiu apie savo darbus, savo pasiekimus, o ne apie santykius ir brangius pirkinius.

Dar blogiau tiems, kurie tas istorijas skaito ir jomis patiki, taip bandydami pamiršti realų gyvenimą ir savo bėdas. Juk skaitant kitų glamūrines istorijas ilgainiui tampa dar blogiau, pasijuntame dar didesniais nelaimėliais. Dėl to tos istorijos gaunasi baisesnės už narkotikus – kuo didesnė praraja tarp to tariamos sėkmės ir mano skaudžios realybės, tuo į gilesnę psichologinę duobę galiu įkristi.

Pasakysiu labai kasdieniškai ir paprastai. Reikia gyventi savo gyvenimą, Sau pasakyti, už ką esu jam dėkingas, kas gero per praėjusius metus įvyko ir kokie mano lūkesčiai ateičiai. Kai jau įvardijami lūkesčiai, atsiranda planas. Todėl net tie šventiniai pažadai, kad nuo pirmadienio/šv. Kalėdų/Naujųjų gyvensiu kitaip, yra didelis žingsnis į priekį. Ne veltui sakoma, kad žmogus yra gyvas tol, kol turi planą.

Maksimalietis

TAIP PAT SKAITYKITE