Ir vėl tos kelnytės šlapios…
Atrodo, jūsų pipiras jau ne metukų ir iš sauskelnių amžiaus jis jau išaugo prieš kelerius metus, bet tos kelnytės kaip šlapios, taip šlapios… Na, gal ne kasdien, gal ne permirkusios, o tik drėgnos, bet vis tiek… „Kaip gi čia taip?”, – pradeda kamuoti neramios mintys. Juk, atrodo, įdėjote šitiek titaniškų pastangų, kad jūsų kruopa anksčiau nei kiti bendraamžiai prispaudus reikalui tūptųsi ant puoduko. O dar, žiūrėk, kokia geradarė teta ar kaimynė laiko pareiga priminti, kad gal jūsų pyplys per ilgai šuto vienkartinėse sauskelnėse ir dabar galite džiaugtis rezultatu – juk jos laikais taip nenutikdavo… Bet juk jūs tikrai sauskelnėmis nepiktnaudžiavote! Bet gal iš tikrųjų kažką darėte netinkamai?
Vaikas maišo raideles
„Sūnui puikiai sekasi skaičiuoti, jis neblogai piešia, noriai lanko sporto būrelį, tačiau raginimas skaityti jam – tarsi bausmė. O jeigu noras taip ir neatsiras?” – nerimauja būsimo pirmoko Roko mama Agnė. Gali nutikti ir taip, tačiau tai dar nereiškia, kad berniukas tikrai tingi. Neskubėkite tokio vaiko „nurašyti” į atsilikėlius – jam tiesiog būtina padėti. Pastaraisiais metais padaugėjo vaikų, turinčių skaitymo sutrikimų. Beje, tarp berniukų šie sutrikimai 3–4 kartus dažnesni.
Tautiškumas nemadingas? Juo geriau!
„Virvytės” folkloro ansamblio narių Inetos ir Valdo Zajančkauskų namuose kasdien skamba lietuvių liaudies dainos, o vakarais vaikai – septynerių Adelė ir dvejų Pijus neužmiega be lopšinės, net jei prieš tai būna klausęsi pasakos. Ne paslaptis – mes, lietuviai, suremiame pečius ir užtraukiame liaudies dainą tik tada, kai savo kelyje susiduriame su priešu. Ir vos tik jam atsitolinus vėl pradedame keikti valdžią ir burbėti, kaip mums bloga gyventi Lietuvoje, o patriotiškumas ima ir kažkur išgaruoja. Inetos ir Valdo Zajančkauskų namuose lietuvių liaudies daina skamba kasdien, jie didžiuojasi esą lietuviai ir apie
Į eilutę – nuo gimimo?
Visai ne gandas, kad vos ne iš gimdymo namų su kūdikėliu ant rankų reikia skubėti į darželį, kad galėtumėte užsirašyti į eilę. O ir tai negarantuoja sėkmės – jus gali imti ir aplenkti vaikas iš daugiavaikės ar socialiai remtinos šeimos… Pergudrauti ir dar iki mažylio gimimo jį užrašyti į darželį nepavyks – reikalingas vaiko tapatybę įrodantis dokumentas, gimimo liudijimas. Tačiau vos jį gavę suskubkite, ypač jei vaikutis gimęs ne pirmaisiais kalendorinių metų mėnesiais, o, tarkime, vasarą. Antraip tikėtis atsidurti eilės pradžioje
Kodėl kitur nereikia mokėti motinystės pašalpos
Diskusijos apie išties ilgiausias Europoje motinystės atostogas nerimsta ir nerims. Vienos mamos jų dėka planuos būsimus vaikelius, kitos tyliai manys, kad imdamos išmokas skriaudžia silpną valstybę. Tokioms gerai būtų žinoti, kad kitose šalyse, nors mokamos motinystės atostogos ir trumpesnės, šeimoms jų poreikis nėra gyvybiškai svarbus – tai daugiau valstybės pagarbos motinystei ir tėvystei gestas. Nėra svarbus, nes auginantys vaikus žmonės ten yra remiami daugybe kitų būdų ir turi aibes orių pasirinkimų.
Kaip skatinti vaikus?
Ar dažnai apie tai susimąstote? Skatinti mažuosius verta, tačiau ir čia perlenkti lazdos nereikėtų.Skatinti žodžiu ar dovanomis? Tikrasis skatinimas – tai suaugusiojo ir vaiko tarpusavio pasitikėjimas. Jis visų pirma išreiškiamas fiziniais veiksmais: apsikabinant, paspaudžiant ranką, panešiojant ar padedant. Tik pagalbos nereikėtų tapatinti su patarnavimu. Jums tereikia prisėsti šalia ir padėti, skatinant vaikutį viską daryti pačiam, o ne susidūrus su nesėkme pradėtą darbą numesti. Kartais pakanka prisėsti šalia mažylio ir jį tiesiog išklausyti, neretai padrąsinti savo paties pavyzdžiu.
Kas nužudo gabumus?
Kiekvienas mažylis – kaip besistiebianti gėlytė, gražiausia ir nuostabiausia savo tėvams. Tačiau kai kurios tos gėlės būna ryškesnės už kitas, ir tėvai kažkodėl to… išsigąsta. O gamtos dėsniai paprasti – nepuoselėjamas unikalumas pamažu ima nykti. Tad geriau gabumus šiek tiek pervertinti, nei visai jų nepastebėti! Smalsus ir kūrybingas vaikas ateina į pirmą klasę. Pirmoji piešimo pamoka. Mokytoja paprašo vaikų pasiimti popieriaus lapą ir dažus. Vaikas apsidžiaugia ir sugalvoja piešti skraidantį laivą. Tik staiga išgirsta temą – vasaros gėlės. Vaikas truputį nusimena, bet pamiršęs savo laivą, pradeda piešti
Kokie žaislai lavina trimetį?
Prekybos centrų lentynos lūžte lūžta nuo žaislų, ant kurių etikečių puikuojasi užrašas, kad tai ne šiaip koks žaislas, o lavinamasis. Kaip išrinkti tinkamiausią trimečiui ir kuris jų ką lavina? Pasak JAV vaiko raidos specialistų, renkantis žaislus labai svarbu ne tik jų kokybė, bet ir paskirtis. Net ir gražiausi spalvingi žaislai mažyliui greitai tampa nuobodūs, jei neatlieka kokios nors funkcijos. Geriausi žaislai, pasak specialistų, yra tie, kurie lavina specifinius įgūdžius. Psichologė Susan Hardwicke „Žaislų žinyno” apžvalgoje teigia, kad lavinamųjų žaislų privalumas yra skirtingų įgūdžių, kurie vėliau pritaikomi vaiko gyvenime, formavimas. Žinoma, pagrindinė žaislų paskirtis – žaisti,
Ruošiamės į stovyklą!
Kaimynų vaikas spygaudamas kasmet kelioms pamainoms išrūksta į stovyklą, o jūsiškis neryžtingai kelintus metus purto galvą… Kol dvejojate, ar išstumti jį ten, ar palikti maltis „ant asfalto”, kelialapiai į populiariausias stovyklas tirpsta kaip snaigės delne. Tačiau gal jūsiškis nežino, kad yra tiesiog jam skirta stovykla? Čia vaikas išmoks ne tik to, ką žada stovyklos organizatoriai – piešti, lipdyti ar plaukti. Kur kas svarbiau, kad jis išmoks bendrauti, pasirūpinti savimi – be mamos pavalgyti ar apsirengti, taps atsakingesnis, įgis pasitikėjimo savimi.
Mažasis pagyrūnas. Ar tikrai?
„Aš moku…”; „aš irgi moku…”; „o mano tėtis…” – dažnai išgirstame besigiriančius vaikus tarp bendraamžių. Ketvirtąjį gimtadienį atšventęs mažylis taip elgiasi dažniausiai ne iš noro pasipuikuoti, o dėl stiprėjančio „aš” suvokimo. Norėdami sužinoti, ar pagyrų puodas visada juodas, visų pirma įsiklausykite, kokiose situacijose ir kokiais dalykais mažylis giriasi. ● Pagyrūnas. Šis vaikas niekada nepraleidžia progos pasipuikuoti prieš kitus tuo, kas jam iš tikrųjų gerai sekasi, pavyzdžiui, piešti, skaičiuoti ar plaukti. Žinoma, mažylio pasiekimus pastebi ir giria suaugusieji. O tai skatina didžiuotis ir leidžia jam pasijusti geresniu ar net viršesniu už kitus. Bendraamžiai, kurie dar nesugeba to paties padaryti, jam atrodo mažiukai.
Kodėl mažieji mūsų negerbia?
Anksčiau suaugusieji buvo gerbiami vien jau todėl, kad jie suaugusieji. Šiandien pyplys gali drąsiai išrėkti mamai, kad ji užsičiauptų, nes trukdo žiūrėti filmuką, o darželio auklėtoja turinti pasitraukti iš kelio, nes stovinti ant jo mašinyčių trasos. Kas atsitiko? Kodėl vaikai dažnai negerbia suaugusiųjų? Ar esame teisūs, kaltindami smurtą rodančią televiziją, kur tarp įsakmaus tono ir vyriškumo dedamas lygybės ženklas, spartėjantį gyvenimo tempą ir nemandagius kaimynus, kuriuos irgi ne visada galime pasirinkti?
Kuo mamos nepakeis tėčių
Kad mama vaikui – pati gražiausia ir geriausia, nesiginčija net tėčiai. Tačiau mes, mamos, vaiko tėtį zirzimu ir priekaištais vis tempiame iki idealo. Norime, kad jis skirtų vaikui daugiau dėmesio, dainuotų lopšines ir sėdėtų prie namų darbų. Bet ar mūsų pretenzijos – ne pagalys ratuose? Juk vaikui jo tėtis – taip pat pats geriausias! Taip, gimus kūdikėliui vyrams pakerta rankas ir kojas. Jie nusiginkluoja patys ir linkę išnykti iš kambario, kai iš to mažo ryšulėlio pasklinda abejotinas kvapelis. Pašnekinti jį – tas pats, kas kreiptis į ateivį iš kitos planetos jo kalba: „Gu gu gaa?” Nesąmonė kažkokia, o dar ir gėda šiek tiek… „Koks
PASIRODO, KONFLIKTUOTI – SVEIKA!
Mažo vaiko paklausę, kokia šeima yra laiminga, dažniausiai sulauktume tokio atsakymo: ta, kurios nariai visai nesipyksta. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Įsivaizduokite šeimą, kurioje beveik visai nekyla atvirų konfliktų. Ar tikrai ji emociškai sveika ir stabili? O gal atvirkščiai? Jei šeimos nariai mano, kad konfliktai yra nepriimtini, ir visomis išgalėmis juos slopina ar ignoruoja, kartais tai rodo, kad šeimoje bręsta gilios psichologinės problemos…
Mamyte, o kada tu mirsi?..
nejauku sulaukti tokio klausimo… Tačiau būtų keista, jei Mirusiųjų dieną pyplys visiškai nepaliestų mirties temos. Ir geriau ją aptarti, nes, kaip ir kitos į šoną nustumtos bei neaptartos temos, vaiko sąmonėje ji gali išsikreipti. Vaikai dažnai apie mirtį jau būna šį tą girdėję, nors mums atrodo, kad jie neturi apie ją žalio supratimo. Bet jie jau yra matę suvažinėtų gyvūnėlių šalikelėje, galiausiai bent kartą per savaitę išgirsta su mirtimi susijusių pranešimų per televiziją. Skaitome apie tai pasakose, ir jie patys ją
Kai siautėja mažasis tornadas
Kai jūsų mažylis įniršęs tvoja draugui, pasijuntate nesmagiai: „Juk jo to niekas nemokė?” Kartais širdukas įsisiautėja parduotuvėje – griūva, klykia ir (o, siaube!) įspiria mamai. Kai spektaklį stebintys žiūrovai replikuoja: „Koks piktas berniukas!”, širdį sugniaužia apmaudas… Juk mamai nieko nėra skaudžiau, kaip girdėti blogus žodžius apie savo vaiką. Netgi jei tai tikra tiesa. Dauguma vaikų nuo pusantrų iki trejų metų amžiaus, apėmus frustracijai, įniršta. Šiuo raidos etapu tai yra normalu, vaiko elgesys atitinka jo mąstymo procesų brandumą. Augantis vaikas bando suvokti jį supantį pasaulį ir galiojančias taisykles. Šiuo metu jį veikia prieštaringos emocijos ir apgaulingos galimybės. Vyresnis vaikas gali išreikšti pyktį žodžiais. Jaunesnis dar to nemoka, todėl patyręs nesėkmę gali paleisti į darbą kumščius ar… dantis.
Leiskite vaikams norėti
Būna vaikų, kurie nori visko visko – regis, eitų ir norėtų visko iš eilės, net saulę, ir tą nusirėkštų… Aišku, tėvelius tai šiek tiek vargina, juk visko išpildyti neįmanoma. Tačiau ar jie žino, kad neuždrausto noro ir atsisakyti lengviau? Suaugusiems (ypač mamai) tiesiog reikia prie jų prisiderinti. Kai kūdikis nori valgyti – reikėtų jį maitinti, kai nori miego – pamigdyti. Kai vaikutis pradeda siekti daiktų ir visus juos dėtis į burną, reikia leisti eksperimentuoti, nes šiame amžiaus tarpsnyje būtent čiulpdamas, grauždamas ir kramtydamas vaikas pažįsta pasaulį. Būtų geriausia, jeigu kūdikio aplinkoje būtų saugūs daiktai,
Pipiras kremta abstrakcijas
Mažylis jį supantį pasaulį suvokia tokį, kokį jam parodome mes, suaugusieji. Žinoma, metinukui dar per sunku mąstyti abstrakčiai. Tačiau pradėti lavinti vaizduotę jau galima. Juk dar vežimėlyje sėdinčio vaikučio žvilgsnį, žiūrėk, ima ir patraukia šlamantis medžio lapas ar netoliese vaikštinėjantis balandis. Būtent vaizduotės padedamas mažylis jaučia, priima ir suvokia pasaulį. Todėl mūsų pareiga – jam padėti.
Ar įmanoma vaikus mylėti vienodai
Psichologai nesiliauja tvirtinti, kad kiekvienas vaikas – unikalus, ypatingas, todėl ir mylimas savaip. Nebūtinai labiau ar mažiau už savo seserį arba brolį. Kodėl taip nutinka ir ar verta sielotis dėl tokios tėvų jausmų asimetrijos? Matydami, kaip Asta ignoruoja vienos savo dukters poreikius, norus ir tuo pat metu pataikauja kitai, kaimynai nesiliovė svarstyti, kuo moteriai taip neįtinka jaunėlė. Juolab kad, jų akimis, abi mergaitės mielos. Bet jeigu gerdama sultis Vika šiek tiek apsilaistydavo, motina ją ne tik bardavo, bet ir per
Mažojo ligoniuko kaprizai
Kai mažylis suserga, net griežčiausi tėvai tampa atlaidesni, paslaugesni ir dėmesingesni. Vaikas, žiūrėk, ima tuo ir pasinaudoja. O kartais net pats nusprendžia pasikviesti į pagalbą ligą, kaip geriausią draugą. Užklupusi liga visus mus paverčia silpnais ir bejėgiais. Būkime atviri – ji net mus, suaugusiuosius, priverčia suvaikėti, savotiškai regresuoti, o ką jau kalbėti apie vaikus. Tačiau mažyliui susirgus visada reikėtų atsižvelgti į tai, ką vaikas gali padaryti pats, o kur jam reikia padėti. Paprastai iš naujo adaptuotis prie kasdienybės reikia tik po ilgesnės ir sudėtingesnės ligos ar traumos. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į ligoniuko savijautą, jeigu būtina – jį padrąsinti, palaikyti ir nekelti pernelyg didelių reikalavimų.
Pasikvieskite į namus teatrą
Jei bent kartą lankėtės lėlės teatre, negalėjote nepastebėti, kaip mažylis išpučia akytes, kai šoka ir dainuoja lėlės, o pliušiniai kiškučiai dreba iš baimės, kai atsėlina toks pat pliušinis vilkas. Tyrimais nustatyta, kad vaikai, kaip niekas kitas, geba suasmeninti daiktus, greitai persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamą. Pavyzdžiui, keturmetis, laikydamas rankose lėkštę, gali puikiausiai įsivaizduoti esąs formulės vairuotojas ir lakstyti po namus.
Papūga – įnoringas „žaislas”
Retas mažylis nenori augintinio. Tačiau vienas inkšdamas kas rytą verčia iš lovos, kad išvestum jį pasivaikščioti, o kiti, žiūrėk, po metų ar dviejų nugaišta – kam vaikui tokia trauma? Gal jums tiktų papūga – jomis rūpintis gali net ikimokyklinukai, o didesni paukščiai gyvena ne vieną dešimtmetį. Nors, žinoma, turi ir savų „kabliukų”. Be abejo, būtų naivu tikėtis, kad jūsų pagalbos mažyliui neprireiks. Bet būkite tikri – tai vis tiek bus puikios atsakomybės ir rūpinimosi kitu pamokos.
Namai – rojus vaiko draugams
„Einu pas Marių!” – išgirstate saviškio balsą, kurį palydi durų trinktelėjimas. Pas Marių ir dvynukės iš penkto aukšto. Net kai pas jus lankosi svečiai su vaikais – ir tie nubilda pas Marių. Kartais jums gaila Mariaus mamos. Bet… dar dažniau jūs jai pavydite. Kaimynystėje visada yra toks vienas namas ar laiptinėje butas, kuris traukia vaikus kaip magnetas. Ne visada didžiausias ar prašmatniausias, nebūtinai su aukščiausiai kylančiomis sūpynėmis kieme ar didžiausiu televizoriumi svetainėje. Jei paklaustumėte saviškio, kas jau ten tokio gero, jis galbūt
Kokie turite būti patys, kad vaikai nevarytų iš proto
Abipusė pagarba.Tėvai dažnai skundžiasi, kad vaikai negerbia jų ir kitų suaugusiųjų. Bet ar tėvai gerbia savo vaikus? Vaikai gali išmokti pagarbos tik tada, kai tėvai savo pavyzdžiu parodys, kad gerbia savo vaikus ir mandagiai su jais elgiasi. Pagalvokite, ar kalbėdami su vaiku dažnai pasitelkiate tokius bendravimo elementus: moralizavimą, draudimus, bambėjimą, šaukimą, barimą, įžeidžiantį toną, skaudinimą, mušimą ir t.t. Visi šie požymiai rodo, kad patys tėvai negerbia vaikų, – tai iš ko tada pagarbos išmoks jų vaikai?
Jei gimiau iš mamos, kuo čia dėtas tėtis?
Kada su vaiku pradėti kalbėtis „ta” tema? Tada, kai jis dar nekalba! Kodėl? Todėl, kad įprastumėte! Tiesiog mes esame labai susikausčiusi tauta: pasakai žodį „makštis”, ir visi nežino, kur akis dėti. Taigi įvardydami dar kūdikiams kūno dalis, jau žengsime pirmąjį žingsnį. Kai kūdikis rodo savo rankutę, sakykite, kad tai rankutė, kai varpą – kad varpa. Visų pirma išmoksite apie „tai” kalbėti, antra, vaikas supras, kad nėra temų, kuriomis negalima diskutuoti su tėvais. Be to, pokalbiai lytiškumo tema turi būti procesas, o ne paskaita, kuriai jūs pasiruošite ir „paskaitysite” vaikui, kai jis paklaus, iš kur atsiranda vaikai.