Taip, visi mes buvome vaikai, todėl užaugę, subrendę, turėtumėm žinoti, ko iš tikrųjų vaikystėje labiausiai troškome, laukėme, tikėjomės iš savo tėvų ir kitų suaugusiųjų. Jeigu visa tai prisiminsim – turėsim puikų pavyzdį, kaip padaryti laimingais ir savo vaikus. Tačiau, deja, kaip daugelis suaugusiųjų, mes tai pamirštam ir kartais nesugebame duoti savo atžaloms to, kas gyvenime svarbiausia.
Nuolatinės tėvų meilės, dėmesio, rūpinimosi reikalauja ne tik kūdikis, bet ir vaikas, paauglys, o taip pat subrendęs žmogus. Nors laikui bėgant, vaikas, palaipsniui bręsdamas tampa savarankiškesnis, nepriklausomas, tačiau jam visada bus artimi tėvai, kurie užtikrino jam laimingą vaikystę.
Kaip tai padaryti? Patys buvome vaikai, ir atsimename, kad nemėgome rutinos, griežtų rėmų, rimtumo. Ką mes geriausiai, mieliausiai prisimename iš savo vaikystės? Turiningai ir įdomiai praleistą laiką su tėvais, broliais, sesėm, draugais. O ką prisimenam su nusivylimu, gailesčiu, arba ko visiškai prisiminti nenorim? To, kad tokio bendravimo nebuvo, arba tarpusavio santykiai buvo šalti ir abejingi. Jeigu mes norime, kad mūsų atžalos prisimintų savo vaikystės dienas praleistas namuose kaip pačias šviesiausias, gražiausias gyvenime, pasistenkim praleisti su savo vaikais kuo daugiau laiko. Darykime kažką bendrai: kartu žaiskime žaidimus, pieškime, lipdykime, gaminkime valgį, organizuokime kad ir trumpas išvykas dviračiais, savaitgalio keliones, retkarčiais išvažiuokime kartu atostogauti. Neignoruokime savo vaikų – galų gale, laikas labai greitai bėga. Tik akimirka – ir mūsų atžalos savo gyvenimus organizuosis pačios. Stenkimės kuo daugiau bendrauti su savo vaikais – juk moksliškai įrodyta, kad pvz., bendri žaidimai skatina kūrybiškumą, atvirumą, logišką mąstymą.
Laimingą vaikystę galima užtikrint tik tuomet, kai abu tėvai myli ir gerbia viens kitą – tokiu būdu duoda pavyzdį savo mažiesiems, kaip reikia gyventi ir elgtis tarpusavy. Nevalia kurti neaiškių situacijų – jei vaikai mato kaip tėvai susibarė ar susikivirčijo, tegul mato kaip jie ir susitaiko. Abu tėvai turėtų vieningai, neprieštaringai auklėti savo atžalą – jei tėtis ko nors draudžia, ar leidžia – mama turėtų jam pritarti. Vaikai yra puikūs stebėtojai; jie elgiasi panašiai arba lygiai taip pat kaip tėvai – pvz., jeigu suaugę vartoja keiksmažodžius, mažieji daro tą patį, nes jie priima tai kaip natūralų, normalų dalyką.
Ne tik fizinis saugumas yra svarbus, bet ir psichinis. Vaikus reikia išklausyti, leisti jiems išsipasakoti ir turėti savo nuomonę. Išklausę juos ir įvertinę situaciją, galime padėti jiems atskirti gera nuo blogio. Leiskime plėtotis jų vaizduotei. Jokiu būdu neišjuokime jų sprendimų, poelgių, sumanymų, o stenkimės protingai ir teisingai patarti.
Stenkimės būti tėvais, kurie yra užsiangažavę vaiko veikloje. Atsakingai mokykime, kad yra tamtikros taisyklės ir ribos, kurių peržengti negalima. Būkime šalia savo vaikų, kuomet ištinka juos nusivylimas, neviltis. Padarykime, kad mūsų vaikai nesigėdytų mūsų, o džiaugtųsi, kad yra su mumis, norėtų apie mus kalbėti su kitais.
Vaikas, kurį traktuosime garbingai, jautriai, klausysime jo ir kalbėsime su juo, pasitikės savim, žinos, kad yra mums ypatingai artimas. Tokiu būdu jis elgsis ir su kitais – pagarbiai ir dėmėsingai. Kai vaikas mato, kad esame susidomėję jo poreikiais ir pasiekimais, teigiamai vertiname jo poelgius, veiklą, pastangas, – jis jausis įvertintas ir svarbus.
Leiskime, kiek įmanoma, būti vaikui savarankiškam, tokiu būdu ugdysime jame jo pasitikėjimą savimi. Įsiklausykime, ką mūsų vaikai nori mums pasakyti. Kartais jie vienu sakiniu sugeba pasakyti tiek, kiek mes neįstengtume aiškindamiesi ilgą laiką.
Tikriausiai ne viską, ko trokšta mūsų vaikai, įstengsime jiems užtikrinti. Bet svarbiausia – visada galime duoti jiems savo besąlygišką meilę. Didžiuokimės savo vaikais, gerbkime juos, rūpinkimės, skirkime dėmesį. Nes tai, kokią vaikystę užtikrinsime savo atžaloms, turi neįkainojamą reikšmę jų ateičiai, charakteriui, požiūriui į gyvenimą ir į mus – tėvus.
