Kovo mėnesį tinkamas laikas pradėti rinkti vaistinius augalus. Kokius rinkti reikėtų pasakoja Šiaulių universiteto Botanikos sodo Gėlininkystės vyresnioji specialistė Aldona GRIŠAITĖ:
Plaukuotasis beržas – medis nenusvirusiomis šakomis. Vaistinei žaliavai naudojami beržų lapai ir pumpurai. Lapai skinami gegužę, pumpurai – vasarį- kovą. Taip pat tinka ir karpotasis beržas. Šią rūšį nuo plaukuotojo beržo lengva atskirti pagal svyrančias šakas ir suaižėjusią liemens tošį.
Beržų šakutės su neišsiskleidusiais pumpurais skinamos leistinose vietose ir džiovinamos pavėsyje gerai vėdinamoje vietoje. Išdžiūvę pumpurai nukuliami nuo šakučių, pašalinamos priemaišos. Pumpurai turi būti 3- 7 milimetrų ilgio, 1,5- 3,0 milimetrų skersmens, rudi, balzamo kvapo.
Beržų lapų ir pumpurų preparatai vartojami kaip šlapimo ir tulžies išskyrimą skatinantys, atsikosėjimą lengvinantys vaistai. Jais gydoma skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, kepenų ligos, reumatas. Beržų pumpurų užpilas vartojamas kaip antiseptinė, atsikosėjimą lengvinanti ir prakaitavimą skatinanti priemonė sergant kvėpavimo takų ligomis. Pumpurų ir lapų nuoviru plaunama galva. Jame esančios medžiagos dezinfekuoja odą, naikina pleiskanas, stiprina plaukus. Vaistai, pagaminti iš beržų pumpurų, nevartojami sergant inkstų ligomis.
Vaistinei žaliavai naudojami ir paprastosios pušies pumpurai, kurie renkami vasarį-kovą. Pušų pumpurai renkami sausu oru neišsiskleidę, brinkimo metu, miško kirtavietėse arba nuo 10 ir daugiau metų amžiaus medžių apatinių ir šoninių šakų.
Pjaunama ne ilgesnė kaip 3 milimetrų ilgio šakutės viršūnėlė su 5- 6 pušų pumpurais. Džiovinama gerai vėdinamoje sausoje patalpoje, galima ir saulėje. Pušų pumpurų preparatai slopina uždegimus, vartojami atsikosėjimui lengvinti, kvėpavimo takų ligoms gydyti, jie skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą. Liaudies medicinoje pušų pumpurų nuoviru gydoma bronchitas, reumatas. Pušų preparatai nevartojami sergant inkstų ir kepenų ligomis.
Vaistinė šventagaršvė – dvimetis arba daugiametis 100- 250 centimetrų aukščio kvapus žolinis apyretis augalas. Auga drėgnose pievose ir krūmynuose, šaltiniuotose upių pakrantėse, raistuose. Įrašytas į „Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą”. Todėl savo reikmėms šių augalų nesunku išsiauginti iš sėklų. Sode gali augti patvoryje ar prie medžių.
Vaistinei žaliavai naudojamos šventagaršvių šakniastiebiai su šaknimis. Šaknys kasamos pirmųjų augimo metų rudenį (rugpjūčio antroje pusėje- rugsėjį) arba ankstyvą pavasarį (kovo pabaigoje) prieš augalams atželiant.
Pavasarį ruošta žaliava būna geresnės kokybės. Šaknys iškasamos, plaunamos šaltame vandenyje, stambūs šakniastiebiai perpjaunami išilgai. Džiovinti paskleidžiama lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje. Vaistine šventagaršve gydomi įvairūs virškinimo sistemos ir kraujotakos sutrikimai.
Šaknų, lapų arba vaisių nuoviras ar antpilas malšina spazmus, slopina vidurių pūtimą, skatina šlapimo ir prakaito skyrimąsi, palengvina atsikosėjimą, stiprina organizmą. Šaknų nuoviras labai padeda žmonėms, kurių susiaurėjusios rankų ar kojų arterijos ir galūnės būna nuolat vėsios, nes skatina periferinę kraujotaką. Vaistinių šventagaršvių preparatų negalima vartoti žmonėms, sergantiems diabetu, taip pat nėščiosioms.
Storalapė bergenija daugiametis 10- 50 cm aukščio augalas. Dažnai auginamas soduose, gėlynuose. Vaistinei žaliavai naudojami bergenijų šakniastiebiai ir lapai. Anksti pavasarį (kovą) renkami bergenijų lapai, o šakniastiebiai – visą vasarą. Po sniegu peržiemoję lapai pavasarį renkami, plaunami, džiovinami džiovykloje 35- 40 laipsnių temperatūroje.
Vaistai iš bergenijų vartojami nuo uždegimų, veikia sutraukiančiai, bakteriocidiškai, stabdo kraujavimą. Jie vartojami ginekologijos, stomatologijos praktikoje, taip pat nuo viduriavimo, karštinės; sergant nosies burnos ertmės gleivinės uždegimais. Storlapių bergenijų lapus tinka įtraukti į profilaktinių arbatų sudėtį.
Vaistinis valerijonas. Vaistinei žaliavai naudojami valerijonų šakniastiebiai su šaknimis, kurie kasami rudenį (spalį) ir pavasarį (kovą-balandį). Šaknys iškasamos, trumpai plaunamos po tekančiu vandeniu ir džiovinamos ant tinklų ar suvertos ant siūlų šiltoje patalpoje. Galima ir nekarštoje orkaitėje.
Vartojamas nemigai, baimės būsenoms ir streso sukeltiems nerviniams sutrikimams gydyti, užkietėjus viduriams, virškinimui gerinti, menopauzės metu. Jų preparatai padeda nuo gerklės, dantų, vidurių skausmų, mažina pilvo pūtimą, atpalaiduoja bronchų spazmus.
Valerijonai nevartojami susilpnėjus skydliaukės funkcijai, padidėjus smegenų žievės slopinimui, sumažėjus jautrumui įvairiems dirgikliams, sumažėjus arteriniam kraujospūdžiui.
