Avene

Gydytoja: kiekviena profilaktinio skiepijimo vakcinos dozė yra svarbi ne tik vaiko, bet ir visuomenės sveikatai

profilaktinis skiepijimas

Mažėjančios vaikų skiepijimų apimtys atveria kelią seniai pamirštoms ligoms ir pavojingiems jų protrūkiams – tai rodo ir šiuo metu Lietuvoje pradėjęs augti sergamumas kokliušu. Siekiant suvaldyti infekcinių ligų grėsmę reikia ne tik šviesti visuomenę apie vakcinacijos naudą, bet ir skatinti paauglių bei suaugusiųjų revakcinaciją, minint Europos imunizacijos savaitę teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pediatrijos centro Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja doc. dr. Inga Ivaškevičienė.

Kai ruošėmės šiam pokalbiui, kokliušo atvejų Lietuvoje dar nebuvo tiek daug, šiuo metu turime virš 30 šios infekcinės ligos atvejų. Kaip vertinate situaciją?

Kokliušo atvejų išties daugėja,  tikėtina, kad šiuo metu esame pačioje piko pradžioje, tų atvejų dar gali būti ir daugiau. Jei pažvelgtume į statistiką, yra buvę ir daugiau atvejų – pavyzdžiui, 2009 metais registruoti 233, 2012 metais – 154 atvejai, kai pernai per visus metus vos 7 atvejai. Bet dabartinė situacija gerokai skiriasi nuo ankstesnių ligos pikų.

Anksčiau didžioji dalis pacientų sirgdavo lengviau, jie gydydavosi ambulatoriškai namuose, neretai liga būdavo diagnozuojama paaugliams, ieškant užsitęsusio  kosulio priežasties. Šiuo metu tarp sergančiųjų turime nemažai pacientų stacionare, vaikai serga kur kas sunkiau, tarp registruotų atvejų – net 11 kūdikių. Turint omeny, kad kokliušas yra itin pavojingas kūdikiams ir mažiems vaikams, susiklosčiusi situacija kelia nerimą.

Dar visai neseniai – 2012 m. ir 2015 m. – turėjome po 1 kūdikio mirtį nuo kokliušo. Labai norisi tikėtis, kad šįkart tokių skaudžių atvejų išvengtume, bet tam būtinas pakankamas vaikų skiepijimas.

Ar galime teigti, kad skiepai yra vienintelė patikima apsauga nuo šios infekcinės ligos?

Tikrai taip. Vakcina nuo kokliušo Lietuvoje yra seniai žinoma ir aktyviai naudojama. Deja, net ir po vakcinacijos ar persirgto kokliušo, imunitetas yra linkęs slopti ir net paskiepyti vaikai bėgant metams tampa imlūs kokliušui.

Kiek kartų turi būti skiepijami vaikai nuo kokliušo, kad įgytų apsauginį imunitetą?

Pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių, nuo kokliušo, difterijos ir stabligės skiepijami 2, 4 ir 6 mėnesių kūdikiai. Vėliau sustiprinančiomis vakcinomis dozėmis skiepijami 1,5 metų, 6-7 metų ir 15-16 metų vaikai. Kiekviena šios vakcinos dozė yra svarbi tiek paties vaiko, tiek aplinkinių imunitetui.

Pavyzdžiui, 15-16 metų paaugliai atsisakę šios vakcinos gali lengvai tapti kokliušo infekcijos platintojais. Dažniausiai paaugliai serga lengva, vadinama atipinio kokliušo forma – jie jaučiasi gerai, tik kosti, vadinasi, gali toliau eiti į mokyklą ar dalyvauti kolektyvo susibūrimuose. Bėda ta, kad kokliušą platinantis asmuo gali užkrėsti mažus ir nepaskiepytus vaikus savo aplinkoje, o šie jau suserga sunkiuoju kokliušu. Skaičiuojama, kad 1 sergantis asmuo gali užkrėsti 11-17 imlių žmonių.

Lietuvos vaikų, ypač septynmečių bei paauglių skiepijimo apimtys nėra pakankamos: 2023 m. nuo kokliušo paskiepyta tik 86 proc. septynmečių, 69 proc. 15 m. amžiaus vaikų, šešiolikmečių – beveik 88 proc. Turint omeny, kad visuotiniam imunitetui pasiekti reikalingos 90-95 proc. vakcinacijos apimtys, tokie skaičiai tikrai nedžiugina.

Kitos Europos šalys jau grįžta prie vaikų, ypač paauglių skiepijimo mokyklose, nes taip lengviau pasiekti šią amžiaus grupę. Mūsų šalyje dar tik apie tai diskutuojame, neva tai būtų grįžimas į sovietmetį. Vis dėlto, stebint vietoje įstrigusias skiepijimo apimtis, būtina ieškoti sprendimų.

Tas pats taikoma ir kokliušo, difterijos ir stabligės revakcinacijai, kuri suaugusiems turėtų būti atliekama kas 10 metų. Būtent dėl šios priežasties Lietuvoje šia vakcina skiepijamos besilaukiančios moterys, kad apsaugotų naujagimius ir kūdikius nuo jiems itin pavojingo kokliušo.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, praėjusiais metais Lietuvoje pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių vos nuo kelių infekcinių ligų paskiepyta daugiau vaikų nei 2022 metais. Tuo tarpu vakcinacijos nuo likusių infekcinių ligų apimtys mažėjo arba liko nepakitusios. Jūsų nuomone, kodėl šalyje mažėja vaikų skiepijimo apimtys?

Pagal statistiką tos priežastys įvairios – atsisakoma skiepyti tėvų ar globėjų iniciatyva, neatvykstama be priežasties ar nurodomos kitos priežastys. Tačiau tiek mano, tiek mano skyriaus gydytojų nuomone, šiuo metu visuomenėje daugėja žmonių, kurie kategoriškai atsisako skiepyti vaikus. Jie laikosi savo nuomonės ir jų neveikia jokie moksliniai argumentai.

Neseniai teko klausytis pranešimo, kur lektorius labai gražiai išdėstė, kad yra priskaičiuojama apie 70 skirtingų priežasčių, lemiančių sprendimą skiepytis: tai gali būti ir žmogaus asmeninė patirtis, ar jam patogu patekti į sveikatos priežiūros įstaigą, ar skiepus mato kaip grėsmę ar naudą, gal turėjo šalutinių reakcijų ir pan. Tai labai kompleksinis dalykas, kuriam spręsti reikia ir kompleksinių priemonių.

Ko reikia, kad visuomenės požiūris į profilaktinius skiepus pasikeistų? Gal tiesiog trūksta informacijos ne tik apie skiepus, bet ir pačias infekcines ligas – nebijome to, ko nesuprantame?

Sąmokslo teorijų apie vakcinas pasitaiko ir Skandinavijoje, kur tikrai aukšto lygio tiek visuomenės informatyvumas, tiek skiepijimo apimtys. Vis dėlto, kuo geresnis informacijos prieinamumas, tuo mažiau sąmokslo teorijų ir visuomenės neigiamo požiūrio į skiepus. Kita vertus, tai nėra vien medikų atsakomybė – žmonės taip pat turėtų domėtis medicinos galimybėmis ir naujovėmis. Praėjusiais metais turėjome nemažai sunkių vėjaraupių atvejų, vaikų tėvai gūžčiojo pečiais – neva, negirdėjo, kad galima vaikus paskiepyti ir nuo šios infekcijos, nors tikrai daug komunikuojame visose žiniasklaidos priemonėse. Tačiau pas kiekvieną į duris nepasibelsi, jei jis nesidomi, neseka naujienų.

Kita problema, kad šeimos gydytojai paliekami dirbti vieni, apylinkėse nėra vaikų ligų gydytojų, tad konsultacijos laiko nepakanka pacientų edukacijai apie skiepus. Tas pats ir dėl suaugusiųjų revakcinacijos – nespėjama pasiūlyti, priminti apie tokią galimybę.

Kai išauga sergamumas kuria nors infekcine liga, žmonės lyg suklūsta, pradeda daugiau skiepytis, bet aktyvumas vėl nuslūgsta iki kito karto. Turime pripažinti, kad infekcinių ligų profilaktika Lietuvoje šlubuoja, todėl Imunizacijos savaitės proga raginu visus Lietuvos tėvelius dar šiandien pasitikrinti savo bei vaikų skiepijimo pasus ir apsilankyti pas šeimos gydytoją, nelaukiant ligų protrūkių.

TAIP PAT SKAITYKITE