Gudručio vaistinė

Buvimas šalia sergančiojo. Kai negali likti vienas

„Sakoma, kad žmogui netenka išgyventi ir pakelti daugiau, nei jis galėtų… Jeigu taip ir nutinka, gana dažnai kažkaip visai netikėtai imi ir sulauki pagalbos, apie kurią jei ir pagalvodavai, tai nesitikėdavai sulaukti ir, žinoma, vis neprisiruošdavai pats jos ieškoti. Dėl šimto įvairių priežasčių: nesugebėjimo pripažinti, jog tau jos reikia arba kad jau nebepajėgi būti atsakingas už visus ir viską, o gal kasdienių rūpesčių rutina negailestingai laikydavo savo gniaužtuose, taip pat neleisdama sustoti ir suvokti, jog pervargai”,pasakoja moteris, slauganti Alzhaimerio liga sergančią mamą ir prižiūrėjusi vėžio pakirstą tėtį.

Ši moteris pasirinko ne vienatvės, užsisklendimo kelią, tačiau išdrįso atsiverti, būti šalia tų, kuriems slauga ar gyvenimas greta sunkiai sergančio žmogaus nėra kažkas, kas tolima ar svetima, priimti pagalbą iš žmonių, kurie padeda atsitiesti ir ištverti siųstą išbandymą, kad galėtum išgirsti ir pats prabilti apie dalykus, kurie tave drasko iš vidaus, bet pats nedrįsti to garsiai įvardyti.

Išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai” kviečia slaugančiuosius sunkius ligonius į panašaus likimo žmonių savitarpio pagalbos grupę, lydimą psichologų, lankomą dvasininko.

Kad galėtume tinkamai pasirūpinti sergančiuoju, turime pasirūpinti ir savimi. Tyrimais patvirtinta akivaizdi tiesa, kad slaugantieji patys dažniau nei kiti suserga somatinėmis ligomis, depresija, linkę piktnaudžiauti medikamentais, alkoholiu. Dažnai sutrinka jų miegas, apetitas. Taigi žmonės, slaugantys sunkiai sergančius artimuosius, yra pažeidžiamesni. Jie net vadinami „slaptaisiais pacientais”.

Kad patys nesusirgtume, kad pajėgtume pasirūpinti sergančiaisiais, neatidėliokime mums kylančių psichologinių sunkumų sprendimo. Išdrįskime kreiptis pagalbos. Kad būtų drąsiau, sakykite sau, jog tai darote ne tik dėl savęs, visų pirma – dėl sergančiojo. Dėl šeimos.

Kiekvieno žmogaus sąmonėje egzistuoja prieštaringos mintys: „liga manęs neaplankys” arba „viską išgyvensiu vienas”. Nemažai dalykų savo gyvenime galime numatyti, suplanuoti. Tačiau yra ir neprognozuojamų gyvenimo įvykių. Žmogų jie užklumpa netikėtai, nepasiruošusį. Suardo įprastą gyvenimo ciklą. Vienas iš tokių gyvenimo sukrėtimų yra sunki artimo žmogaus liga.

Kol esame sveiki patys, kol sveiki šalia mūsų esantieji, atrodo, kad ligos kartu su sergančiaisiais yra kažkur toli, saugiai uždarytos steriliuose ligoninių skyriuose. Manome, kad mūsų tai nepalies. Deja…

Kai sunkiai suserga artimas žmogus, patiriame stiprų sukrėtimą. Iš pradžių sunku patikėti, kad išgirsta diagnozė yra tiesa. Kažkiek laiko tą tiesą galime neigti. Ir toks nesąmoningas priešinimasis padeda tuo metu išgyventi. Vėliau klausiame savęs, kodėl taip atsitiko mano artimam žmogui, kodėl dabar. Daug klausimų, prasidedančių kodėl. O atsakymo nėra.

Dar vėliau ateina jausmai: pykstame, liūdime, nerimaujame, bijome, kaltiname. Išgyvename tikrą jausmų sumaištį. Taip pat turime padėti sergančiajam. Be įprastų darbų darome ir tai, ką anksčiau mūsų šeimoje darė dabar to nepajėgiantis. Taigi atsiranda naujų darbų, pareigų. Kiekvienas žmogus stengiasi ir padeda susirgusiam artimajam tiek, kiek gali, taip, kaip gali. Slaugantysis patiria nuovargį, išgyvena nuolatinę emocinę įtampą, daug nerimo, nežinios. Dažnai negali net išsiverkti, kai to norisi. Matydamas slaugančiojo kančią, sergantysis jaučiasi kaltas.

Svarbu tuo sunkiu metu nelikti vienam. Patikėti, kad yra žmonių, kurie gali padėti, kurie tiki – juk ne veltui sakoma, kad kančia suartina žmones. Svarbiausia – nelikti vienam. Tam tikslui ir organizuojama paramos grupė (dešimt kas savaitę vykstančių susitikimų) žmonėms, slaugantiems sunkiai sergančius artimuosius.

„Galbūt dešimt kas savaitę vykstančių užsiėmimų nėra panacėja, suteikianti visus atsakymus, juolab kad dažniausiai skausmingus išgyvenimus kur kas patogiau nugramzdinti gilyn, nes iškėlus į paviršių suskausta netgi labiau, nei buvo iki tol. Visgi turbūt svarbu pabūti tarp tų, kuriems slauga ar gyvenimas greta sunkiai sergančio žmogaus nėra kažkas, kas tolima ar svetima. Pirmojo susitikimo metu kažkodėl man pasirodė, jog tarp susirinkusiųjų dauguma buvo žmonės „šešėliai”, išsekę nuo savo sunkių išgyvenimų, tačiau vis dar sunkiai patys sau tai pripažįstantys. Taip pat jaučiausi ir aš pati, nepaisant to, kad, bent kiek atsigavus, nuovargis ir skausmingi išgyvenimai tarsi savaime pasislepia po šypsena”, – teigia grupėje dalyvavusi moteris.

Daugiau informacijos ir registruotis:
Tel. 8 699 66153 Rasa
El. p.: rasa@bendrakeleiviai.lt
sielovada@bendrakeleiviai.lt

www.bendrakeleiviai.lt

Healthy Feed

TAIP PAT SKAITYKITE