„Tą dieną, kai vaikas supranta, kad suaugusieji neidealūs, jis tampa jaunas; tą dieną, kai jiems atleidžia, tampa brandus; tą dieną, kai atleidžia sau, jis tampa išmintingas.” Alden Nowlan
„Prieš keletą metų pasiuvau lėlę. Mielą, su kasytėmis, tačiau paskutinę akimirką man į akis krito didžiulė rožinė saga su dviem skylutėmis. Ilgai negalvojusi prisiuvau sagą prie tos vietos, kur turi būti nosis. Vietoje mergaitės išėjo kiaulytė. Nustebusi žiūrėjau į tai, ką sukūrė mano pačios rankos. Man buvo gaila tos mielos naivios kiaulytės, kuri pasipuošė sijonėliu, įsirišo kaspinėlius, bet dėl to netapo žmogumi.
Sugalvojau apie ją istoriją. Ji kažkodėl išėjo nelinksma. Kad ji apie mane, supratau vėliau. Iš pradžių pajutau gėdą, paskui pyktį, o vėliau nepakenčiamą skausmą.”
„Vidinis vaikas”, arba „dieviškasis vaikas” – anot Karlo Jungo, savo žaizdas gydosi ilgai ir skausmingai.
Melaginga esmė
Anksčiau ar vėliau kiekvienam žmogui ateina laikas revizuoti savo pažiūras, nuostatas ir keisti elgesį. Akivaizdu, kad būtent vaikystėje tenka ieškoti atramos taško šių dienų problemoms, konfliktams, emociniams sutrikimams nagrinėti.
Nuskriaustas, meilės ir supratingumo trokštantis mažas vaikas gyvena kiekviename suaugusiame žmoguje. Tam, kad prisitaikytų prie aplinkos reikalavimų išgyventi ir nepalankių sąlygų, jis mokosi daugelio padėtį lengvinančių įgūdžių ir gynybos būdų. Taip susiformuoja melaginga esmė, arba „sužeistas vaikas”.
Tai, kas padeda vaikystėje, tampa rimtu apribojimu suaugusio žmogaus gyvenime, ypač tarpusavio santykių srityje. Vaikiški jausmai dažnai nesuprantami suaugusiųjų, ir vaikas netenka teisės atvirai juos reikšti.
Šią naštą jis nešasi į savo suaugusiojo gyvenimą.
Vaiko sielvartas pasireiškia chronišku nerimu, įtampa, pykčiu, kalte, gėda. Taip mes tampame savo vaikystės įkaitais.
„Vidinio vaiko” išgijimas – tai kelias į savo tikrąją esmę. Vaikas yra toje mūsų dalyje, kuri turi marias kūrybinės energijos ir išminties, kadangi ji pasitiki savo intuicija ir yra atvira paslaptingajai pasąmonei. Galbūt ji panaši į vaiką labiau „subrendusia” šio žodžio prasme: išraiškinga, išradinga, veržli, atvira ir pasitikinti, sveikai sau nuolaidžiauja ir džiaugiasi gyvenimu.
„Sužeistas vaikas” ieško bet kokios pagalbos. Tėtis, pirkdamas vaikui žaisliuką, daro dovaną ir tam mažam berniukui, kuris vis dar yra. Mama, kuriai teka ašaros rytais paliekant dukrelę vaikų darželyje, apverkia kai ką savo…
„Sužeisto vaiko” gydymas rekomenduojamas su profesionaliu konsultantu, antraip, susidūręs su skausmu, jūs nesąmoningai bandysite stabdyti šį procesą. Ankstyvi prisiminimai padeda pamatyti dabartinių problemų šaknis. Palaipsniui sukuriant saugumo atmosferą, žmogus leidžia savo Vidiniam vaikui papasakoti savo istoriją. Tarpininkai gali būti piešiniai, žaislai, fotografijos…
Palaipsniui atsiveria tokios globalios problemos, kaip žema savivertė, sąlygiška meilė, kontrolė, nepasitikėjimas, baimė ir kiti jausmai, kurių nedrįsome išreikšti. Tuomet prasideda „išverkimo” procesas, kurį gali lydėti vaikiškas elgesys. Konsultanto tikslas – kad žmogus išreikštų jausmus tokius, kokie jie buvo, o ne pakeistus. Šis etapas baigiamas poreikiu atrasti prasmę netektyje, atleisti tiems, kurie įskaudino, susikoncentruoti į dabartį, į mintis apie ateitį.
Ypač atsargus individualus darbas reikalingas su tais, kurių vaikystė buvo tragiška, kurie turi didelių psichologinių problemų ir yra itin jautrūs.
Pasiekti tai, kas yra vaiko, konsultuojant suaugusį žmogų – nelengva. Išreiškęs savo esmę, Vaikas ne kartą sulaukdavo skausmingo atsakymo. Jis įprato slėptis ir nepasitikėti. Tam, kad leistum „vidiniam vaikui” pasirodyti, reikia daug pastangų, pirmiausia – suaugusiojo pastangų.
Tai didžiulis dvasinis darbas, reikalaujantis brandumo.Egzistuoja daugybė „povandeninių akmenų”, tačiau svarbiausia – priimti ir mylėti Vaiką tokį, koks jis yra, gerbti jo jausmus, pasitikėti jo jėga ir įgimta išmintimi.
Galima visą gyvenimą maskuoti savo vaikystės žaizdas kaltinant tėvus, šalį, niekuo nepasitikėti dėl to, kad tave kažkas išdavė. Arba atsisukti veidu į Vaiką, pažvelgti jam į akis ir pasakyti: „Mano mielas, aš tave labai myliu. Kuo tau galiu padėti?”
P.S.
Kartą viename kaime apsistojo senas išminčius. Jis mylėjo vaikus ir leido su jais daug laiko. Dar jis mėgo daryti jiems dovanas – tačiau tik trapius daiktus. Kad ir kaip stengėsi vaikai būti atsargūs, nauji jų žaisliukai dažnai sulūždavo. Vaikai nusimindavo ir gailiai verkdavo. Po kurio laiko senolis vėl jiems padovanodavo žaislų, bet dar trapesnių.
Kartą neiškentę tėvai atėjo ir paklausė senolio:
– Tu išmintingas ir linki mūsų vaikams gero. Bet kodėl darai tokias dovanas? Jie stengiasi kaip gali, tačiau žaislai vis tiek lūžta, ir vaikai verkia. Žaislai tokie nuostabūs, kad nežaisti su jais neįmanoma.
– Praeis visai nedaug laiko, – nusišypsojo išminčius, – ir kas nors padovanos jiems savo širdį.
