„Vaistiniu augalu 2024“ išrinkta mažalapė liepa
Visuomenei ir ekspertų komisijai buvo pasiūlytas 60 vaistinių augalų sąrašas, iš kurio viešo balsavimo būdu išrinktas nugalėtojų penketukas bei komisijos sprendimu paskelbtas 2024 metų vaistinis augalas: juo šiemet tapo mažalapė liepa (Tilia cordataMill) – gydantis, medingas ir aromatingas medis, kurio žiedynai su žiedynlapiais vartojami lengviems nervinės įtampos ir peršalimo ligų simptomams šalinti. Metų augalą rinko […]
Kaštonas gydo venas ir kosulį
Kaštoną, kaip savotišką teigiamų emocijų šaltinį, galėtų prisiminti gydantieji ne žmogaus kūną, o dvasią. Beje, ne tik pavasarį jis puikiai nuteikia. Rudenį po kojomis atsiveriantis dygliuotas žalias kamuoliukas ir spindintis kaštono vaisius pradžiugina žmones kaip vaiką naujas žaislas. Kaštoną, kaip savotišką teigiamų emocijų šaltinį, galėtų prisiminti gydantieji ne žmogaus kūną, o dvasią. Beje, ne tik pavasarį jis puikiai nuteikia. Rudenį po kojomis atsiveriantis dygliuotas žalias kamuoliukas ir spindintis kaštono vaisius pradžiugina žmones kaip vaiką naujas žaislas.
Žemuogės sveikatos atseikėja veltui
Nuo seno žinoma, kad žemuogių lapais ir uogomis mūsų protėviai gydėsi dar žiloje senovėje. Liaudies medicinoje žemuogė — vienas iš pirmųjų vaistingųjų augalų. Dabar daugeliui aišku, jog žemuogėmis gydytis galima ištisus metus. Vasarą tam geriausiai tinka uogos, kitais metų laikais — džiovintų lapų ir žiedų antpilai. Žemuogė — skaniausia ir aromatiškiausia uoga. Žemuogės mėgsta šviesą. Jos auga lapuočių ir spygliuočių miškuose — kirtimuose, pamiškėse laukymėse prie miško keliukų.
Vasaros motušė — liepa
Šiemet vasara anksčiau negu įprasta išsakė savo brandą. Kirtimuose jau nunoko žemuogės, pražydo jonažolės, ožrožės. Šiltos, kvapios vilnys ritasi ir nuo neįtikėtinai anksti pražydusių liepų. To saldaus medumi dvelkiančio kvapo neįstengia nustelbti net džiūstantis šienas. Įrodyta, jog viena didelė liepa duoda tiek pat medaus, kiek ir hektaras grikių. Bitininkų labiausiai vertinamas liepžiedžių medus. Jis vartojamas nuo peršalimo, gerklės skausmui mažinti, kepenų bei inkstų ligoms gydyti. Liaudies medicinoje nuo įvairiausių negalių taikomos liepų lapų ir liepžiedžių arbatos.
Ąžuolo akimis žiūri gyvybė
Mūsų protėviai garbino ąžuolą, žavėjosi jo stiprybe, ilgaamžiškumu. Ąžuolynuose gyvenusi ir pagoniškoji ugnies dievybė Gabija. Senovės žemaičiams šis medis buvo tarsi tarpininkas tarp Visatos ir žmogaus. Ąžuolų giraitėse jie bendraudavo su aukštesnėm jėgom. Mat ąžuolą laikė šventu. Ąžuolynuose buvusios šventos ugniavietės, aukų vietos. Kriviai ir vaidilos čia kūrendavę sausų ąžuolinių malkų laužus, kuriose buvusios deginamos aukos. Dideliame puode, vaidilos maitinamas pienu ir, uždengtas javų pėdais, gyvenęs šventasis žaltys. Jei ugnis užgesdavusi, tai ją prižiūrėjęs vaidila buvo baudžiamas mirtimi.
Pavasario vaistinių augalų karalienė — dilgėlė
Dilgėlė — ir vaistinis, ir maistui naudojamas vitaminingas augalas. Žmogui ji ypač naudinga po žiemos, mat tada organizmas būna išsekintas pavasario avitaminozės. Mano senelė dilgėlę vadindavo pavasario vaistinių augalų karaliene. Dilgėlė — ir vaistinis, ir maistui naudojamas vitaminingas augalas. Žmogui ji ypač naudinga po žiemos, mat tada organizmas būna išsekintas pavasario avitaminozės. Mano senelė dilgėlę vadindavo pavasario vaistinių augalų karaliene.
Padės ankstyvasis šalpusnis
Pavasarį dažnas peršalęs ar sloguojantis žmogus be reikalo griebiasi stiprių antibiotikų. O juk kartais jų visai nė nereikia. Mano senelė šias negalias gydydavo ankstyvųjų šalpusnių žiedais ir lapais. Ankstyvą pavasarį ankstyvasis šalpusnis — bene pirmoji randama vaistažolė. Ankstyvojo šalpusnio nuovirais ir užpilais bei arbatomis medikai pataria gydytis viršutinių kvėpavimo takų ir plaučių ligas, bronchinę astmą ir anginą. Arbata iš šalpusnio žiedų — puiki priemonė nuo uždegiminių ligų. Ji padeda atsikosėti, skatina prakaitavimą.
Šermukšnio gydomoji galia
Šermukšnių uogose — gausu vitaminų. Vitamino C jose yra daugiau nei citrinose. Be to, yra vitaminų B2, E, K, P ir PP, provitamino A, cukraus, glikozidų, amino rūgščių, rauginių medžiagų, pektinų, organinių rūgščių, geležies, vario, mangano, cinko, jodo, kalio, magnio, eterinio aliejaus. Taip pat ir fitoncidų, kurie ore naikina žalingąsias bakterijas ir įvairių ligų sukėlėjus. Šermukšnių sultys stiprina kraujagysles, organizme normalizuoja medžiagų apykaitos procesus.
Gydo drebulės
Gamta kiekvienam medžiui atseikėjo ir gydomųjų medžiagų. Vieni medžiai jų yra sukaupę lapuose, kiti — šaknyse, treti — žieduose, dar kiti — žievėse. Mūsų protėviai nuo įvairių ligų gydėsi drebulės, gluosnio, ąžuolo, putino, lazdyno, alksnio ir kitų medžių žievių nuovirais ir arbatomis. Verdančiu vandeniu nuplikytą žievę dėdavo ant lūžusių kojų ir rankų kaulų. Sergantiems cukriniu diabetu medikai rekomenduoja gerti drebulės žievės nuovirą. Valgomąjį šaukštą drebulės žievės reikia užplikyti 2 stiklinėmis vandens. Virti 30 minučių. Gerti prieš valgį po pusę stiklinės 3-4 kartus per dieną. Tiesa, nuoviras greitai genda. Todėl aš jį gaminuosi tik vienai dienai,
Takažolės gydomoji galia
Takažolė yra pats smulkiausias grikinių šeimos augalas. Žydėjimo metu surinktoje žolėje yra daug biologiškai aktyvių junginių – vitaminų C, E, karotino, angliavandenių, mineralinių druskų, eterinių aliejų. Liaudies medicina rekomenduoja takažole gydyti didelį kraujospūdį ir tuberkuliozę. Kai kurie senovės žyniai takažole gydė sumušimus, o šiuolaikiniai gydytojai jos antpilu gydo inkstų ligas, akmenligę (jis skatina šlapimo išsiskyrimą, mažina mineralinių druskų kristalizaciją), viduriavimą, peršalimo ligas.
Kvapniosios arbatos iš čiobrelių ir iš raudonėlių
Žolelių arbatas geriame susirgę ir sveiki. Dažniausiai — slapta tikėdami jjų stebuklingomis galiomis. Žinodami apie cheminio gydymo neigiamas pasekmes daugelis vis dažniau kliaujasi liaudies medicinos išmintimi. Kokias žoleles gerdavo ir rinkdavo mano senelė? Pirmiausia mėtas ir šaltamėtes, čiobrelius, ramunėles, melisą , raudonėlius ir daug daug kitų. Daugelis gerai pažįsta stiprų paprastojo čiobrelio aromatą. Aukštaitijoje ši puiki vaistažolė dar vadinama šilažole. Šių rausvais žiedeliais žolelių aš kiekvieną vasarą prisiskinu arbatai sausuose pušynėliuose.
Miško ilgaamžis — kadagys
„Pamačlyvas it kadagio uoga” — sako lietuvių patarlė. Paprastasis kadagys (ėglis) — kiparisinių šeimos daugiametis, visada žaliuojantis, dvinamis 3-4 metrų aukščio krūmas. Kadagys auga visoje Lietuvos teritorijoje: šiluose, mišriuose miškuose, žvyrynuose. Žydi balandžio, gegužės mienesiais. Uogos vienerius metus prabūna žalios. Prinoksta kitų metų rudenį. Tuomet jos įgyja tamsiai mėlyną spalvą. Uogos turi silpną sakų aromatą. Rinkti patartina po pirmųjų šalnų.
Daržo citrina — melisa
Senieji Lietuvos bitininkai žinojo, jog melisa susijusi su bitėmis. Mano senelis aiškindavo, kad darbštuolės bitelės mėgstančios melisos kvapą, todėl imdamas korį išsitrindavo melisa rankas ir ištrindavo patį avilį norėdamas apsaugoti bičių šeimynėlę nuo spietimosi. Šis nereiklus lūpažiedžių šeimos augalas puikiai dera daržuose ir soduose. Pagrindinė melisos savybė yra jos ryškus, citriną primenantis kvapas. Todėl melisa daugelio yra vadinama citrinine mėta, turinčia citriną primenantiį aromatą. Melisa žydi liepos ir rugpjūčio mėnesiais.
Svogūnų sultys ir medus grąžins atmintį
Kaip pagerinti atmintį? Galima daryti įvairius pratimus, gerti vitaminus, bet yra viena liaudiška priemonė, kuri, kaip teigia netradicinio gydymo šalininkai, padeda. Vieną stiklinę svogūnų sulčių reikia sumaišyti su stikline medaus. Vartoti po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną likus valandai iki valgant ar praėjus 2-3 valandoms, kai pavalgoma. Gydymosi kursas – du mėnesiai. Paskui reikia daryti dviejų savaičių pertrauką ir gydymą galima pakartoti – vėl du mėnesius vartoti svogūnų sultis, sumaišytas su medumi. Tik būtina žinoti, kad šaldytuve šio mišinio negalima laikyti, jis turi būti šviežias, kad išsilaikytų visos gydomosios savybės.
Ežerų, tvenkinių ir kūdrų bajoraitis — ajeras
Šis daugiametis ajerinių šeimos augalas auga uždumblėjusių upių ir ežerų užutėkiuose, tvenkiniuose, kūdrose, pelkėse. Jo salsvas skonis daugeliui pažįstamas nuo vaikystės. O kas iš mūsų nėra ragavęs ant ajero lapų keptos duonos. Šeimininkėms nuo žilos senovės jis žinomas kaip prieskonis. Šio augalo šakniastiebių visada turiu ir kuklioje savo namų vaistinėlėje. Ajeras žydi birželio-liepos mėnesiais. Dauginasi šakniastiebiais. Mano senelė gydymosi tikslams naudodavo ajero šaknis. Kasti jas patardavo anksti pavasarį ar rudenį. Išdžiovintais ir tinkamai paruoštais ajero šakniastiebių gabaliukais senelė gydydavo uždegimines ligas. Žievę nulupdavo, kad žakniastiebis apvystų.
Česnako terapija
Apie česnaką kuriamos legendos. Jam priskiriamos antgamtinės savybės: manyta, kad jis apsaugo nuo vampyrų, o jaunavedžiai, vestuvių išvakarėse išgėrę česnako su pienu, yra pasirengę išgyventi bendro gyvenimo vargus ir džiaugsmus. Be to, kad česnakas turi baktericidinių dalelių ir pasitelkiamas kaip dezinfekuojamoji priemonė, jis nuo seno vartojamas skrandžio uždegimo profilaktikai apsinuodijus. Turtingas vitaminų A, B, C, PP, mineralinių medžiagų, mikroelementų ir organinių rūgščių, česnakas vartojamas sergant stenokardija, skleroze, rachitu ir dizenterija, teigiamai veikia kraujotaką, mažina kraujospūdį. Jis gerina širdies raumens ir galvos smegenų darbą, padeda išskirti tulžį, mažina cukraus kiekį kraujyje. Be to, manoma, kad česnakas padeda gydant vėžines ligas, šalina iš organizmo kenksmingas medžiagas: šviną, gyvsidabrį, kadmį.
Gydomoji citrinų galia
Citrinos – nuo seniausių laikų žmonių vartojami vaisiai, valgyti dar prieš 4000 metų. Jei citrinos žievelė parudavusi, o vaisius minkštas, – ji pernokusi. Kuo žievelė šviesesnė, tuo rūgštesnis minkštimas ir sultys. Todėl citrinas reikėtų pirkti kuo šviesesnes. Esant kambario temperatūrai citrinos nepraranda savybių 8-10 dienų. Jei prireikia jas laikyti ilgiau, įdėkite į šaldytuvą. Stenkitės išdėlioti laisvai, kad iš visų pusių prieitų oras. Šaldytos citrinos nepraranda savybių net metus. Sultis supilkite į ledo formeles – taip bet kada turėsite reikiamą porciją. Atšildytos jos bus lyg šviežios. Prieš šaldydami minkštimą nulupkite žievę, supjaustykite norimo dydžio gabaliukais ir sudėkite į vakuuminį maišelį ar indą. Šitaip laikomas minkštimas žalias valgyti netinka, nes atšildytas atrodo lyg kempinė, ir tinka tik virti. Jei reikia tik citrinos sulčių, galima šaldyti sveiką nenuluptą vaisių. Atšildytas jis suminkštėja, nesunku išspausti sultis.
Ridikų sultys tirpdo cholesterolį
Ridikus žmonės pamėgo jau labai seniai. Pakaks pasakyti, kad užrašas ant Cheopso piramidės byloja, jog senovės egiptiečiai spaudė ridikų aliejų. Ridikus vertino kinai ir graikai. Viena legenda tvirtina, kad dievas Apolonas žmonėms pasakęs, jog ridikas vertas tiek aukso monetų, kiek jis pats sveria. Senovės gydytojai ridiką vartojo nuo skrandžio, žarnyno, kepenų, inkstų ligų, rekomendavo kaip puikią priemonę apetitui gerinti, plaukų šaknims stiprinti. Šiose daržovėse yra daug kartokų glikozidų, aromatingų eterinių aliejų, angliavandenių, maistingojo pluošto, vitamino C, o svarbiausia – fermentų, lizocimų, kuriems būdingos antibakterinės savybės. Ridikai mus saugo ir nuo ligų užkrato.
Gydomasis šaltalankis
Šaltalankių vaisiuose – ypač daug vitaminų ir biologiškai veikliųjų medžiagų, reikalingų žmogui, tad jie liaudies medicinos žinovų dažnai vadinami gintariniu stebuklu. Jau senieji Sibiro gyventojai žinojo vertingąsias šaltalankių savybes ir vadindavo juos sibiriniais ananasais dėl malonaus saldžiarūgščio jų vaisių skonio bei savotiško ananasų aromato. Senovės Graikijoje jaunomis šaltalankių šakelėmis ir lapais buvo gydomi arkliai – jiems po gydymo pradėdavo žvilgėti kailis. Šaltalankių vaisiuose yra karoteno, C, E, F, PP ir B grupės vitaminų, folio rūgšties, gliukozės, sacharozės, riebalų, geležies, boro, mangano, organinių rūgščių, rauginių medžiagų. Šaltalankių vaisiuose – ypač daug vitamino E, saugančio organizmą nuo senėjimo, ir vitamino F, reguliuojančio medžiagų apykaitą.
Šalavijų lapai (Salviae Folium)
Šalavijų lapai (Salviae Folium) Šalavijo preparatai pasižymi uždegimą mažinančiu, sutraukiančiu, dezinfekuojačiu poveikiu. Vaistinei žaliavai yra naudojami šalavijų lapai. Šalavijų lapų preparatai vartojami kvėpavimo takų ligoms gydyti, taip pat vartojama kaip prakaitavimą mažinanti priemonė, pasižymi nervų sistemą raminančiu poveikiu. Slopina pieno liaukų sekreciją, todėl vartojami nutraukiant kūdikių maitinimą krūtimi. Išoriškai naudojami rankoms ir kojoms mirkyti, burnai ir gerklei skalauti esant dantenų, gleivinės uždegimui, daromi pavilgai gydant sunkiai gyjačias žaizdas, opas.
Šaltekšnio žievė (Frangulae Cortex)
Šaltekšnio žievė (Frangulae Cortex) Šaltekšnio preparatai dirgina storosios žarnos gleivinę, skatina jos peristaltiką ir taip liuosuoja vidurius. Šaltekšnio žievės preparatai turi vidurius laisvinančių savybių, jie nedirgina gleivinės ir nesukelia skausmo. Poveikis juntamas praėjus 8-12 val. Vartojami esant lėtiniam vidurių užkietėjimui. Taip pat, šaltekšnio žieve yra gydoma podagra, karštligė, kepenų ligos, gelta, varo žarnyno kirmėles (askarides).