Populiari rašytoja ir žurnalistė, praktikuojanti psichoanalitikė, medicinos mokslų kandidatė Natalija Tolstaja sako, jog krizės metu damos prisiminė dvasingumą, o 60 proc. vyrų, kurie traukdavo į kairę, grįžta į šeimas: „Nėra laiko, jėgų ir pinigų dviem moterims.”
Žinia, moterims patinka gražiai apsirengę, išsilavinę vyrai. Tačiau krizė daugeliui apkarpė pajamas. Iš kur paimsi pinigų gražiai išvaizdai ir išsilavinimui?
Pirma turi būti protingas ir gražiai atrodyti, kad uždirbtum pinigų. Turi mokėti daryti kai ką geriau už kitus – daryti tai, ko reikia kitiems. Žinote, aš turiu kirpėją, kuris taip rūpinasi mano plaukais, jog aš niekada neprisimenu to momento, kai jam sumoku. Geriausi specialistai sugeba globoti, rūpintis klientais, dovanoti jiems dėmesį, šilumą.
Laimė, kai žmogus dar mokykloje žino, kuo jis nori būti. Kai darbas toks, jog gali jame susikurti komfortą. O be sunkumų nieko nebūna.
Aš nuo aštuntos klasės norėjau būti dakatrė, bet iš pradžių dirbau sanitare, išnešdavau nupjautas kojas, plaudavau grindis su chlorkalkėmis. Paskui dirbau medicinos seserimi, greitosios ekipaže, paskui mokiausi institute, ir viską suderinau. Kai žmogus nori, ima ir daro.
Kartais žmonės man skundžiasi: kaip sunku grįžti iš saulėto užjūrio į purviną savo laiptinę. Aš sakau: atsidarai duris, įsijungi muziką ir plauni sienas laiptinėje.
Vienas vyras sakė: „Moterims svarbiausia – kad vyras turėtų pinigų.”
Neverta ginčytis. Įtikinti, jog yra kitaip, galima tik veiksmais. Vyrams dabar šokas. Nėra tablečių nuo problemų, tačiau bet kuri liga turi savo gydymo schemą.
Anksčiau moteris užsidirbdavo ir savo, kaip damos, poreikiams, o dabar jai teks lopyti šeimos biudžetą.
Iš tiesų mums teks save apriboti, ne kiekviena gi turim po oligarchą, nors ir tiems dabar depresija. Ką gi, jei trūksta pinigų, reikia sėsti ir kalbėti žmonių kalba – apie tai, ką daryti, juk gyventi kaip nors reikia. Reikia sėsti ir tartis. Jeigu vyras nenori apie tai kalbėti, ką gi, reikia galvoti, kaip toliau gyventi pačiai.
Dabar kas vyksta – žmonių tvirtumo išbandymas. Ir jausmų. Toks „kaulų laužymas”, vertybių perkainojimas. Dabar viskas, kas netikra, išeis. Tie, kurie buvo aukštai, nusileis žemyn, o kas neturėjo nieko, turi šansą. Dabar jau ne viską sprendžia pinigai.
Dažnai būna, kad moteris susikuria karjerą ir praranda tai, ko troško nuo pat pradžių. Kaip išmokti namuose abstrahuotis nuo darbo?
Pamirškite viską, kas buvo šią dieną darbe, likus 300 metrų iki namų durų. Darbe reikia dirbti, namuose – gyventi.
Visi mes daug dirbame, bet artimų žmonių neturime pamiršti. Vis galvojame: jie savi, supras. O kiek jie privalo suprasti? Mylimas žmogus susidės daiktus ir pasakys „Aš išeinu.” Ir darbas tiesiog liausis egzistavęs.
Reikia galvoti truputėlį į priekį: ką galiu padaryti, kad to neįvyktų? Gaila, kad nesuspėjame sočiai pribučiuoti ir primylėti savo artimus. Tai labai liūdnas dalykas.
Ar įmanomi santykiai tarp vyro ir moters be pavydo?
Manau, kad pavydas – geras prieskonis santykiams, kaip pipirai. Geriausia – racionalus, atsargus, išmintingas.
Ar verta taisyti, atnaujinti santykius? Ar žmonės keičiasi?
Mačiau puikių bandymų iš antro karto. Ar daromos klaidos? Daromos. Sakomos tos pačios pretenzijos? Sakomos. Tiesiog prieš daug ką užmerkiame akis, jeigu kitas žmogus labai reikalingas.
Skaitant jūsų knygas apima jausmas, kad jūs labiau vyrų pusėje nei moterų.
Aš ne dvasininkas ir ne teisėjas, aš už sąžiningus santykius, už nuoširdumą. Dabar konfliktų metas, ir mano pareiga kviesti moteris būti išmintingas.
Man dažnai savo darbe tenka išminuoti moterį, kupiną liguisto pavydo, nepasitikėjimo savimi, baimės būti nemylimai. Moteris savo dramaturgijoje visada sugalvoja vyrui bausmę. Sakykite, kodėl vyrui reikia numirti, kad moteris suprastų, jog jis buvo geras?
Vienas vyras pasakė: „Aš niekada nebuvau neištikimas savo žmonai, bet visą gyvenimą svajojau, kaip būtų gera su kitomis.”
Aš nenorėčiau gulėti šalia šitaip mąstančio vyro. Tokios „laisvės” norisi, kai nesirūpinama meile.
Mes patys sau susigadiname gyvenimą nesuprasdami, kad meile reikia rūpintis kaip kūdikiu. Jam vis vien, koks čiulptukas. Jam apskritai ne čiulptuko reikia – o švelnumo, kad ant rankų palaikytų, girdėti mamos ir tėčio balsą. Kai mes mylime vienas kitą, mes skleidžiame teigiamą energiją.
Meilė – tai didžiulis darbas. Kūdikis gali sirgti, kaprizintis, jį reikia nuolat prižiūrėti, ir kol jis mažas, nieko, išskyrus kakutį, jis jums duoti negali. Tik vėliau pasakys gražius žodžius. Mylėti – tai duoti kreditan.
Kaip moteriai šiurkštų, įžeidinėjantį vyrą priversti kontroliuoti savo emocijas?
Tikriausiai moteris davė pretekstą, galimybę šiurkščiai su ja elgtis. Pabandytų jis taip su kitomis! O gal tai toks specifinis žaidimas? Juk ir antrankius kažkas perka.
Kaip susiklostė jūsų pačios gyvenimas? Ar jame yra meilės, vaikų?
Žinoma. Aš nedirbčiau psichologe, jeigu mano gyvenime nebūtų meilės, sėkmės, vaiko. Kaip gali duoti, ko pats neturi? Aš myliu ir esu mylima, mano nuostabi mama. Aš moku saugoti laimę, moku kovoti su išdavyste. Daug kartų mes grąžinome laimę į namus, kai ji mus palikdavo.
PATARIMAS. „Nori pakeisti vėjo kryptį – eik į kitą pusę”. N. Tolstaja
