Mažo vaiko paklausę, kokia šeima yra laiminga, dažniausiai sulauktume tokio atsakymo: ta, kurios nariai visai nesipyksta. Bet ar iš tikrųjų taip yra?
Įsivaizduokite šeimą, kurioje beveik visai nekyla atvirų konfliktų. Ar tikrai ji emociškai sveika ir stabili? O gal atvirkščiai? Jei šeimos nariai mano, kad konfliktai yra nepriimtini, ir visomis išgalėmis juos slopina ar ignoruoja, kartais tai rodo, kad šeimoje bręsta gilios psichologinės problemos…
Ačiūdiev, mes nevienodi
Konfliktai kyla tada, kai susiduria žmonių nuomonės, poreikiai, norai, skoniai, interesai, lūkesčiai, vertybės ir pan. Kitaip sakant, konfliktų atsiradimų priežastis yra žmonių įvairumas, individualumas ir skirtingumas. Ar įmanoma padaryti taip, kad visi žmonės būtų vienodi? Neįmanoma. Ir būtent tai, kad mes visi skirtingi, yra labai puiku ir džiugu, nes taip daug įdomiau gyventi. Bet kartu mes susiduriame su konfliktais, todėl labai svarbu ne stengtis jų išvengti, o juos pastebėti ir išmokti kuo pozityviau spręsti.
Vaikystė – priešgyniavimo metas
Augindami kūdikį tėvai žino, kad svarbiausia – stebėti vaiko poreikius ir laiku į juos reaguoti: pamaitinti, kai kūdikis nori valgyti, pamigdyti, kai mieguistas, pakutenti ir kartu pasijuokti, kai vaikas nori dėmesio ir pan. O kai vaikutis paauga? Tėvai kartais neranda paaiškinimo, kas mažyliui pasidarė: tai jis užsispiria ir gali valandą stovėti lauke, nors jau sutemo, tai negali išsirinkti, kokį megztinį rengtis, negali nueiti miegoti, nors tėvai jau pasekė septynias pasakas…
Psichologai nurodo keturias priežastis, kodėl vaikai taip įnirtingai puola konfliktuoti.
● Inercija. Iki 6–7 metų vaikams sunku sustoti ir nutraukti jau pradėtą veiksmą. Todėl reikia atminti, kad prieš keičiant veiklą vaiką reikėtų įspėti daug anksčiau, pvz., norint, kad vaikas ramiai nueitų miegoti, reikėtų jam iš anksto pranešti, kad iki miego liko 20 ar 15 minučių.
● Emocijos. Iki ketverių metų vaikai labai menkai sugeba kontroliuoti emocijų intensyvumą ir išraišką. Todėl labai svarbu, kad tėvai galėtų įvardyti vaiko emociją, pvz.. „matau, kad tu dabar pyksti”, „atrodo, tu labai susierzinai”, ir paskatintų vaiką išreikšti tas emocijas pozityviai: nupiešti, išsiverkti, išsikalbėti, išsikrauti fiziškai ir pan.
● Refleksija. Iki šešerių metų vaikai dažniausiai negali matyti savęs iš šalies, sunkiai sugeba analizuoti savo elgesį, mintis. Todėl suaugusieji turi padėti vaikui susigaudyti savyje, tačiau jokiu būdu nekaltinti jo dėl to, kad jis nesupranta, kodėl susipyko. Įvykus konfliktui svarbiausia leisti vaikui išsikalbėti ir išdėstyti savo pastebėjimus, nors mums jie atrodytų nelogiški ar naivūs.
● Pasitenkinimas. Vaikams iki dvylikos metų dažnai sunku atsisakyti neatidėliotino norų patenkinimo, jie visko nori čia ir dabar. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia tenkinti visus vaikų norus. Tiesiog suaugusiesiems derėtų žinoti, kaip sunku vaikui kovoti su savo didžiuliais norais, ir kartais supratingai pasakyti: „Aš suprantu, kaip stipriai tu dabar nori suvalgyti visus dešimt saldainių, tačiau mes sutarėme juos palikti svečiams”. Ir tikrai nereikėtų mestelėti tokios frazės: „Tu vėl zyzi dėl saldainių! Niekada su tavimi nėra ramybės, tikras besotis”.
Kas labiausiai gąsdina
Pasišnekėjus su vaikais galima pastebėti, kad jie nemėgsta konfliktų. Neigiamas vaikų požiūris į konfliktus dažniausiai susiformuoja todėl, kad tėvai dažnai patys nemoka ir vaikų neišmoko konfliktuoti konstruktyviai, t.y. užbaigiant abiem (!) pusėms priimtinu sprendimu. Jeigu kilus konfliktui šeimoje nevaldomai liejasi agresija, prieinama prie psichologinio ar net fizinio smurto, tuomet tokie konfliktai vaikus gąsdina ir traumuoja. Lygiai tokią pat neigiamą įtaką emocinei vaiko brandai daro ir ignoruojami, užslopinti konfliktai, kai problemos ir nesutarimai užgniaužiami, bandoma apsimesti, kad šeimoje viskas puiku, o iš tikrųjų vyksta žiaurus šaltasis emocinis karas.
Vaikus žeidžia ir tylos bausmė, kai po konflikto susipykę šeimos nariai nesišneka tarpusavyje. Tokia tyla kelia nesuvokiamą įtampą, vaikas tampa baikštus, neramus ir bejėgiškas.
Konfliktavimo su mažaisiais pradžiamokslis
1.Susikirtę venkite monologo. Geriausias būdas išsiaiškinti konflikto priežastis ir rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą – tai dialogas. Jeigu jūs vaikui išdėstėte savo nepasitenkinimą jo elgesiu, būtinai paklauskite, ką jis mano, kokia jo nuomonė apie tai, ką iš jūsų išgirdo. Stebėkite, kad jūs ir vaikas kalbėtumėte po lygiai, sugebėtumėte išgirsti ir kantriai išklausyti viską, ką vaikas nori pasakyti.
2.Nevartokite pravardžių, etikečių, vertinimų. Reikšdami savo nemalonius išgyvenimus nežeminkite vaiko, nesišaipykite ir nekalbėkite ironiškai. Taip pat venkite griežtų vertinimų, kritikos, moralizavimo. Konfliktuodami su vaiku, išmeskite iš savo žodyno tokius posakius kaip: blogas vaikas, nemokša, tinginys, neklaužada, žioplys, pats kaltas, nevykėlis, melagis ir pan.
3.Nekritikuokite vaiko asmenybės. Kai reiškiate vaikui savo pretenzijas, kalbėkite apie nepasitenkinimą konkrečiu jo poelgiu, o ne juo pačiu. Vietoje: „Tu siaubingai netvarkingas”, sakykite: „Aš pykstu, kad nesutvarkei stalo”, vietoje: „Tu nemandagus ir savimyla”, pamokykite: „Močiutei liūdna, kad nedavei jai atsikasti obuolio”, vietoje: „Tu tikras terlius”, sakykite: „Aš nepatenkinta, kad tu žaidi su dažais ir jie ištepė kilimą”.
4.Nepiktnaudžiaukite apibendrinamaisiais žodžiais. Kilus konfliktui stenkitės nevartoti abstrakčių žodžių: visi, niekas, visada, niekada, visur, niekur, visiškai, nuolat ir pan. Kalbėkite konkrečiai, aiškiai ir tiksliai. Vietoje: „Tu visada nesusitvarkai žaislų”, sakykite: „Tu šį vakarą nesusidėjai žaislų”, vietoje: „Tau visi vakarienės patiekalai neįtinka”, paklauskite: „Tau neskanus troškinys?”, vietoje: „Tu nuolat vėluoji susiruošti į darželį”, sakykite: „Reikia paskubėti, nes galime pavėluoti į darželį”, vietoje: „Tu visiškai nemoki gražiai žaisti su vaikais”, sakykite: „Tu šiandien susipykai su vaikais”.
5.Nesistenkite pakeisti vaiko. Neužsipulkite ir nekaltinkite vaiko dėl to, kad jis yra kitoks nei jūs. Jeigu vaikas labiau mėgsta būti kambaryje, o jūs – lauke, nereikėtų stengtis vaiko perdaryti ir paversti pasivaikščiojimų mėgėju. Jei vaikas yra uždaras, tikrai neverta jo spausti bendrauti su visais sutiktais vaikais, kad ir kaip jūs to norėtumėte. Gerbkite vaiko nuomonę, poreikius ir pasirinkimą.
6.Nekaltinkite. Konflikto metu savo jausmus reikškite „aš…” teiginiais, nes sakinį pradėjus žodžiu „tu…” vaikui jis nuskambės kaip kaltinimas. O jei vaikas pasijus kaltinamas, jis arba įsižeis, užsidarys ir nieko nesakys, arba supyks, pradės agresyviai elgtis ir kaltinti jus. Abiem atvejais konfliktas tik gilės, jo išspręsti nepavyks. Taigi vietoje: „Tu vėl blogai pasielgei, suplėšei mano knygą!”, reikėtų sakyti: „Aš labai supykau, kad tu suplėšei mano knygą. Einam, pasižiūrėsim, gal pavyks ją suklijuoti”.
7.Nekovokite! Tai labai svarbi taisyklė, kurios reikėtų laikytis, norint tinkamai išspręsti konfliktus. Jeigu kausitės su vaiku kaip kariai mūšio lauke, nieko gero nepasieksite. Jūsų užduotis – išspręsti iškilusią problemą, o ne nugalėti vaiką. Visada pasitikrinkite, ar jūs su vaiku kalbatės kaip partneriai, ar norite žūtbūt pasiekti savo ir laimėti. Jeigu jaučiate, kad pradėjote kovoti – trumpam išeikite į kitą kambarį, giliai pakvėpuokite, keletą minučių patylėkite.
Psichologė Rosita Pipirienė
