„Kiekvienas vis kitur sutinka laimę. Vienam laimė – ankstų rytą basomis bėgti per rasotą pievą, kitam – ant rankų paimti kūdikį. Laimę gali teikti seksas, naujas dizainerio sukurtas kostiumėlis, kepta dešra ar tryliktasis Mocarto koncertas fortepijonui ir orkestrui. Retkarčiais laimės jausmą gali sukelti ir viso to nebuvimas: dzenbudizmą praktikuojantis vienuolis patiria dvasinę palaimą grimzdamas į tuštumą.” Stefanas Kleinas
Malonumai virsta tingumu
Prieš suėsdama pelę, katė su ja dar pažaidžia. Ir meilėje visas malonumas slypi flirte, slėpynėse, užuominose, delsime… „Nenoriu pigiai įsigyti gerų dalykų”, – sako Choderloso de Lakloso laiškų romano „Pavojingi ryšiai” veikėjas Valmonas.
Troškimas ir mėgavimasis glaudžiai susiję, tačiau vienas kitam prieštarauja. Jie – tarsi vaikai, kurie supasi sūpuoklėse: kai vienas – viršuje, kitas – apačioje.
Kas trokšta, tas negali visiškai atsiduoti mėgavimuisi. Kas mėgaujasi tuo, ką pagaliau gavo, to troškimai tam tikram laikui nuslopsta. Po troškimu slepiasi noras stengtis, o mėgavimasis yra pasitenkinimas pačiu savimi.
Kas džiaugiasi geru maistu, meile ar tiesiog saule, tas neina kariauti.
Tuo momentu jis nenusiteikęs net menkiems kasdieniams mūšiams.
Neuropsichologas Jaakas Pankseppas spėja, kad egzistuoja faktoriai, dėl kurių veikimo nenoromis aptingstame.
Tačiau palaimingas tingulys trunka neilgai. Opioidų poveikis trumpas, jis išnyksta per porą minučių ar valandų – priklauso nuo situacijos.
Malonumas – tai signalas. Kai žinia jau perduota, pasiuntinys gali nutilti.
Kiauras maišas
Sumažėja laimės hormonų poveikis, todėl mūsų nuotaika grįžta į normalią būseną, ir tai po ką tik patirtos euforijos galime palaikyti nepakeliamu riedėjimu žemyn.
Skundai, kad po meilės žaidimų apima slogi nuotaika, girdimi veikiausiai nuo tada, kai žmonės išmoko reikšti savo jausmus. Senasis Testamentas aprašo tuštumą, kurią juto karalius Koheletas po to, kai įgijo tiek turto ir patyrė tiek malonumų, kad pranoko visus savo pirmtakus.
„Tada ėmiau galvoti apie visus savo darbus ir turtus, kurių siekiau. Pasirodo, kad visa tai tik vėjo gūsis ir oro pilys
Ir atvirkščiai – su pasimėgavimu ko nors ilgėtis ir siekti galima ištisas valandas, dienas ar net metus.
Kai kada vaišės gali būti malonesnės nei pati medžioklė, mėgavimosi svaigulys stipresnis už virpulingą laukimą to, ką sumedžiosime. Tačiau tas išankstinio džiaugsmo virpuliukas trunka daug ilgiau.
Daugelis žmonių bando išvengti atomazgos daugiau ar mažiau sąmoningai trukdydami išsipildyti svajonei. Jų šūkiu galėtų būti posakis, kad kelias ir esąs tikslas. Ištisas epochas neišsipildęs troškimas buvo laikomas varomąja gyvenimo jėga.
Romantizmo poetas svajojo apie žydrąją gėlę, kurios žavesys slypėjo amžinose jos paieškose, nes tokios gėlės nebuvo įmanoma rasti. Viduramžių minezingeriai (meilės dainiai) aukštino ištekėjusias damas, kurių meilė jiems buvo nepasiekiama. Trubadūras negalėdavo tikėtis ko nors daugiau nei poros skubiai brūkšteltų eilučių, vogčiomis šmėkštelėjusios šypsenos. To pakakdavo, kad neišnyktų ilgesys, bet būdavo per maža jam numalšinti.
Troškimai virsta potraukiu
Anot Stefano Kleino, kai kada kyla pavojus tapti valdomam savo paties teigiamų jausmų. Džiaugsmas dėl nusipirktos vasarinės suknios trunka neilgai, todėl pasitaikius progai įsigyjamos prie jos derančios „Prada” basutės. Juk buvo nuolaida, taigi tiesiog reikėjo būtinai jas čiupti. Taip daugybė geras pajamas turinčių žmonių nuolat rizikuoja prasiskolinti. Malonumas – lengvai pasprunkanti paukštė.
Kas nepatyrė šleikštulio, apėmusio po trijų gardaus torto gabalų, ir nebandė jo slopinti riebia kepta dešra ir taip sužlugdyti vakarykštės dienos ketinimus laikytis dietos?
Troškimas gali virsti liguistu potraukiu. Kas tuomet gali nutikti, 1954 metais legendiniu eksperimentu parodė Kanados neurologas Jamesas Oldsas. Jis žiurkių pagumburyje (tai tarpinių smegenų sritis, kurioje gimsta norai) įtaisė plonus elektrodus, o laidą prijungė prie mygtuko, kurį paspaudę patys gyvūnai galėjo sukelti silpną elektros impulsą ir taip stimuliuoti šį centrą.
Rezultatas pribloškė: netrukus žiurkės jau nebesitraukė nuo mygtuko. Vargšai padarai pamiršę viską pasaulyje ir tarsi kuoktelėję be paliovos jį spusčiojo. Mokslininkas užregistravo apie šešis tūkstančius savęs stimuliavimo bandymų per valandą.
D. Oldso nuostabai, tiems gyvūnėliams nebesinorėjo netgi poruotis, ką jau kalbėti apie maistą ir gėrimą. Žiurkės rizikavo dvėsti badu tam, kad galėtų patirti nors truputį laimės! Mokslininkas po poros dienų išjungė stimuliatorių ir taip išgelbėjo joms gyvybę.
Kas žiurkių vos neprivertė susinaikinti?
Būdavo sužadinama jų lūkesčių sistema, smegenis užplūsdavo dopaminas. Ši medžiaga praneša, jog laukia atlygis, ir paspartina visas organizmo funkcijas, kad organizmas šį atlygį gautų. Tačiau dopaminas pirmiausiai smegenis paveikia taip, kad situacija imama vertinti teigiamai.
Vadinasi, tarsi suprogramuojamas jos kartojimas.
Šis eksperimentas atskleidė tamsiąją teigiamų jausmų pusę. Jei dirgiklis pakartotinai sukelia troškimą, kitaip ima funkcionuoti gana didelės smegenų sritys.
Tapęs nevaldomas, troškimas paverčia žmogų jokių ribų nejaučiančiu ir realybės pojūtį praradusiu padaru.
Naujosios Zelandijos mokslininkas Johnas Reynoldsas neseniai įrodė, kad veikiant dopaminui kinta smegenyse susidarančios jungčių grandinės. Tam jis pasinaudojo eksperimentu, panašiu į atliktą D. Oldso. Prabėgus vos dešimčiai minučių nuo pirmo mygtuko spustelėjimo, pakito neuronų sukibimo stiprumas žiurkių vidurinėse smegenyse, kurios valdo išorinius veiksmus. Programavimas patirti malonumą prasidėjo.
Barbė devyndarbė
Tuo, ką galima panaudoti daug kam, lengvai galima imti piktnaudžiauti. Tai pasakytina ir apie atsakingą už malonius pojūčius smegenų sritį. Mus ji gali valdyti tik todėl, kad geba įvairiai funkcionuoti ir keistis kintant situacijoms. Jei taip nebūtų, veikiausiai turėtume jų daugybę – viena žadintų maisto, kita – meilės, trečia – pripažinimo visuomenėje poreikį. Vietoje to turime devyndarbę troškimų sistemą. Vienas vienintelis mechanizmas skatina žmogų ko nors geisti ir veda jį geidžiamo tikslo link, kad ir koks tas tikslas būtų. Čia ir slypi šios programos galia ir pavojus.
Geriausias vaistas nuo nuobodulio – ko nors norėti.
Troškimas dar labiau stiprina jau egzistuojantį nusiteikimą ką nors įgyti. Ir ne taip svarbu, kas suteiks tą gerą nuotaiką: fantastiška suknelė, auksinė kreditinė kortelė, – viskas tinka tam, kad malonumų karuselė suktųsi nesustodama. Reikšminga tampa pati troškimo būsena. Už tai esame pasirengę atiduoti bet ką.
