Biorythm

Psichologas Olegas Mackevič: kazino Lietuvoje gali lankytis aštuoniolikmetis, dažniausiai tai – pajamų dar neuždirbantis moksleivis

Psichologija kazino

Mokslininkų teigimu, į lošimus įsitraukia apie 3 proc. visuomenės. Lietuvoje nėra atliktų išsamių tyrimų. Manoma, kad nuo priklausomybės lošimams mūsų šalyje kenčia apie 2,5 proc. gyventojų. Tai tiek žmonių, kiek gyvena Panevėžyje. O jei paskaičiuosime, kad dalis prasilošusių į savo problemas įtraukia platų artimųjų ratą, gausime kone pusę Lietuvos.

Ar Lietuva gali sau leisti tokią prabangą – nuo priklausomybių ir skolų kenčiančią visuomenę? Psichologo Olego Mackevič teigimu, esame per maža šalis, tad mums turi būti svarbus kiekvienas žmogus.

Azartiniai lošimai – „žaidimas“ iš pinigų

Azartinių lošimų apibrėžimas teigia, kad tai yra žaidimas iš pinigų. Vadinasi, tam, kad loštum, turi turėti pinigų. Lietuvoje lošimų salonuose galima lankytis nuo 18 metų. Ar šio amžiaus jaunuolis jau yra suaugęs, gebantis pilnai save aprūpinti finansiškai ir priimantis atsakingus sprendimus? Reiktų pakelti amžiaus kartelę ir lošti leisti nuo 21 metų? Bet ar tikrai studentiško amžiaus jaunuolis, dažnai dar šelpiamas tėvų, jau gali varstyti kazino duris?

Šiandieniniai jaunuoliai yra pirmoji karta, kai lošimai tapo kasdienybe. Įspūdingus lošimų namus vis dažniau keičia paprastos legalios mobiliosios programėlės, pritraukiančios daug naujų lošėjų. Skaitmeninėje erdvėje panaikinami laiko ir erdvės barjerai: nereikia eiti į kazino, banką, perdėlioti savo dienos tvarkaraščio. Lošti galima bet kur ir bet kuriuo paros metu, o prireikus papildomų pinigų statymui, per kelias minutes galima paimti greitąjį kreditą.

Olegas Mackevič teigia savo praktikoje susidūręs su atvejais, kai 21 metų jaunuolis, atėjęs konsultacijai prisipažįsta, kad lošti pradėjo prieš penkerius metus. Natūraliai kyla klausimas ar pakankamai nuo pagundų lošti apsaugoti yra vaikai?

Neatsitiktinai būtent jauno amžiaus visuomenės grupė įvardijama kaip pažeidžiamiausia lošimams. Pasaulio, o ir Lietuvos praktika rodo, kad keturi iš penkių įrašiusių save į apribojusių savo teisę lošti asmenų registrą, tai asmenys tarp 21 ir 30 metų. Jaunas žmogus turi mažiau gyvenimo patirties, jis vadovaujasi emocijomis ir negali atsispirti pagundoms. Jei tėvų paramos nėra, nepasiturintys jaunuoliai patenka į dar didesnę riziką, nes patyrę nuostolių ir metę studijas ilgai negali atsitiesti.

Žadamas laimėjimas – tik iliuzija

Lošimų reklamos vilioja klientus pažadu išlošti. Deja, O. Mackevič teigimu, tai tik iliuzija. Siūloma pasinaudoti įvairiais įrengimais ir galimai ką nors išlošti, tačiau tikimybė iš žaidimo pasitraukti laimėjus – labai nedidelė. Lošimas visų pirma yra pramoga. Ir – labai brangi. Nieko bloga, jei norisi šiek tiek papramogauti, apribojus save tam tikra suma, kurią gali išleisti. Problemos prasideda, kai patiki, kad pramoga gali tapti lengvų pajamų šaltiniu.

Remiantis moksliniais šaltiniais, dažniausiai priklausomybe lošimams suserga asmenys, pasižymintys aukštesniu nei vidutinis intelekto koeficientu. Atsitiktinai išlošus kažkokią sumą, pradedama manyti, kad tai yra asmens proto, žinių, gebėjimų rezultatas. Ir tai, anot psichologo, yra klaidingas mąstymas. Išlošis yra absoliučiai atsitiktinis rezultatas. Kokių gi ypatingų gebėjimų reikia spaudyti lošimų automato mygtukus ar atlikti statymus ant ruletės stalo? Jokių. Reikia tik pinigų.

Ar dalyvavimas loterijose, sporto lažybose yra lošimas? Taip, tai taip pat yra azartinio lošimo rūšys. Vienas iš svarbių faktorių, ar žmogus įsitrauks į lošimą, yra laikas nuo statymo iki rezultato. Jei pirmadienį nusipirkau loterijos bilietą, o trečiadienį per televizorių pasyviai stebiu, kaip krenta kamuoliukai, negaliu kontroliuoti rezultato, negaliu prisipirkti daugiau bilietų, išleisti daugiau pinigų, vadinasi, įtrauktis yra mažesnė.

Lošdamas kazino, dalyvaudamas lažybose ar momentinėse loterijose internete, negalėdamas kontroliuoti savęs, žmogus gali pasiekti tokią emocinę būseną, kad jos užvaldytas nebegali sustoti. Jis gali lošti keletą dienų be valgio ir poilsio, pralošti visus pinigus, o prasiblaivius, susidurti su baisia realybe – skolomis.

Už kiekvienos reklamos – žmogaus istorija

Už kiekvienos reklamos slepiasi „suviliotas“ naujas klientas. Kitaip koks gi dar būtų reklamos tikslas? Tačiau tai yra realus žmogus su savo istorija. Statistika teigia, kad dažniausiai lošia vieniši vyrai, turintys žemesnį pasitikėjimo laipsnį savimi. Kazino aplinka jiems suteikia komfortą, išskirtinį dėmesį. Pirminis lošimo tikslas dažniausia būna ne pinigai, o tam tikro poreikio patenkinimas, emocinės būsenos pasikeitimas.

Pamažu įsitraukiama, smegenyse pradeda formuotis poreikis lošti, nes tik tokioje būsenoje žmogus jaučiasi laimingu. Neurofiziologų atliekamų tyrimų metu išaiškėjo, kad lošiant sujaudinami tie patys smegenų centrai, kurie yra jaudinami veikiant kokaino ar kitų psichoaktyvių medžiagų. Mokslininkai šias priklausomybes vadina giminingomis, nes tiek narkotinių medžiagų, tiek bet kokių azartinių žaidimų tikslas yra pakeisti būseną.

Patikėjus apgaulinga reklama – įsisuka skolų „ruletė“

Nuo lošimų priklausomas žmogus gyvena nuolatinio streso ir įtampos būsenoje, todėl patiria ir kitų psichikos sveikatos sunkumų. Narkotikų vartojimas, impulsų kontrolės, nuotaikos ar nerimo sutrikimai yra ypač dažni probleminį lošimą patiriančių žmonių tarpe. Šie žmonės taip pat patiria žymiai didesnę savižudybės riziką. Jiems nuolat reikia galvoti, iš kur gauti pinigų padengti dešimt tūkstantinėms skoloms, o kartu jie tiki, kad vis dar gali atsilošti. Iš pradžių išleidžiamos savo santaupos, tada skolinamasi kredito įstaigose, tuomet įvyksta lūžis ir imama vogti iš šeimos, tėvų, senelių. Dar vėliau – jei turi priėjimą, ir iš įmonės, kurioje dirba.

Lošimas skiriasi nuo kitų priklausomybių, nes nesimato „ant žmogaus“. Nuo alkoholio ar narkotikų priklausomus asmenis galime atpažinti iš kūno pakitimų ar keisto elgesio, tuo tarpu lošėjo neįmanoma atpažinti. Lošėjas gėdijasi pasakoti apie savo problemas, bijo artimųjų moralizavimo, gėdijimo, atstūmimo ir dažniausiai prisipažįsta tik įklimpus į didelę skolą. Yra daugybė istorijų, kai skolų padengimui šeimos parduoda butus, senelių sodybas, automobilius, ima paskolas savo vardu, kad tik padėtų sūnui ar anūkui. Į vieno asmens problemų sprendimo ratą gali būti įtraukti 20-30 žmonių.

Verslo, asmeninė ar visuomenės atsakomybė?

Kas kaltas, kad taip atsitinka? Ar tikrai tik pats žmogus atsakingas už savo nelaimes? O kaip aplinka? Lošimų pramoga – viena iš seniausių pasaulyje. Įvairios pramogos visuomenei yra reikalingos, tačiau, kaip ir visame kame turi būti vieta, laikas ir saikas. Pastaruoju metu lošimus organizuojančių įmonių reklamų gausa internete pasiekė tokį lygį, kad visuomenė ėmė piktintis. Panašu, kad pasiektas toks pakantumo lygmuo, kai nemaža dalis gyventojų pritartų didesniems lošimų verslo apribojimams.

Žinoma, sterilios aplinkos visuomenei gyvuoti nepadarysime. Visko neuždarysi ir neuždrausi. Visgi lošimus organizuojantis verslas, turėtų suprasti, kad pas jį gali lankytis 18-mečiai. Ar tai tikrai yra to amžiaus žmogus, kuriam reikia lošti iš pinigų, kurių jis neuždirba? Olegas Mackevič tuo abejoja. Natūralu, kad žmonės pyksta matydami „šaukiančias“ reklamas. Verslo atsakomybė prieš visuomenę, anot psichologo, taip pat turi būti. Lietuvoje pasigendama šios srities verslo įsitraukimo į lošimų prevencines veiklas.

Gydyti reikia ne „ligą“, o žmogų

Padedant šeimai, draugams ir padengus lošėjo skolas, įvyksta palengvėjimas, deja, problema, t. y. sutrikimas, nedingsta. Dažniausiai dalis tų pinigų vėl keliauja ant ruletės stalo, nes lošėjo psichika reikalauja atsilošti. Todėl labai svarbu nepalikti žmogaus vieno ir neužsiimti apgaulinga savigyda.

Apie priklausomybes, pasak psichologo O. Mackevič reikia kalbėtis, neneigti problemos. Yra aibė kitų su elgesiu siejamų priklausomybių:  priklausomybė nuo santykių, nuo sekso, pornografijos, priklausomybė nuo interneto naršymo, telefono, kompiuterių žaidimų. Apie visas priklausomybes reikia kalbėtis pradedant šeima, baigiant atvira diskusija visuomenėje.

Ką turėtų daryti artimieji, išgirdę apie giminaičio priklausomybę lošimams? Nekaltinti savęs, padėti artimajam pripažinti turimą problemą ir kreiptis į specialistą. Tai gali būti:

  • psichiatrai, psichologai, psichoterapeutai valstybinėse sveikatos įstaigose ar privačiose klinikose;
  • socialiniai darbuotojai;
  • priklausomybės ligų centrai;
  • reabilitacijos centrai;
  • anoniminių lošėjų grupės;
  • Lošimų priežiūros tarnyba;
  • informacijos galima rasti tinklapyje nebenoriu-losti.lt.

Su probleminiu lošimu susiduriantiems žmonėms padeda įvairios kognityvinės, elgesio terapijos, taikoma atkryčio prevencija. Internete gausu įvairių šiuolaikiškų savipagalbos priemonių. Pagalba patiems artimiesiems taip pat labai svarbi. Jiems įvairiose institucijose organizuojamos nemokamos psichoedukacinės, savitarpio paramos grupės, asmeninės konsultacijos. Svarbu, kad artimieji taip pat pripažintų problemą, nedangstytų ir neteisintų lošiančiojo, nes tokia „pagalba“ neretai padaro meškos paslaugą.

Tekstą paruošė socialinių paslaugų srities darbuotojų Profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. PKTC 2024 m. II ketvirtį planuoja surengti atvirą paskaitą priklausomybių tema. Informaciją galima sekti: facebook.com/pktcentras arba pktc.lt

Maksimalietis

TAIP PAT SKAITYKITE