Ne kartą girdėjau jaunas mamas sakant, jog jos esančios blogos mamos. Niekada nepriimdavau tokių kalbų pernelyg rimtai, manydavau, jog tai savotiškas flirtavimas su savo naujuoju vaidmeniu. Tačiau pati tapusi „žalia“ mama nustebau aptikusi savo kaleidoskopiškai kintančioje jausmų paletėje „blogos mamos“ komplekso daigelių. Būtent daigelių, ne daigų ar ūglių, nes nė kiek neabejoju, jog visos tos „blogos“ mamos, veikiausiai provokuodamos patikinti, jog taip nėra, iš tikrųjų nėra blogos, maža to, jos geros, mažų mažiausiai ganėtinai geros. Aš – taip pat. Galiausiai atsitokėjus pasakyti tai sau yra ne mažiau svarbu, nei užčiuopti, iš kur dygsta tas blogos mamos kompleksas.
Besilaukdama savo pirmagimės, dar ir gerokai anksčiau, įsivaizduodavau save, pasikabinusią vaiką nešynėje ir keliaujančią visur, kur nespėjau pabūti iki jam gimstant, – paskutiniais mėnesiais taupiausi šiam tarpsniui netgi parodas, manydama, jog būdama per dienas su kūdikiu laiko tam turėsiu užtektinai. Ką jau kalbėti apie žindymą parke ant suolelio ar lauko kavinėje – matydama, kaip paprastai tai daro bičiulės ir, kaip tada atrodė, visos mamos aplink, nė artyn neprisileidau abejonės šešėlio, kad tai galėtų kelti kokių sunkumų. Maža to, sėmiausi žinių iš progresyviai archajiškoms praktikoms skirtų tinklaraščių, kaip antai natūraliajai kūdikių higienai, daugkartiniams vystyklams, nešioklėms, – trumpai tariant, bandžiau įsisavinti vieną iš daugelio šiuolaikiškos mamos modelių.
Neslėpsiu – žavėjo mane tokios „atsipūtusios“, per toli nuo ankstesnių praktikų ir pomėgių nenutolusios mamos įvaizdis – tartum sakančios: „Gimus vaikui, mano gyvenimas nesustojo – ir toliau vaikštau į kavines / teatrą / kiną / parodas / vakarėlius, susitinku su draugais, mokausi, rūpinuosi karjera ir t. t., ir pan. – viskas, kaip anksčiau, tik tiek, kad su vaiku. Vaikas – ne kliūtis, negali sėdėti užsidariusi tarp keturių sienų.“
Dukrelei aštuoni mėnesiai, o daugiau nei ketvirtį metų veikusi paroda taip ir liko neaplankyta, per vasarą bemaž nė karto nepavyko sklandžiai pažindyti nei lauko kavinėje, nei parke, ant suolelio, – sėkmingus kartus, kai mažylė nurimo maitinama ant rankų, galiu suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų, pirmąjį pusmetį, – nepaisant tinkamiausių pasivaikščiojimams oro sąlygų, – nė karto taip ir nepavyko įsisodinti mažosios į brangią, bet ortopediškai tinkamiausią nešynę – atkaklus protestas nutraukdavo ne vieną dešimtį bandymų, o apie penkiametrinės vaikjuostės vyniojimąsi net baisu buvo pagalvoti, sykiu per visus šiuos mėnesius taip nė karto ir neprisiruošiau išbandyti susiruoštų daugkartinių vystyklų, ką jau kalbėti apie vaikščiojimą su atžalėle po koncertus – pirmieji išvažiavimai į lauką, – jeigu galima „lauku“ pavadinti Žaliojo tilto apylinkes, – ir triukšmo lygis didžiųjų Vilniaus arterijų susikirtimo taškuose mudu su vyru taip nugąsdino, kad negalėjo būti nė minčių apie kažkokį tyčinį vaiko pratinimą prie triukšmo… O laiko ir valios išsiruošti į mamų susitikimus ar užsiėmimus neatsiranda iki šiol (tai nedrąsu, tai tingu, tai nėra kada, tai šalta, galbūt kai atšils…) – štai netgi rasti laiko užrašyti šiuos pamąstymus buvo keblu, nors kitoms mamoms jo užtenka netgi šviečiamajai veiklai.
Aklai siekdama iliuzinės laimės, buvimo visapusiškai šaunia supermama ir aukodama dėl šio siekio ramybę, pasiduodama skubėjimui ir nerimui, išleidi iš rankų tikrąją laimę. Supermamos komplekso genama, mama stengiasi įgyvendinti laikmečio „standartą“, tuo metu paradoksaliai nustumdama vaiką į antrą planą.
Jeigu būčiau skaičiusi panašius įspūdžius prieš metus kitus, veikiausiai pajusčiau tokiai mamai užuojautą ir norą padrąsinti peržengti savo baimes, ir vėl bandyti, kol pavyks, užuot tuščiai ieškojus pateisinimų, o jeigu skaityčiau dabar, tik užrašytus kitos mamos, pagalvočiau apie per didelius lūkesčius ir įvaizdžių spendžiamus spąstus. Pirmučiausia supermamos įvaizdžio spąstus – visur spėjančios, neužsidariusios tarp keturių sienų, apsišarvavusios naujausiomis žiniomis, apie viską turinčios savo nuomonę, neklystamai įsiklausančios į savo nuojautas, nepaisančios instrukcijų, perspėjimų, bet viską darančios savo nuožiūra (pavyzdžiui, perfrazuojant – gydytojo klausau, savo darau), nepasikeitusios (t. y. taip pat jaunatviškai nerūpestingos, ne prasčiau puoselėjančios savo stilių ir išvaizdą, randančios laiko savo pomėgiams, neaukojančios dėl vaiko draugų, darbų, kelionių ir panašiai), energingos, džiaugsmu trykštančios, socialiai aktyvios. Supermama gali įkūnyti kelias šių charakteristikų arba tik vieną, arba kažką visai kito, tikslumas čia nesvarbus, arba tiksliau – kiekvienos susikurtas supermamos įvaizdis gali būti visiškai kitoks, atspindintis kiekvienos asmeninius skaudulius. Tad nors kintamieji gali kisti, principas aiškus – neturi teisės iškristi iš buvusio gyvenimo, o jeigu tenka – turi daryti tai žaviai, dėti visas pastangas, kad išliktum matoma – jei ne ankstesniuose veiklos baruose, tai nors mėgtose miesto vietose, jei ne viešajame gyvenime, tai nors socialiniuose tinkluose, jei vis dėlto susiduri su sunkumais, tai nors kalbėti apie juos turi nepaprastai. Idant nesiliautum kūrusi savo įdomaus gyvenimo pasakojimo, idant papildytum savo istoriją dar vienu žaviu skyriumi.
Sakoma, laiminga motina – laimingas vaikas. Tačiau laiminga motina – tai nebūtinai, anaiptol nebūtinai supermama. Štai ką supratau per pastaruosius aštuonis mėnesius. Būna, nutinka netgi priešingai, kuomet supermamos kompleso įkaitė tampa nelaiminga mama. Nūnai populiari „patogumo nuo pirmųjų dienų“ ideologija iškelia veiklos, į kurią gali įsitraukti mamos su mažyliais, visokių patogumų, buities ir apskritai kasdienybės palengvinimo, įvairiausių paslaugų mamoms ir tėčiams svarbą gerai savijautai, taigi ir laimei siaurąja bei populiariąja prasme. Anksčiau nebūčiau nė susimąsčiusi apie kokią nors to keliamą grėsmę, tačiau šiandien neabejoju – tokios „laimės“ sureikšminimas, neginčijamomis taisyklėmis tapusios nuostatos, kaip antai „neužsidaryti tarp keturių sienų“, ir beatodairiškos pastangos jas įgyvendinti – tai tiesiausias kelias į kompleksų ir nepasitenkinimo, o prasčiausiu atveju – netgi depresijos spąstus. Antai skaitau žinutę internete, jog pogimdyvinė depresija dažnai užklumpa perfekcionistes. Per dideli lūkesčiai, reikalavimai sau kaip mamoms, nuolatinis galvojimas, kokia mama turi būti, užuot tiesiog ja buvusi, nesibaigiantis savęs skubinimas ir raginimas tobulėti – visa tai, kas tariamai turėtų tiesti kelią į laimę – iš tikrųjų kuria nepasitenkinimą savimi kaip mama, netgi nusivylimą netobulu santykiu su vaiku ir apskritai savo gyvenimu. Taigi laimė, suvokiama kaip išpildytų tam tikro įvaizdžio kintamųjų skaičius, laimė, priklausoma nuo kiekybės – kiek pamatysi, aplankysi, nuveiksi, nukeliausi, kur pažindysi, kiek mokslų sugebėsi baigti, t. y. kuo intensyviau nebūsi užsidariusi tarp keturių sienų, iš tikrųjų tampa pragaištimi tikrajai laimei, – kurią laiduoja ramybė, ramus buvimas, neskubrumas, susitaikymas su savimi kaip mama ir savo naujojo vaidmens priėmimas. Tad aklai siekdama iliuzinės laimės, buvimo visapusiškai šaunia supermama ir aukodama dėl šio siekio ramybę, pasiduodama skubėjimui ir nerimui, išleidi iš rankų tikrąją laimę. Supermamos komplekso genama, mama stengiasi įgyvendinti laikmečio „standartą“, tuo metu paradoksaliai nustumdama vaiką į antrą planą.
Jokiu būdu nesakau, kad nešynės, žindymas kavinėse, mamų susitikimai, kino seansai mamoms su mažyliais, galimybės mokytis ir dirbti bei visi kiti įmanomi šių dienų civilizacijos patogumai ir privalumai nėra svarbūs ar reikalingi – tiesiog jie turi likti antraplaniai. Mat mamos ir vaiko laimė ne įvaldytų nešynių ir įsisavintų metodikų skaičiumi matuojama.
Socialinių supermamos komplekso ištakų paieškos telieka kitoms mamoms arba kitam kartui. Šįkart kur kas labiau norėjosi pasakyti, kad vienokios ar kitokios programos neįgyvendinimas, minėtųjų „nesėkmių“ ir įvaizdžio neatitikimų sureikšminimas, iškėlimas į pirmą planą vien tik nuodija neįkainojamas pirmąsias motinystės (suprantama, ir tėvystės) patirtis, kėsinasi jas nustelbti, savinasi jų autentiškumą. Laikas spartus, o pirmaisiais susitikimo su savo kūdikiu mėnesiais, metais jis spartesnis nei bet kada. Tad ar verta sureikšminti kelių mėnesių, galop metų patogumą, atimant iš savęs ir, suprantama, savo vaiko šventą ramybę?
Būsiu atvira – supermamos įvaizdžio žlugimas pirmaisiais mėnesiais mane gerokai išmušė iš vėžių ir privertė įsisavinti alternatyvią „programą“, t. y. prisitaikyti prie ŠIO vaiko poreikių, o ne prie laikmečio: antai, kad galima ir pagulinėti, ir panešioti kūdikį po pievas ar kiemą ant rankų, ir pabūti atokiau nuo pasaulio, ir pasilikti parodas ateičiai. Galiausiai leido įvardyti sau esmių esmę – kad būtum geriausia mama, tereikia glausti savo kūdikį, kontempliuojant jo mažumą, naujumą, kūriniškumą.
Bičiulė, visuomet buvusi man tikras tobulos mamos įsikūnijimas, vienąsyk telefonu prasitarė juntanti reikalavimo būti supermama naštą… Gal tų supermamų išvis nėra, pamaniau sau.
