Pavasarį dažnas peršalęs ar sloguojantis žmogus be reikalo griebiasi stiprių antibiotikų. O juk kartais jų visai nė nereikia. Mano senelė šias negalias gydydavo ankstyvųjų šalpusnių žiedais ir lapais. Ankstyvą pavasarį ankstyvasis šalpusnis — bene pirmoji randama vaistažolė.
Ankstyvojo šalpusnio nuovirais ir užpilais bei arbatomis medikai pataria gydytis viršutinių kvėpavimo takų ir plaučių ligas, bronchinę astmą ir anginą. Arbata iš šalpusnio žiedų — puiki priemonė nuo uždegiminių ligų. Ji padeda atsikosėti, skatina prakaitavimą.
Ankstyvasis šalpusnis mėgsta drėgną molėtą žemę. Jo prisirinkti galima ant pylimų, apydrėgniuose laukuose, grioviuose, miško laukymėse.Ilgas — 15-20 centimetrų — stiebas išaugina vieną žiedą. Lapai auga iš šaknų. Būna apvalūs, viršuje — žalsvi, apačioje — gelsvi.
Ankstyvieji šalpusniai žydi balandžio ir gegužės mėnesiais. Jų žiedus labai pamėgusios bitės surenka vieną iš skaniausio medaus rūšį.
Mano senelė gydymo tikslams dažniausiai vartodavo ankstyvojo šalpusnio žiedus. Juos skinti patardavo augalo žydėjimo pradžioje. Arbatai skirtus šalpusnio žiedus rinkdavo tik saulėtą dieną. Kai rasa būdavo jau nukritusi. Žiedus klodavo ant drobinės skepetaitės. Džiovindavo gerai prapučiamoje vietoje.
Išdžiovinti šalpusniai yra karstelėję, bekvapiai. Lietuvos žinuonių žinuonė, daktarė Eugenija Šimkūnaitė tvirtino, jog visos kartumą turinčios vaistažuolės apetitą sužadinančios. Sergantiems žarnyno ir skrandžio ligomis garbioji žinuonė patardavo gerti iš ankstyvojo šalpusnio lapožų pasigamintų sulčių. Sergantiems sloga rekomendodavo jų į lašinti į nosį.
Senelė mėgdavo kartoti: „Nesvarbu, kokį orą dangus siunčia žemei — pavasariui prisakyta daug ką nuveikti: prabudinti visa kas gyva gamtoje, suteikti žolėms ir medžiams gydomųjų galių, sergančiam sugrąžinti viltį”.
Nuo paukščių balsų skambančios Ventos pakrantės pasitikdavo geltonomis šalpusnių žiedų ugnelėmis. „Neskubėk skinti. Pažvelk tų žiedelių akimis į pavasarį. Įsiklausyk į tylą. Pabūk blindės šakas nubarsčiusiu kačiuku, beržu, viršum šilo sklandančiu suopiu, lazdyno žirginu, pasibroliauk su vėju,— tyliu balsu sakydavo senelė. — Tik tada išmoksi, stebėti džiaugtis. Tik tada suprasi pavasario vaistažolių kalbą. Ne vieną paslaptį tau jos atvers”.
Ir dabar, daugeliui metų prabėgus, išsiruošęs šalpusnių prisirinkti, neskubu jų skinti. Ilgai stebiu dangų, saulę, nežinia kur skubančių debesų kelius. Laukiu kada devynių žirgų traukiamas saulės vežimas pakils į Dangaus kalno viršūnę. Galbūt jame sėdinčią pamatysiu, pramotę gamtą pažinti ir mylėti mane mokiusią savo senelę.
Žinau — nesulaikysiu to vežimo, bet maldausiu: „Sustokit, žirgai, nors sekundei, sustokit. Daug klausimų, neišaiškinamų dalykų susikaupė. Gal senelė išaiškins, patars kaip nepasklysti klystkelių vingiuose, teisingą sprendimą pasirinkti”?
Sušvilpia pikčiūrna vežikas — vėjas. Paragina žirgus. Laiko erdvių platybėse išnyksta gražuolės vasaros parvežti skubantys žirgai. O man vaidenasi mėlynu išblėsusių akių žvilgsniu mane stebinti, bet jau nieko pasakyti ir pamokyti nebegalinti, senelė.
