Pastaruoju metu šioje skiltyje dažniau nei įprasta perteikdavome kairiųjų pasisakymus Europos krizės tema. Dabar, norėdami balansą truputį išlyginti, pažvelgsime į laisvosios rinkos šalininkų leidinio „Cato Journal“ naujausią numerį. Jame dešinėn linkę politikai, ekonomistai ir kiti žinovai svarsto krizės priežastis ir būdus ją įveikti.
„Kas sukėlė Europą ištikusią krizę? Koks yra geriausias būdas analizuoti gilumines problemas, prieš kurias atsidūrė Europos ekonomikos? Ar modernioji gerovės valstybė tapo tiesiog per brangi? Ką iš tiesų reiškia diržų veržimasis ir ar šalys tikrai turėtų jo imtis?
Sprendžiant skolų krizę, ar šalims derėtų mažinti išlaidas, didinti valstybinius mokesčius, o gal daryti ir viena, ir kita? Kodėl vienos šalys sėkmingai pertvarkė savo gerovės valsybes, o kitoms tai nepasisekė?“
Šiuos klausimus leidinyje „Cato Journal“ kelia jį leidžiančio Cato (Katono) instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas Michael‘as Tanneris. Anot jo, „jeigu Europos šalys savo gerovės valstybių nereformuos, jų laukia ir didžiulių valstybinių mokesčių padidėjimas, ir įsipareigojimų, tiek tiesioginių, tiek netiesioginių, netęsėjimas.
Bet tai prives prie socialinių neramumų ir toliau besitęsiančios ekonominės stagnacijos. Tų šalių parlamentuose ir gatvėse jau vyksta pasirinkimų bei jų pasekmių drama, ir ateitis labai netikra.
Šios nelinksmos situacijos priežastys glūdi masyvioje gerovės valstybės ekspansijoje, kuri įvyko dešimtmečiuose po Antrojo pasaulinio karo, pirma Europoje, o vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Valstybei prisiimant atsakomybę už vis didesnį skaičių mūsų gyvenimo sričių – nuo ramios senatvės ir sveikatos apsaugos užtikrinimo iki apsaugos nuo nedarbo ir minimalių pajamų garantavimo –, ji, valstybė, išpampo, darėsi brangesnė, vis labiau visur besikišanti. Iš esmės ji jau dabar mums per daug kainuoja.
Nepaisant vis didėjančios valstybinių mokesčių naštos, pasidarė nebeįmanoma atsilyginti už visus moderniosos gerovės valstybės įsipareigojimus. Tuo pačiu vien mėginimas už juos atsiskaityti sulėtino ekonomikos augimą, o piliečius paliko mažiau ko turinčius. Susidarė užburtas ratas, dėl to šalys ir nebuvo pasiruošusios pasitikti finansų krizę ir jos įkandin ėjusį pasaulinį ūkio nuosmukį.
Dabar turime labai lėtą ir anemišką atsigavimą. Gerovės valstybės ateitis pakibo po klaustuko ženklu. Vieni teigia, kad bankų griūties ir ūkio nuosmukio liudijamas finansinis nesaugumas rodo, jog būtina išlaikyti socialinės apsaugos tinklą.
Kiti pabrėžia valstybės išlaidų stimuliacinį efektą ir įspėja, kad, kokia bebūtų ilgalaikė skolų našta, diržų veržimasis dabar pakenks ūkio atsigavimui.
Treti įspėja, kad tik fundamentalus gerovės valstybės pertvarkymas ir sumažinimas gali atkurti pagrindus ekonominiam augimui ir gerovei“.
Pridursime nuo savęs, kad prie šių trečiųjų priklauso Cato (Katono) instituto, iš kurio leidinio dabar cituojame, darbuotojai. Jų pažiūroms Lietuvoje atstovauja mūsų internetinės spaudos komentatorius, pasivadinęs Klasiku. Jis dažnai kalba apie „milžinišką kainą“, kurią „tenka mokėti už socialinės gerovės valstybės, socialinio teisingumo ir atstovaujamosios demokratijos ydas“.
Klasikas apgailestauja, jog „politikų dėka tebesame tame užburtame rate, ir nėra vilčių iš jo ištrūkti. Dar Luwigas von Misesas ir Friedrichas Ausustas von Hayekas įspėjo, kad tai yra aklavietė civilizacijos istorijoje – socializmas lengvai nepasiduoda, atgydamas kurioziškiausiais pavidalais“.
Bet grįžkime prie amerikiečių dešiniųjų libertarų leidinio „Cato Journal“. Jame Michael‘as Tanneris toliau apžvelgia visų kalbamo leidinio numerio straipsnių turinį, o mes suminėsime tik vieną kitą. Štai Cato instituto mokslininkai Jagadeeshas Gokhale and Erina Partin teigia, jog ir Europa, ir Jungtinės Amerikos Valstijos „turi spręsti senėjančios populiacijos ir didėjančios konkurencijos globalinėse darbo rinkose problemas.
Šie poslinkiai veda prie dar didesnių gerovės valstybei keliamų socialinės apsaugos reikalavimų, ypač išmokant pensijas ir teikiant gydymo paslaugas didėjančiam senjorų kontingentui ir papildant mažai kvalifikuotų darbuotojų pajamas.
Anot J. Gokhales ir E. Partin, jeigu nebus suvaldytas gerovės programų ir sveikatos apsaugos išlaidų didėjimas, nenumaldomai augs biudžeto našta, kraunama ant šiandien dirbančių jaunųjų darbuotojų bei ateities kartų žmonių pečių, ir turės radikaliai sumažėti išlaidos visoms kitoms valstybės programoms.
Mano paties tyrimai sugestijuoja, – tęsia Michael‘as Tanneris, – kad Amerikos biudžeto problemos daug didesnės nei paprastai manoma, ir jos panašaus dydžio kaip Europos šalių. Tik Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikos dydis ir dolerio kaip pasaulio rezervinės valiutos statusas užkirto kelią didžiulei krizei. Tačiau be reformų ši padėtis ilgai neišsilaikys“.
Prie tos pačios išvados prieina ir kitu du tyrėjai, Piere‘as Lemieux ir Desmondas Lachmanas. Pasak pirmojo, Amerikos laukia panaši skolų krizė, kaip ir ta, kuri ištiko Europą. O anot antrojo, Amerika turėtų rimtai sumažinti savo biudžeto deficitą.
Toliau Michael‘as Tanneris apžvelgia ekonomistų Veronique De Rugy ir Pascalio Salino straipsnius apie „diržų veržimąsi“. „De Rugy nurodo, jog nepaisant kalbų apie „diržų veržimąsi“ Europoje, tik maža dalis Europos šalių tikrai sumažino išlaidas ar ištaisė savo gerovės valstybių struktūrines problemas.
Didelė dalis to, kas vadinama „diržų suveržimu“, iš tiesų buvo mokesčių padidinimai, o tai sulėtino ūkio augimą ir problemą pasunkino“. Pačios V. De Rugy žodžiais, „diržų veržimasis yra skolų mažinimo politika, bet tai galima daryti dviem radikaliai skirtingais būdais. Vieniems veržtis diržus reiškia visų pirma kelti valstybinius mokesčius. Kitiems tai reiškia visų pirma suvaldyti išlaidas, įskaitant socialinių programų reformavimą“.
V. De Rugy pasisako už antrąjį variantą, jai reformuoti reiškia kirpti, ji siūlo „mžinti išlaidas, pertvarkyti išpampusias vyriausybes“.
Tam neprieštarauja Pascalis Salinas. Jo požiūriu, reikia „mažinti viešąsias išlaidas ir socialinio draudimo išmokas, mažinti mokesčių tarifus, baigti su santaupų apmokestinimu ir sumažinti reguliavimą, ypač darbo rinkoje.
Taip pat neturėtų būti piniginio „stimulo“, kuris veda prie dirbtinai žemų palūkanų normų ir netinkamo investavimo. Tokia priemonių „puokštė“ padėtų ilgainiui išspręsti „eurosklerozės“ problemą ir išvestų Europos šalis iš jas ištikusių ekonomikos ir biudžeto krizių, – baigia savo straipsnį profesorius P. Salinas leidinyje „Cato Journal“.
