Mūsų medikai yra pasiruošę nevaisingoms poroms teikti najausią pagalbą, tačiau ja pasinaudoti gali vienetai. Finansinė nevaisingumo ligos gydymo pusė vis dar gula ant pacientų pečių, o valstybė ne tik neskuba šios naštos palengvinti, bet atvirkščiai, sunkiame mediko ir paciento kelyje rengiasi pridėti daugiau kliūčių.
Lietuvoje – 50 tūkst. nevaisingų šeimų
Prieš metus uostamiestyje pagalbinio apvaisinimo pagalbą nevaisingoms šeimoms teikti pradėjusio medicinos centro „Jolsana” vadovė Jolanta Sąlygienė patikino, kad Lietuvoje nevaisingumo problema yra vienodai aktuali kaip ir visame pasaulyje – apie 10–15 proc. šeimų yra nevaisingos.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje apie 50 tūkst. šeimų negali susilaukti vaikų. Kasmet šią problemą turinčių šeimų padaugėja dviem tūkstančiais. Visame pasaulyje ši problema yra laikoma liga. Nevaisingumas įtrauktas į Pasaulinės sveikatos organizacijos tarptautinių ligų nomenklatūrą ir turi savo šifrą.
Lietuvoje šiuo metu veikia penkios pagalbinio apvaisinimo klinikos, kuriose per metus atliekama apie 600 apvaisinimo procedūrų.
„O reikėtų kur kas daugiau. Skaičiuojama, kad milijonui gyventojų reikėtų atlikti 2 tūkst. pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Belgijoje milijonui gyventojų jų tenka 4 tūkst.”, – sakė J.Sąlygienė.
Kainuoja kelis tūkstančius
Pasak ilgametę patirtį šioje srityje turinčios medikės, šį procesą stabdo finansinės pacientų galimybės.
„Pagalbinio apvaisinimo procedūros, specialus gydymo kursas prieš tai, procedūrai naudojamos terpės yra brangūs. Brangi ir klinikose naudojama įranga. Kad ir kaip skaičiuotum, vidutiniškai viena apvaisinimo procedūra kainuoja 7–14 tūkst. litų. Telieka apgailestauti, kad visos šios išlaidos gula ant pacientų pečių”, – pabrėžė J.Sąlygienė.
Šeimos, kurios gali išleisti nemenkas sumas, pagalbos kreipiasi į medikus Lietuvoje arba užsienyje, kur neretai išvyksta ne tik dėl gerokai mažesnių kainų, bet ir palankesnių įstatymų.
„Žmonės anksčiau vykdavo pagalbos į Latviją, Angliją, Izraelį, Lenkiją. Šie procesai tebevyksta. Tačiau ne tik dėl ten palankesnių kainų. Į minėtas šalis pagalbos ieškančios šeimos vyksta dėl donorinės spermos. Pas mus nėra spermos bankų, o spermos, kaip ir kiaušialąsčių, donorystė draudžiama „, – pasakojo J.Sąlygienė.
Įstatymo vis dar nėra
Dalies pasaulyje priimtinos ir naudojamos pagalbos mūsų šalies medikai negali taikyti, nes politikai nesiryžta priimti reikiamo įstatymo.
„Susidarė kuriozinė situacija. Praėjusių metų pabaigoje Seimas pritarė dviem pagalbinį apvaisinimą mūsų šalyje reglamentuojantiems įstatymams. Vieną jų teikė Dangutė Mikutienė, kitą – Algis Čaplikas. Kadangi šie įstatymai skyrėsi, diskusijos dėl jų tebevyksta iki šiol, – pasakojo jose dalyvaujanti J.Sąlygienė.
Vyskupų konferencija pasisako prieš pagalbinį apvaisinimą. Tačiau jei įstatymas vis dėlto būtų priimtas, bažnyčia rinktųsi D.Mikutienės siūlomą variantą. Medikai labiau norėtų, kad būtų priimtas A.Čapliko siūlomas įstatymas, nes jis parankesnis moteriai, yra humaniškesnis.
D.Mikutienės įstatyme kalbama, kad dirbtinio apvaisinimo procedūrai galima ruošti moterį naudojant hormonus ir paimti apvaisinimui ne daugiau kaip 3 kiaušialąstes. Tačiau, pasak medikų, kiaušaląsčių apvaisinimo procentas siekia 60 proc. Maždaug apie 50 proc. apvaisintų embrionų yra genetiškai pakitę. Todėl apvaisinant tik tris kiaušialąstes, medikui nebelieka galimybės rinktis ir apvaisinti moterį tikrai kokybišku embrionu.
Šis įstatymas yra paremtas Italų pagalbinio apvaisinimo įstatymu, kuris draudžia embrionus užšaldyti, yra prieš donorinę spermą ar donorinę kiaušialąstę ir, žinoma, surogatinę motinystę.
Italija keičia požiūrį
„Jolsanoje” dirbanti didžiausią patirtį turinčių šalies embriologių Aušra Blažėnienė tikino, kad Italijoje priimtas dirbtinio apvaisinimo įstatymas, į kurį orientuojasi lietuviai, patyrė didelį fiasko.
„Italija, Vokietija ir Kroatija vadovavosi tokiu griežtu įstatymu, kuris neatnešė naudos pacientams. Šis įstatymas buvo sukritikuotas ir dėl to, kad nors pagalbiniam apvaisinimui draudžiama šaldyti embrionus, tačiau buvo palikta galimybė vystyti mokslą, kurio pagrindas – embrionų panaudojimas kamieninėms ląstelėms gauti”, – apie paradoksalią situaciją pasakojo pirmąjį dirbtinį apvaisinimą Lietuvoje atlikusi, daugiau nei šešetą metų Amerikoje ir Airijoje dirbusi vyresnioji embriologė A.Blažėnienė.
Pasak medikės, nepaisant nepalankaus įstatymo, Italijoje yra 360 apvaisinimo klinikų. Lenkijoje ir Airijoje, kurios yra labiau katalikiškos šalys nei Lietuva, pagalbinio apvaisinimo sritis pakankamai plėtojama. „Nors Airijoje draudžami abortai, tačiau į pagalbinio apvaisinimo procedūras žiūrima labai palankiai”, – pasakojo A.Blažėnienė.
Naudingesnis moteriai
Specialistės tikino, kad A.Čapliko parengtas pagalbinio apvaisinimo įstatymas būtų parankesnis ir medikams, ir pacientams. Jame kalbama, kad visas paimtas moters kiaušialąstes galima apvaisinti, o likusius nepanaudotus embrionus – užšaldyti.
„Tai itin naudinga moteriai, nes jei pirmas bandymas apvaisinti būtų nesėkmingas, kitą kartą jai nebereikėtų leisti pinigų brangiai kainuojantiems vaistams. Be to, taip būtų ne tik taupomi šeimos pinigai, bet ir tausojama moters sveikata”, – tvirtino medikės.
Klaipėdiečių klinika „Jolsana” yra penktoji pagalbinio apvaisinimo klinika mūsų šalyje, teikianti visas iki šiol galiojančiais teisės aktais leidžiamas apvaisinimo procedūras.
Finansinė pagalba šeimoms
A.Čapliko parengtame įstatyme numatyta, kad dalį pagalbinio apvaisinimo išlaidų turėtų kompensuoti valstybė.Latvijoje nevaisinga šeima gali kreiptis į privatų fondą, kuris sprendžia, kiek ir kam padėti. Estijoje valstybė kompensuoja 100 proc. gydymą, 60 proc. – vaistus. Airijoje 80 proc. kompensuojami vaistai, 20 proc. – procedūra. JAV, priklausomai nuo valstijos, yra 14 skirtingų kompensavimo variantų. Vokietijoje šeimai visos pagalbinio apvaisinimo išlaidos kompensuojamos tol, kol pora susilaukia dviejų vaikų.
Pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje
Nevaisingumo gydymą taikant pagalbinį apvaisinimą pradėjo 1993 m. gydytoja Gražina Bogdanskienė. Ji paruošdavo pacientes, o atlikti procedūros siųsdavo į Angliją.
1997 m. Motinos ir vaiko klinikoje Kaune atidaryta pirmoji dirbtinio apvaisinimo laboratorija ir atliktos dvi pirmosios pagalbinio apvaisinimo procedūros Lietuvoje. Po jų vienai šeimai gimė dvynukai, kitai – trynukai.
1998 m. gruodį Motinos ir vaiko klinikoje pirmą kartą pradėti auginti embrionai iki blastocistos stadijos. 1999 m. lapkritį gimė pirmieji vaikučiai taikant šį prailginto auginimo būdą.
1999 m. gruodį Motinos ir vaiko klinikoje pradėti šaldyti embrionai.
2000 m. Vaisingumo klinikoje Vilniuje pirmą kartą atlikta intracitoplazminė spermatozoido injekcija.
Nėra statistikos, kiek vaikų gimė po pagalbinio apvaisinimo Lietuvoje per 13 metų.
Pagalbinis apvaisinimas pasaulyje
1978 m. Didžiojoje Britanijoje gimė pirmasis kūdikis iš mėgintuvėlio. Ffiziologui Robertui Edvardsui pernai „už apvaisinimo in vitro išvystymą” skirta Nobelio premija.
1983 m. Australijoje gimė pirmasis kūdikis iš užšaldyto embriono.
Vien iki 2006 m. pasaulyje pagalbinio apvaisinimo būdu gimė maždaug 3 mln. vaikų, iš jų apie 60 proc. – Europoje.
JAV 1 proc. visų vaikų yra gimę po dirbtinio apvaisinimo. Apskritai Vakarų valstybėse tokiu metodu gimę vaikai sudaro 1–4 proc. visų gimusių skaičiaus.
Pagalbinio apvaisinimo būdai
Intrauterininė inseminacija (IUI) – tai specialiai paruoštos spermos sušvirkštimas į moters gimdą. IUI atliekama per natūralų ciklą arba stimuliuojant ovuliaciją vaistais, sekant folikulų augimą ultragarsu.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje IVF – hormonais stimuliuojama ovuliacija, stebimas folikulų augimas. Kai folikulai subręsta, atliekama jų punkcija (iš folikulų imamas skystis). Embriologas tame skystyje ieško kiaušialąsčių, jas paėmęs suleidžia į vieną indą su spermatozoidais. Apsivaisinęs kiaušinėlis įsodinamas į gimdą.
Intracitoplazminė spermatozoidų injekcija (ICSI) – taikoma tuomet, kai vaisingumo problemų turi vyras (kai spermoje yra labai mažai spermatozoidų, kai bloga spermatozoidų kokybė, judrumas arba iš viso jų nėra). Tuo atveju spermatozoidų ieškoma sėklidės audinyje. Tada embriologas, naudodamas mikroskopą, į kiaušialąstę įleidžia spermatozoidą.
Nevaisingumo priežastys
Nevaisingumas maždaug 40 proc. gali būti dėl moters ir 40 proc. dėl vyrų problemų.
Apie 20 proc. problemų skiriama neaiškios kilmės nevaisingumui.
Moters ir vyro nevaisingumo priežastys gali būti: endokrininės, mechaninės, anatominės, genetinės.
Pagalbinio apvaisinimo būdas dažniausiai taikomas tada, kai nustatomos mechaninio nevaisingumo priežastys, spermos pakitimai.
