Urinal

Savižudybė yra procesas

Savižudybė

Praėjusią savaitę Lietuvą sukrėtė gydytojo savižudybė. Viešojoje erdvėja svarstyta, kas gi pastūmėjo jauną vyrą pakelti prieš save ranką. Psichologai teigia, kad savižudybė yra procesas, o apie ketinimus nusižudyti žmonės dažnai linkę pranešti iš anksto. Mažas įvykis, dėl kurio, teigiama, žmogus atėmė sau gyvybę, tėra lašas, perpildęs taurę. Mitų apie savižudybę daug, todėl pagalbos linijos specialistai ragina atkeipti dėmesį į ženklus, išduodančius apie suicidines artimojo mintis.

Įvykis perpildęs taurę

Jaunimo linijos savanoriai pasakoja, kad sužinojus apie artimojo savižudybę, pirmiausia ieškoma atsakymo į klausimą „kodėl?“. Tai – labiausiai artimuosius kankinantis klausimas, tačiau vieno atsakymo į jį nėra. Aišku viena – visos prie savižudybės privedusios priežastys sukelia žmogui nebepakeliamą psichologinį skausmą.

„Įsivaizduokite žmogų, kuris pilnas neapykantos, baimės, įskaudintas, liūdnas, pasimetęs. Jo jausmai tiesiog nebetelpa, viduje viskas kunkuliuoja… Taip žmogus gyvena ilgą laiką, bando su tuo susitvarkyti, bet galiausiai jam ima atrodyti, jog niekas nuo jo nepriklauso, jis ima jaustis beviltiškai. Su daugeliu sunkumų bandančiam susidoroti žmogui savižudybė ima atrodyti vienintelė išeitis, o kartais užtenka vieno mažyčio įvykio, kuris perpildo taurę, ir žmogus nusižudo“, – skausmingą savižudžio būseną apibūdina pagalbos linijos atstovai.

Anot jų, nors dažnai kalbant apie nusižudžiusįjį suicido priežastimi laikomas paskutinis skausmingas įvykis, pavyzdžiui, neišlaikytas egzaminas, darbo netekimas, pyktis su antrąja puse, neteisinga teigti, jog žmogus nusižudė, nes jį paliko mergina, ar dėl to, kad jis neteko darbo. Vienos priežasties, privedusios prie tokio poelgio, dažniausiai nebūna.

„Savižudybė yra procesas – iki jos einama pamažu, vienam po kito sekant skausmingiems išgyvenimams, pasiekiama riba, kai žmogus nebegali ištverti to, ką jaučia. Tuomet vienintelis dalykas, apie ką ji galvoja – kaip nebejausti, o vienintelis matomas būdas – savižudybė“, – pasakoja pagalbos linijos savanoriai.

Atsargiai! Paauglystė

Utenos visuomenės sveikatos biuro psichologė Edita Vaišnoraitė atkreipia dėmesį, kad mintys apie suicidą sukasi ne tik jau sunkių išgyvenimų bagažą it akmenis tempiantiems suaugusiems, bet ir paaugliams. Paauglystė – ypač jautrus gyvenimo tarpsnis, su kuriuo susidoroti besiformuojanti asmenybė dar neturi įrankių.

„Paauglystė dažnai nuvertinama. Neretai galvojame, kad tai – nerūpestingas laikas. Iš tikrųjų ji – itin sudėtingas, išgyvenimų ir sumaišties kupinas etapas. Paaugliai turi daug įvairiausių sunkumų santykiuose, ypač su tėvais, savęs supratimo“, – teigia psichologė pridurdama, kad vaikai patiria tiek pat sunkumų, kiek ir suaugę žmonės, o kartais net ir skausmingiau bei jautriau juos priima.

Anot specialistės, tam mokyklose paaugliams yra vedami specialūs aštuonių valandų kursai, padedantys atpažinti psichologinius sunkumus, aiškinantys, kaip juos įveikti ir kur ieškoti pagalbos. Taip pat mokoma atpažinti savižudybės rizikos ženklus, kaip kalbėtis ir klausytis artimojo, kur kreiptis pagalbos.

Visuomenės sveikatos biurų pagalba

„Žmonės vis dar vengia ieškoti pagalbos. Visuomenės sveikatos biure psichologo paslaugas galima gauti tik nuo praėjusių metų. Žmonės ateina depresinių būsenų, po netekčių, sunkių situacijų, kurios besikaupiančios gali sąlygoti suicidinį elgesį. Nemažai kreipiasi žmonių, turinčių priklausomybes. Kalbant apie suicidinius atvejus, darbo praktikoje buvo ir tokių, kai teko pagalbą suteikti tėvams, kurių vaikai užsiminė apie tokį ketinimą“, – pasakoja E.Vaišnoraitės.

Anot psichologės, biuro darbuotojai yra mokomi atpažinti atvejus, signalizuojančius apie suicidinius žmogaus ketinimus. Pagalba jam suteikiama kaip įmanoma greičiau.

„Kalbant telefonu, paprastai iš žmogaus balso ir intonacijos gali suprasti, kad jis prislėgtas. Ieškodami pagalbos skambina žmonės, pasakojantys apie artimojo užsitęsusį liūdesį, nuogąstavimus, kad jis neturi kam paskambinti, neturi, su kuo apie sunkumus pasikalbėti, jo niekas nesupranta, jam gyventi tapo sunku, jis nebesidomi darbu. O paaugliams suprastėja mokymosi rezultatai ir tai tęsiasi jau kurį laiką, Staigus elgesio pasikeitimas kelia nerimą“, – grėsmės simptomus vardija psichologė, atkreipdama dėmesį, kad gali būti ir priešingų požymių: buvęs ramus žmogus tampa aktyvus, perdėtai džiaugsmingas, nuvertinantis tam tikrus reikšmingus gyvenimo dalykus. „Svarbu matyti visą kontekstą ir sekti pokyčius“, – pabrėžia pašnekovė.

Specialistė taip pat atkreipia dėmesį, kad savižudybė yra procesas, todėl svarbu pastebėjus jos ženklus klausti ir kalbinti žmogų, ar jis turi tokių ketinimų. Mat svarbi pagalbos dalis – nebijoti apie tai klausti ir kalbėti. Užsitęsusi krizė sąlygoja apie sucidines mintis

Jaunimo linija dalijasi mitais ir faktais apie savižudybę:

Mitas: Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, vadinasi, jis iš tikrųjų nori mirti.

Faktas: Jei žmogus nori nusižudyti, dar nereiškia, kad jis nenori gyventi.

Mitas: Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, jam jau niekas negali padėti.

Faktas: Atviras pokalbis ir laiku suteikta pagalba gali išgelbėti gyvybę.

Mitas: Klausimas apie savižudybę gali žmogų paskatinti nusižudyti.

Faktas: Tiesus klausimas apie savižudybę ir atviras pokalbis gali tik padėti.

Mitas: Žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, paprastai nenusižudo.

Faktas: Jeigu žmogus kalba apie savižudybę – rimtas ženklas, kad jis gali tai padaryti.

Mitas: Nusižudoma dažniausiai be jokio įspėjimo.

Faktas: Dažniausiai žmonės praneša apie savo ketinimus nusižudyti.

Mitas: Gyvenime būna situacijų, kai savižudybė – vienintelė išeitis.

Faktas: Net ir juodžiausia neviltis nesitęsia amžinai.

Maksimalietis

TAIP PAT SKAITYKITE