Rūpesčio etika nori pakeisti požiūrį, kad tik ekonominis žmogus vertas pagarbos ir dėmesio – to paties nusipelno ir žmonės, atliekantys rūpinimosi darbą kitose gyvenimo sferose, pabrėžia filosofijos mokslų daktarė Renata Bikauskaitė. „Net jei nematome darbo, kurį dirba mama, bent jau pagalvokime, kad ji valstybei augina darbo jėgos vienetą. […] Taigi kaip pakeisti situaciją, kad rūpinimosi darbas, kurį atlieki šeimoje, slaugos, senelių, vaikų namuose, įgautų atitinkamą vertę visuomenėje?“ – klausia ji.
Pasak R. Bikauskaitės, rūpesčio etika užkerta kelią požiūriui, kad žmogus pats sau yra pagrindinis veikėjas: „Aš turiu atsižvelgti į kitą žmogų ir savo veiklą jo atžvilgiu, rūpinimąsi juo sieti su jo atsaku man. Turiu žiūrėti, ar kitam žmogui tai gerai. Rūpesčio etika galbūt ir ugdo tokį situacinį jautrumą konkretiems žmonėms, jų poreikiams, o ne sau.“
– Savo darbe analizuojate, ar rūpesčio etika gali būti normatyvinė, t. y. ar ji gali būti universali ir jos principai gali būti taikomi bet kokiomis aplinkybėmis, ar vis dėlto ji labai subjektyvi, priklausanti nuo konkrečios situacijos. Tik, prieš pereinant didžiojo atsakymo, kuris tarsi pagrindinė Jūsų darbo tema, pirmiausia norėtųsi apibrėžti, kas yra rūpesčio etika ir kokiems santykiams ji taikoma?
– Kas yra rūpesčio etika, Lietuvoje dar nelabai žinoma. Aš bene pirmoji pradėjau tyrimą. Kas yra rūpesčio etika, vienareikšmiško atsakymo nėra. Mes galime gana paprastai pasakyti, kas yra utilitarizmas, kas yra deontologija, dorybių etika. Rūpesčio etiką gana sudėtinga apibendrinti, nes skirtingi autoriai skirtingai ją supranta. Turbūt ją jungia tam tikras pasaulio matymo būdas. Išeities taškas čia – vadinamasis reliacinis (santykių formuojamas) individas.
Tradicinės normatyvinės teorijos savo išeities tašku labiau laiko autonomišką individą, kuriam esami santykiai yra kaip autonomijos trukdys – tai, kas trukdo priimti teisingus moralinius sprendimus. O rūpesčio etika sako, kad į individą, asmenį turime žiūrėti kaip į tą, kas ir yra tam tikrame santykių tinkle. Mes save suvokiame per santykį su savo tėvais, broliais, seserimis ir t. t. Visi šie santykiai ir formuoja mūsų moralinio veikimo galimybes: mes negalime nuo jų atsiriboti, nukirsti, kad būtume kuo moralesni, kad galėtume priimti kuo geresnius moralinius sprendimus. Tai – pagrindinė rūpesčio etikos ašis.
– Kas turima omenyje sakant „rūpestis“?
– Savo disertacijoje bandžiau parodyti, kad rūpestis yra daugialypis dalykas. Galbūt mes rūpestį siejame su tiesioginiu rūpinimusi ligotais, senais žmonėmis, vaikais, kuriems mūsų rūpesčio iš tikrųjų reikia, nes jie patys jau negali ar dar negali patenkinti savo poreikių. Bet „rūpestis“ yra kur kas platesnė sąvoka nei tik rūpinimasis tais, kurie negali. Tarkim, ir draugystė, kai žmonės paprastai lygiaverčiai. Viena vertus, rūpestis yra santykis, kita vertus, tam tikra veikla, nukreipta į poreikių patenkinimą žmonių, kurie patys to negali padaryti.
– Ar ši filosofinė mintis kaip nors koreguoja tam tikras praktikas kalbant ne tik apie artimiausių žmonių santykius, bet ir apie valstybinį lygmenį? Minėta teorija juk gali būti taikoma ir socialinei politikai, politikos mokslams apskritai?
– Rūpesčio etikos atstovės ir atstovai susidūrė su požiūriu, kad ši etika skirta būtent santykiams tarp artimųjų, intymiems santykiams, bet ji nieko negali pasakyti apie platesnį socialinį, politinį kontekstą ir t. t. Rūpesčio etika neformuoja principų, ji kalba apie situatyvinį kontekstualų jautrumą moraliniams dalykams, tad rūpesčio etikos atstovės ir atstovai priima šitą iššūkį ir sako, kad iš tikrųjų ji gali pasakyti ir mes norime, kad tam tikri rūpesčio etikos elementai įformintų tas socialines, politines praktikas.
Kad ir socialinė Lietuvos politika. Mes dažnai matome, kad resursų paskirstymą lemia utilitarinė etika, utilitariniai skaičiavimai. O rūpesčio etika sakytų, kad reikia ir kito matymo kampo: ne tokio, kad mes esame atskiri individai, atskiri vienetai, bet tokio, kad net ir valstybiniu lygmeniu visą laiką esame susaistyti tam tikru santykiu, t. y. jei kitam žmogui darome gera, kartu gera darome sau.
Tarkim, galime neįgaliems, seniems žmonėms sukurti tam tikrus namus, prieglaudas, kur jie galėtų gauti reikiamą rūpestį, globą ir t. t. Kita vertus, galbūt ne visi seni ar ligoti žmonės norėtų, kad jais būtų rūpinamasi taip formaliai, kai ateina ir pagalbą teikia svetimi. Galbūt tie žmonės norėtų, kad jais rūpintųsi šeimos nariai. Kita vertus, šeimos nariai turi dirbti ir užsidirbti, kad galėtų išlaikyti save ir savo vaikus. Šiuo atveju rūpesčio etikos atstovai sakytų: sudarykime tokias sąlygas, kad šeimos nariai galėtų rūpintis savo neįgaliais artimaisiais, žiūrėkime į konkretų kontekstą ir situaciją, o ne spręskime iš anksto ir iš viršaus, kas tam žmogui reikalinga.
– Kiek šia etika galima remtis konkrečioje situacijoje? Tradicinė moralės etika remiasi universaliais principais, tarkim, I. Kanto teiginiu, kad žmogus visada yra tikslas, niekada – priemonė, ar kitais imperatyvais, kurie tarsi savaime suprantami kiekvienoje situacijoje. O kaip yra rūpesčio etikos atveju?
– Taip, bet diskursyvinis režimas, kuriame dabar esame, sakyčiau, palankesnis tokiam individualistinio požiūrio taškui, kai aš nusprendžiu, kas yra gerai ir kas blogai. Jis užkerta kelią matymo būdui, kad reikia žvelgti būtent iš to santykio perspektyvos: ne aš esu pagrindinis veikėjas, bet tas santykis, kuriame mes esame. Aš turiu atsižvelgti į kitą žmogų ir savo veiklą jo atžvilgiu, rūpinimąsi juo sieti su jo atsaku man. Turiu žiūrėti, ar kitam žmogui tai gerai. Rūpesčio etika galbūt ir ugdo tokį situacinį jautrumą konkretiems žmonėms, jų poreikiams, o ne sau.
– Kitaip sakant, jei aš vadovausiuosi kažkokia nustatyta, su situacija nesusijusia paradigma, nebūtinai paisysiu žmogaus poreikių ir taip tuo savo rūpesčiu galėsiu jam net pakenkti?
– Panašiai. Žinoma, taip suprasta rūpesčio etika iš žmogaus reikalauja nemažai pastangų. Tu visą laiką turi stebėti save, situaciją, kontekstą, negali kreiptis paguodos į tą moralinį principą, kuris virš tavęs kabo. Jis negali pasakyti, ar tu gerai, ar blogai elgiesi.
– Jei sakote, kad tai kontekstualus, nuo santykio priklausantis ir kaskart besiskiriantis dalykas, ką galime pasakyti apie rūpesčio etiką, kaip apie normatyvinę etiką? Ar ji gali būti normatyvinė?
– Savo disertacijoje ir bandžiau žiūrėti, kokiomis normatyvinėmis sąvokomis galime remtis. Dabar apie rūpesčio etiką daug kalbama ir rašoma ne tik socialiniame, politiniame kontekste, bet net tarptautinės, globalios politikos kontekste.
– Kokie pavyzdiniai klausimai? Kur konkrečiai tai taikoma?
– Turbūt pagrindinis laukas – slauga, sveikatos apsauga. Paskui – socialinės politikos formavimas: kaip reikia paskirstyti resursus, kaip atkreipti dėmesį į rūpestį, kurį žmonės atlieka privačioje ir ne tik privačioje sferoje, nes, tarkim, dabar darbas, kurį moterys atlieka savo šeimoje, dažnai nuvertinamas. Į jos emocinį ir fizinį darbą auginant vaikus dažnai numojama ranka – ai, ji sėdi su vaikais namuose…
– Vaiko priežiūra – atostogos…
– Net jei nematome to fizinio ir emocinio darbo, kurį dirba ta mama, bent jau pagalvokime apie tai, kad ji valstybei augina darbo jėgos vienetą. Bet ji vėliau gauna minimalią pensiją, nes išaugino, tarkim, penkis vaikus, taigi jos darbo stažas mažas ir t. t. Taigi kaip pakeisti situaciją, kad tas rūpinimosi darbas, kurį, tarkim, atlieki šeimoje, slaugos namuose, senelių namuose, vaikų namuose, įgautų atitinkamą vertę visuomenėje? Rūpesčio etika ir nori pakeisti požiūrį: ne tik ekonominis žmogus yra vertas mūsų pagarbos, dėmesio ir t. t., bet ir tie žmonės, kurie atlieka rūpinimosi darbą įvairiose gyvenimo sferose.
– Jau paminėjote, kad tai labai nesena etika, gimusi feministinėje erdvėje, o Carol Gilligan knyga, kurioje ji analizavo lyčių santykius su moraline orientacija, yra laikoma viena pirmųjų pamatinių knygų. Tai ir įdomu, nes, kai kalbate apie santykių etiką, panašu, kad tai labai moteriškas požiūris – slauga, socialinė sfera apskritai siejama su moterų veikla.
– Taip, bet kuria prasme tai moteriškas požiūris? C. Gilligan ir kitos rūpesčio etikos atstovės pasakytų, kad tai moteriškas požiūris, moteriška prieiga, nes bent jau Vakarų kultūroje moterys buvo socializuojamos taip, kad puoselėtų santykius, rūpintųsi kitais žmonėmis, suteiktų jiems kažkokį emocinį, fizinį komfortą ir t. t. Bet kartu šis moteriškos lyties būtybių socializacijos modelis buvo nuvertintas. Toje socialinėje, politinėje ir asmeninių santykių sferoje iškeliamas vyriškasis socializacijos modelis, kur pirmenybė teikiama autonomijai, ją ginančioms žmogaus teisėms, tam tikriems aiškiems moraliniams principams ir t. t.
C. Gilligan ir bandė parodyti, kad egzistuojančios psichologinės moralinio vystymosi teorijos kilo iš tos kitos perspektyvos (kaip ji pavadino – teisingumo perspektyvos), kur vieni elementai privilegijuojami, o kiti išstumiami į paribius arba išvis į juos neatkreipiamas dėmesys. Kai moterys pradedamos tirti pagal tą modelį, pasirodo, kad moralinio vystymosi aspektu jos atsilieka, nes buvo socializuotos ne į tą modelį.
Rūpesčio etiką būtų galima pavadinti feministine tuo atžvilgiu, kad ji nori parodyti, jog moteriškasis socializacijos modelis iš tikrųjų ne mažiau vertingas negu vyriškasis. Jį net reikėtų defeminizuoti (įtraukti ir vyriškos lyties būtybes), nes, tarkim, socializuojamos jos praranda santykį su didele dalimi savo asmenybės – su ta, kuri kalba apie emocijas, rūpestį ir t. t. Rūpinimasis kitu, savimi, santykiais yra kiekvienos psichiškai, emociškai sveikos asmenybės dalis. Ir tik per tai žmogus gali augti.
– Ką Jums pačiai davė gilinimasis į šią temą? Gal kaip tik iškėlė daugiau klausimų?
– Matyt, supratimą, kad vis dėlto autonomija, individualumas, savarankiška sprendimo galimybė ir prasideda nuo santykių. Jei nebūtų to, kas manimi rūpinosi, tiek į mane investavo, aš nebūčiau tuo autonomišku asmeniu, gebančiu priimti sprendimus, kurti sau gerą gyvenimą ir kartu gebančiu kurti gerą gyvenimą kitiems – tiems, kurie su manimi susiję kažkokiais santykiais. Bet čia irgi sunku pasakyti, nes mano išeities taškas – teorinis. Kai sėdi tarp knygų, skaitai, viskas atrodo gražu, bet kai atsiduri realiame kontekste, realiame gyvenime, klausimas, kaip viskas būna. Tikiuosi, kad mano studijos žmogų padarė šiek tiek geresnį.
