Magne SLEEP FAST

Kvapniosios arbatos iš čiobrelių ir iš raudonėlių

čiobrelis

Žolelių arbatas geriame susirgę ir sveiki. Dažniausiai — slapta tikėdami jjų stebuklingomis galiomis. Žinodami apie cheminio gydymo neigiamas pasekmes daugelis vis dažniau kliaujasi liaudies medicinos išmintimi. Kokias žoleles gerdavo ir rinkdavo mano senelė? Pirmiausia mėtas ir šaltamėtes, čiobrelius, ramunėles, melisą , raudonėlius ir daug daug kitų.

Čiobreliai — saulės vaikai

Daugelis gerai pažįsta stiprų paprastojo čiobrelio aromatą. Aukštaitijoje ši puiki vaistažolė dar vadinama šilažole. Šių rausvais žiedeliais žolelių aš kiekvieną vasarą prisiskinu arbatai sausuose pušynėliuose.

Čiobreliai mėgsta saulėtas vietas, greit įšylantį smėlio dirvožemį. Todėl šis vaistingasis augalas savyje sukaupia saulės šviesą ir šilumą, kurias paverčia dezinfekuojančiomis savybėmis pasižyminčiais lakiaisiais aliejais. Pastarieji čiobreliui ir suteikia nuostabų kvapą ir gydomąsias savybes.

Žolelių arbatas senelė man liepdavo gerti tiesiog, jog jos skanios… O saldindavo jas ne cukrumi, bet medumi. Karštą vasaros dieną man čiobrelių arbata yra skani ir atšaldyta, su ledo gabalėliu.

Čiobrelių arbatą senelė patardavo gerti nuo galvos skausmų, taip pat nuo peršalimo. Anot jos, didelę įtaką čiobrelių ir kitų arbatžolių arbatų veiksmingumui turi žolelių surinkimas, džiovinimas, paruošimas ir plikymas. Vaistažoles senelė rinkdavo rytmetį, kai iškrinta rasa.

Surinktas žoleles ji įšdėliodavo ant drobinio audeklo. Džiovindavo ten, kur nepasiekia saulės spinduliai, 10 — 14 dienų. Gydymo tikslams naudodavo ir čiobrelių žolę. Ją pjaudavo birželio-liepos mėnesiais augalo žydėjimo metu. Džiovindavo palėpėje, pastogėje ar kitoje nuo saulės apsaugotoje vietoje.

Čiobrelio pusbrolis — raudonėlis

Arbatoms dabar dažnas naudoja ir vaistinį, arba kaip jis vadinamas, sodo čiobrelį — raudonėlį. Mano senelė raudonėlio žolių arbatą patardavo gerti kamuojant nemigai, depresijai, kosint, karščiuojant. Raudonėlio žolę džiovindavo pastogėje. Išdžiūvusią žaliavą persijodavo per retą sietą.
Arbatą senelė plikydavo maždaug taip: du valgomuosius šaukštus žolelių užplikydavo puse litro verdančio vandens. Leisdavo nusistovėti. Pasigamintą arbatą išgerdavo tą pačią dieną. Nes pasistovėjusi arbata,anot jos, prarandanti nemažai savo veiksmingųjų savybių.

Ir dar. Verta nepamiršti, jog raudonėliai džiovinami tik vienam sezonui. Išdžiovintus lapelius saugoti reikia sausose dėžutėse. Raudonėlio lapelių galima primaišyti ir prie tikrųjų arbatžolių. Tokia arbata ypač naudinga žiemą. Kaip tvirtina senosios knygos, ji pagerinanti imunitetą ir sustiprina atmintį.

TAIP PAT SKAITYKITE