Dabar gan dažnai žiniasklaidoje vartojamas terminas „ekologiškas gyvenimo būdas”. Vieni pasigiria, kad rūšiuoja šiukšles, kiti – kad valgo ekologišką maistą. O ką iš tiesų reiškia gyventi ekologiškai? Kodėl reikia ekologiškai gyventi? Anot pašnekovų, mano klausimai buvo gana filosofiški, panašūs buvo ir jų atsakymai. Tad ir tekstas neišvengė šiek tiek neįprasto, filosofiško požiūrio į ekologiją. Vytį Kondrecką, ekologiškų prekių parduotuvės „Holos” savininką, ir Zitą Dudutytę, Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos ekspertę kalbina žurnalistė Daiva Ausėnaitė.
Kaip, Jūsų nuomone, reikia gyventi, kad tai būtų pavadinta ekologišku gyvenimo būdu? Kokie dalykai įeina į sąvoką „ekologiškas”?
ZITA. Manau, kad išvis nėra tokios sąvokos kaip „ekologiškas gyvenimas”, nes šiandien jis neįmanomas. Mano manymu, ekologišku galime vadinti tik tai, kas nedaro jokio neigiamo poveikio gamtai.
Mano įsitikinimu, idealiausias įmanomas atvejis būtų tuomet, jei kiekvieną akimirką būtume sąmoningi ir suvoktume, kokį poveikį aplinkai daro mūsų kiekvienas žingsnis, veiksmas, perkamas daiktas, užgaida ir kiek įmanydami stengtumėmės tą poveikį sumažinti.
Žinoma, galime tik stengtis įvairiais konkrečiais veiksmais kuo mažiau kenkti gamtai, o kartu ir sau, savo vaikams. Ir tai paprastai pas mus vadinama ekologiška gyvensena. Aš asmeniškai negalėčiau pasakyti, kad gyvenu ekologiškai, nors rūšiuoju šiukšles, renku jas miške, perku daug ekologiškų produktų, auginu savo daržoves ir vaisius be chemijos, gyvenu mediniame namuke su mediniais aliejuotais baldais, dauguma vaiko žaislų – mediniai, megzti, siūti, mašina varoma dujomis ir t. t. Tačiau juk galėčiau daryti kur kas daugiau! Tad man visuomet iškyla klausimas, kur ta riba, kada galim sakyti „gyvenu ekologiškai”…
VYTIS. Sakyčiau, kad ekologiškas gyvenimo būdas turėtų būti sukoncentruotas į poveikį aplinkai. Reikia mąstyti apie savo darbų, įpročių, kasdienių veiksmų poveikį aplinkai.
Egoistinis savimi rūpinimosi impulsas verčia daugelį galvoti ir apie ekologiškus produktus. Tokius produktus, kurie nekenktų jam pačiam. Atsiranda vis naujų tyrimų duomenų apie kasdien naudojamų cheminių preparatų neigiamą poveikį. Pavyzdžiui, apie kosmetiką iš naftos produktų (vadinamieji parabenai), apie tam tikras sudedamąsias dalis, kurios nukeliauja iki smegenų ir lieka ten net po mirties. Gal todėl mūsų šalyje ėmė sparčiai kurtis ekologiškų prekių parduotuvės. Visi susirūpino ne tik aplinka, bet ir savo pačių ekologija.
Nežinau, ar ta banga būtų įgavusi tokį didelį mastą, jeigu ekologai būtų kalbėję tik apie aplinkos apsaugą. Žmogaus egoizmas vis dėlto ima viršų visur.
Kodėl svarbu paisyti ekologijos?
ZITA. Todėl, kad mes, tenkindami savo šiandienius poreikius ir norus (kurie dažnai yra tik užgaida ar mados klyksmas), savo veiklomis ir veiksmais esame jau negrįžtamai užteršę gamtą įvairiausiomis cheminėmis medžiagomis, šiukšlių kalnais, beatodairiškai išnaudoję begalę neatsinaujinančių išteklių. Ir nors linkime gero savo vaikams bei vaikaičiams, bet nesusimąstome, kad tokiu nesąmoningu savo norų tenkinimu patys užkertame jiems kelią net tenkinti būtinus poreikius (pavyzdžiui, neužteršto geriamojo vandens), pasmerkiame juos gyventi užterštoje aplinkoje, kvėpuoti užterštu oru, maudytis užterštoje upėje ar jūroje.
Svarbu ir tai, kad kiekvienas savo pasirinkimu galime veikti kur kas didesnius „žaidėjus” kaip pramonė, prekybininkai. Jei nepirksime kokių nors prekių, kurios gamybos metu labai teršiama aplinka, gamintojas bus priverstas pakeisti procesą ar gaminio pakuotę.
VYTIS. Žmogus, naudodamas ekologiškus produktus ar pirkdamas maistą iš natūralių ūkių, prisideda prie pasaulinio ekologiško judėjimo. Juk ekologiškos prekės gamintojas privalo dirbti ekologiškoje aplinkoje, naudoti ekologiškas žaliavas, todėl mažas ekologiško kremo indelis jau yra nemažai teigiamo nuveikęs aplinkai, kol atsiranda parduotuvės lentynoje.
Mes esame įsikūrę netoli Tymo turgaus, dažnai ten nueinu. Man patinka keli prekeiviai, kurie taip nuoširdžiai, iš širdies kuria kasdienio vartojimo produktus. Pirkdamas iš jų padedi jiems išgyventi ir padedi geriau gyventi tam lopinėliui žemės, kuriuo jie rūpinasi.
Man patiko vieno ūkininko pasakojimas, kuo skiriasi parduotuvės kiaušinis nuo idealaus kiaušinio. Idealiam kiaušiniui padėti reikia, kad vištos gyvenimas pereitų visus jai natūralius ciklus. Mažą vištytę pažadina gaidžio giedojimas, su kitomis vištomis ji lekia į lauką, ieško lesalo, žaidžia, lesa žolę, domisi aplinka. Baigiantis dienai grįžta ant laktos. Ir kiekvieną dieną ji patiria vis naujų potyrių – tai akmenukas, tai sliekiukas ar dar kažkas. Galiausiai užaugusi višta padėjusi kiaušinį jame palieka visą savo gyvenimą, su visais kasdieniais jo įspūdžiais. O ką padeda višta, kai ji gyvena uždaryta narve, nukapotu snapu? Šviesa užsidega, ji lesa, užgęsta – miega. Jokio lakstymo, jokios erdvės, jausmų, naujų patyrimų… Kas tada yra jos kiaušinyje? Aišku, žiūrint materialistiniu požiūriu, ten jokio skirtumo, tie patys baltymai. Bet tai nėra natūralu, tai nėra gamtos sukurta.
Sintetiniai kvapai naudojami daugelyje kosmetikos priemonių skurdina jausmus, jie gaunami išskyrus iš eterinių aliejų vos kelias pagrindines kvapiąsias medžiagas. O eteriniuose aliejuose yra puokštė kvapiųjų medžiagų, dešimtys tūkstančių. Tikrieji kvapai yra labai svarbūs vaikams. Uosdamas tą kvapą, patiri visą jų spektrą. O uostydamas kelių stiprių kvapų sintetinį kvapą skurdini savo uoslę. Nuskurdinus uoslę, skursta ir skonis. Skonis – tai ir maistas, ir bendrakultūris suvokimas. Juk šiuolaikiniai vaikai žino kelis skonius – kokakolos, traškučių, kečupo. Mažėja pasitenkinamas, jiems reikia stipresnių jausmų. Paskui skurdumas paliečia ir jausmų sritį. Skursta ir jausmai kitam žmogui. Žmogui nuolat reikia stiprių dirgiklių. Nelieka laiko suvokti, patirti gilesnių dalykų. Tarpusavio santykiai irgi turi būti trumpalaikiai, dinamiški, kuo daugiau emocijų, stiprių, gyvuliškų kartais… Visa ko pagrindas – materialistinė pasaulėžiūra, neigianti dvasinį pradą. Materializmas turi užmušti, kad suvoktų. Maistas yra „užmušamas” – konservuojamas, pasterizuojamas. O ekologiški produktai yra gyvi.
Apie parabenus, esančius kosmetikos priemonėse, galėčiau pakalbėti kaip farmacininkas. Juk kam dėti parabenų, kai į kosmetiką kaip konservantą galima dėti alkoholį. Jis puikus konservantas, kuris apsaugos kremą nuo greito sugedimo. Eteriniai aliejai, natūralūs cukrūs – jie veikia kaip natūralūs konservantai, todėl tokia kosmetika irgi gali būti ilgai naudojama. Tačiau sukurti tokius derinius yra sudėtingiau, negu paimti penkis parabenus ir juos sumaišyti jau visiems žinomomis proporcijomis. Ekologiškos kosmetikos gamintojai septynerius metus kuria vieną seriją, o šiuolaikiniai gamintojai kas pusę metų vis paleidžia ką nors naujo. Nėra laiko gilintis, tirti, ieškoti. Lengviau nupirkti toną naftos, paimti parabenų, dirbtinių kvapų, dar gražų indelį padaryti, kuris bus brangesnis už kremą, ir prašau – naujovė! Nereikia atsiklausti kiekvienos sudedamosios dalies, ar ji dera su kita, ar joms tinka būti viename produkte.
Yra žinoma, kad netinkamai parinktos cheminės kosmetikos sudedamųjų dalių proporcijos dažnai sukelia organizmo alerginę reakciją. O paskui stebimės, kodėl vaikai gimsta jau būdami kam nors alergiški…
Kartais susidaro įspūdis, kad daugelis net nežino, ką reiškia „ekologija”, bet tiesiog dabar taip kalbėti madinga. Ar kartais nespekuliuojama šiuo žodžiu vien tam, kad būtų pastiprintas geras įvaizdis?
ZITA. Taip, labai dažnai tenka matyti, bendrauti, susitikti su žmonėmis, kurie yra nusitvėrę kokio vieno aplinkai palankesnio dalyko ir jau jį afišuoja kaip ekologišką gyvenseną, ekologinį mąstymą. Tačiau jei paklaustum elementarių dalykų, pavyzdžiui, ar rūšiuoja šiukšles, taupo vandenį, perka ekologiškas prekes, važiuoja dviračiu ar visuomeniniu transportu, iškart vaizdelis pasikeistų. Aišku, geriau, kad žmonės galvoja apie ekologiją bent kaip apie madą, nei visai negalvoja… Tikiuosi, kad bent jau keleto žmonių mintyse ir darbuose tie dalykai išliks ir pasibaigus tai bangai bei nusės giliau.
Manau, svarbu čia paminėti ir tą dalyką, kad mūsų neišprusimu dažnai pasinaudoja ir prekybininkai, siūlydami neva „ekologiškas” prekes, kurios tokios nėra. Svarbu suprasti, kad natūralus dar nėra ekologiškas. Ekologiška galime vadinti tik tokią prekę, kuri atitinka tam tikrus nustatytus kriterijus, standartus. Sakykim, natūraliai kosmetikai užtenka, kad jos sudėtyje būtų vos vienas procentas natūralių ingredientų, o visa kita…. ta pati cheminė sudėtis kaip įprastos kosmetikos. Arba mėsos produktai be mėsos pakaitalų, bet visokių priedų kiekio tai nesumažina. Tad iš tikrųjų yra labai daug dalykų, kuriais galima spekuliuoti.
VYTIS. Ekologiškai gyveni tikriausiai tada, kai sąmoningai suvoki, ką darai, dėl ko darai. Tada nelieka laiko apsimetinėti ir ką nors vaidinti. 2008-ieji buvo ekologinės mados metai. Visi „žmonių” ir „gyvenimo būdų” veidai puikavosi tam tikra ekologiška užmačia, naujove ir t. t. Ekologija pernai tikrai buvo daugiau mada nei suvoktas būtinasis poreikis.
Teko matyti publikacijų, kuriose moterys pasakojo apie ekologinę motinystę. Kaip ekologiškai auginti vaiką?
ZITA. Tokios sąvokos aš iš principo vengčiau. Juk tai vis tas pats gyvenimas, kai turime būti sąmoningi, gal tik dvigubai – ir dėl gamtos, ir dėl ypač lengvai pažeidžiamo kūdikio. Nors, jei nekenkiame gamtai, tai paprastai nekenkiame ir sau, ir savo vaikui. O kokiais veiksmais tai galima iliustruoti galiu pavardyti: maitinti savo pienu (jei tik yra galimybė), naudoti daugkartines sauskelnes (tai ne apie vystyklus, nors ir tai įmanoma, o apie modernias daugkartines sauskelnes iš medvilnės, kanapių, bambuko), ekologiškas higienos ir kūno priežiūros priemones (net ir šias naudojant nepersistengti, juk, pavyzdžiui, prausimui muiliuką ar šampūną kūdikiui tikrai užtenka panaudoti kartą per savaitę ar dvi, o ne kasdien), rūbelius iš ekologiškos žaliavos ar turinčius specialius ženklus (Oeko-Tex), žaisliukus iš natūralių medžiagų (vietoj plastikinio kramtuko medinis ar medžiaginis, mediniai nedažyti ar aliejuoti žaisliukai vietoj begalės plastikinių, guminių), ekologišką maistą (daržoves, vaisius, košes) ypač kūdikiams, kai pradedama juos primaitinti, kokosinį ar grikių (šis tinka tik daugiau kaip metų kūdikiui) čiužinuką ir t. t. Galima vardyti dar daug visokių dalykų.
VYTIS. Mamų forumuose dažnai būna toks sakinys – „dėl vaikų neramu”, dėl to jos ima bandyti ekologiškas priemones. Iš tiesų jų misija šventa. Pabandžiusios paskui prirašo gražių atsiliepimų.
Vadinamoji „Fairy karta” pripratusi nešvarumus pašalinti per sekundę. Čia tas pats materialistinis pasaulis – greičiau, daugiau, padarom viską, kad greitai nuvalytų…
Tačiau kaip po to išsausėja rankos ir aplinką ta priemonė teršia, ir „suvalgome” jos nemažai, nes ji sunkiai nuplaunama nuo paviršių. Ekologiškose priemonėse, skirtose valyti namus, yra kitos sudedamosios dalys. Anksčiau jas ir naudojome – sodą, kalkes, muilą, druską. Po ekologiškų priemonių nuo rankų nenuplaunamas natūralus odos riebalinis sluoksnis. Ekologiška (ne)chemija yra saugi aplinkai, nes patekusi į vandenį kanalizacijoje susijungia su vandenyje esančiais kalcio magnio jonais ir natūraliai aktyvuojasi. Kadangi šių priemonių sudėtinės dalys gautos iš augalų, jos yra organinės kilmės, mikroorganizmai jas greitai suskaldo.
Visi grįžta prie senų, gerų užmirštų dalykų. Tai yra pigiau galų gale. Geros santechnikos prekeiviai sako, kad žmonės nenaudotų jokių plačiai reklamuojamų chemikalų, nes jie pažeidžia paviršinį sluoksnį. Ir toje vietoje ima labiau kauptis nuosėdos, išryškėja vidinis keramikos sluoksnis. Žmogus gremžia išsišiepęs ir dar labiau gadina paviršių; perka vis geresnį, vis švariau valantį preparatą, kuris kažkodėl veikia tik labai trumpą laiką…
Noriu tikėti, kad ekologiška mada padės mums dažniau sustoti ir išmokys mus gyventi be materialistinio gyvenimo „privalomų” atributų.
