„Kasdien terapijoje sutinku sužeistus suaugusiuosius. Dažnas atvejis, kai sesijų metų atsiskleidžia ir sudėtingi santykiai su vaikais: pykčio priepuoliai, kaprizai, nevaldomas elgesys ar net kamuojančios ligos… Tėvai skundžiasi praradę ryšį su vaiku, nebesusikalbantys ir nebesikalbantys“, – pasakoja gyvenimo transformacijų terapeutė Asta Asteen.
Pasak terapeutės, komplikuoti santykiai su vaikais beveik visais atvejais kyla iš mūsų pačių vaikystės trauminių patirčių. Nors tai pripažinti dažnam sunku. Juk atrodo, kad mūsų vaikystė buvo visiškai normali: tėvai tikrai mylėjo, buvo šilta, turėjome ir pavalgyti, ir apsirengti, nei mus mušė nei žalojo – užaugome, baigėme mokslus, dirbame ir viskas su mumis gerai.
Deja, mūsų vaikų elgesys rodo, kad ne viskas buvo taip šviesu: ko neturime, negavome iš savo tėvų – to negalime duoti ir savo vaikams.
„Mes buvome mokyti slopinti viską, kas natūralu: džiaugsmą ir pyktį, ašaras ir palengvėjimą. Mums leido tik tiek, kiek mūsų tėvams buvo leidžiama patiems kažkada. Ir mes galime duoti savo vaikams tik tiek, kiek buvo duodama mums“, – apie amžiną šeimos primestų sąlygotumų, elgesio, mąstymo ir jausenų ribojimų ratą pasakoja kūno ir sielos namų „Hamsa House“ įkūrėja ir pabrėžia, jog išeitis tikrai yra.
Tai padėjo ir Džonui Lenonui
Pasak terapeutės, išties stulbinamų rezultatų duoda, taip vadinama, pirminė terapija, kuria savo laiku buvo susidomėję tokios legendos kaip Džonas Lenonas, Styvas Džobsas, britų pop muzikos grupės „Tears for Fears“ nariai ir kt.
Pirminės terapijos pagalba galime sugrįžti į savo vaikystę, atsisukti į savo vidinio vaiko skausmą, labai seną ir gilų skausmą. Patirtį jį, prisiminti, kokie atėjome į šį pasaulį, ko netekome šeimoje, ir, svarbiausia, kaip iš to išeiti: kaip nusiimti iliuzijos akinius, per kuriuos gyvenimas mums atrodo tamsus ir skausmingas.
„Tik gimęs vaikas ateina su labai gražiu vidiniu resursu, kurio esmė yra meilė. Jis nori būti arti tėvų, priėmime: duoti meilę ir gauti meilę. Kada jis savo širdy negali būti arti tėvų, nes tėvai turi savo problemų, užsidėję kažkokius barjerus, tada vaiko pasąmonė randa aplinkkelį ir jis tėvų meilę bei dėmesį pasiima per pyktį ar net ligas. Jis tiesiog trokšta būti matomas“, – sako Asta Asteen.
Kartojame savo tėvų likimą
Ar pastebėjote, kad dažnai mūsų gyvenimas būna labai panašus į tėvų, nors vaikystėje prisiekinėjome sau, kad niekada negyvensime ir nesielgsime, kaip jie?
Pasak gyvenimo transformacijų terapeutės, tai visiškai dėsninga, nes jeigu aš vaikystėje mačiau, kad tėtis buvo nelaimingas, emociškai neprieinamas, sirgo ir aš nesąmoningai kartojusiu jo likimą lyg tikėdamasis, kad jeigu būsiu toks, kaip jis – tėtis mane priims ir mylės.
Aišku, šį besikartojantį šeimos klaidų ratą mes galime pastebėti ir patys, bet be terapijos sunkiai pavyks iš jo išsivaduoti. Be to, nors ir ne iš piktos valios, perduosime šią naštą ir savo vaikams.
„Suaugę mes logiškai slopiname savo vaikystės traumines patirtis ir įtikiname save, kad nieko ten blogo nebuvo. Tačiau pirminės terapijos pagalba galime grįžti ir pamatyti, kaip iš tikrųjų jautėmės šalia savo tėvų. Iš kurios dalies atėjo dabartinės mūsų problemos“, – sako A. Asteen ir pabrėžia, kad dažnai šiuos potyrius lydi ir pykčio sesijos.
Tačiau galutinis tikslas – nelikti pyktyje, nusimesti kaltinimus ir įsileisti tėvus į savo širdį. Suprasti, kad jie tėra žmonės ir mes nešamės jų žodį savyje, jų pamokymus, jų ribojimus perduotus mums natūraliai, ne iš piktos paskatos. Tiesiog jie kitaip nemokėjo.
„Pirminės terapijos metu mes ne tik pamatome savo vidinį vaiką ir jį pamilstame. Mes paraleliai pradedame matyti ir kitų vidinius vaikus. Ir apskritai vaikus: ko jiems reikia, kad būtų palaikyta vaiko natūrali savastis, kurios neužgožiant būna yra ramus, saugus, sveikas psichologiškai ir fiziškai“, – sako Asta Asteen.
Sudėtingas, bet gražus kelias
Pasak terapeutės, kartais mes sąmoningai siekiame duoti vaikams tai, ko patys nesame gavę iš tėvų, ko pas mus nėra viduje. Tačiau vaikai, ypač iki penkerių metų, labai jaučiai, ar tikrai mes turime tuos vidinius resursus.
„Dažnai viduje būna vidinis barjeras, kuris vaikui kalba labiau apie tai, ką mes iš tikrųjų galime duoti ir ką duodame. Vaikas jaučia jausmiškai: pasakius, kad man viskas gerai ir aš gerai jaučiuosi, vaikas visada žinos, kaip jūs jaučiatės iš tikrųjų. Mama tarsi bando duoti, bet duoda iš tuščio ir vaikas tą jaučia“ – sako Asta Asteen.
Pirminėje terapijoje žmonės pereina savo gyvenimą nuo aštuonerių metų iki kūdikystės: nusiiminėją šeimos uždėtus ribotumus, šeimos modelius, ir galiausiai prieina iki supratimo, su kokia vidine laisve, potencialu ir dėl ko į šį pasaulį atėjo.
„Eidami terapijoje per visas amžiaus grupes mes atgauname atsineštus resursus ir galime integruoti į dabartinį gyvenimą. Vėl juo pasitikėti ir patikėti, kad viskas įvyks laiku ir taip, kaip reikia, – sako Asta Asteen. – Žmogus atgauna ramybę, džiaugsmą, natūralias kokybes, laisvę, gebėjimą save išreikšti, drąsą, visą savo emocinį spektrą, kuris buvo užspaustas.“
Nors terapijos metu pirminė emocija būna pyktis – svarbu jo neslopinti. Tai natūrali ir graži emocija, nors jai mes bandome suteikti neigiamą atspalvį. Terapijos tikslas iškelti jį į paviršių, išjausti, nes vaikystėje neišjaustas pyktis galbūt nevaldomai veržiasi suaugus, virto nepaaiškinamu nerimu ar stipresnėmis neurozėmis.
Pasak terapeutės, kelionė į savo vidinio vaiko paieškas – labai gilus ir išjudinantis procesas, reikalaujantis atjautos sau ir tėvams. Tačiau mes įgauname savistabą ir kelio atgal nebėra. Mes išsilaisviname, keičiame save ir tuo pačiu ateinančių kartų likimus.
