„Kiekvienas gali supykti – tai lengva. Bet supykti tiek, kiek reikia, ir dėl tos priežasties, dėl kurios reikia, – tą sugeba ne kiekvienas.” (Aristotelis)
Jeigu jūsų vaikas pasidarė šiurkštus, grasina jums, skriaudžia kitus vaikus, neskubėkite daryti išvadų dėl jo „agresyvaus charakterio”. Iš pradžių jį atidžiai stebėkite ir pasistenkite suprasti, iš kur kyla jo agresija.
Vaikiškos agresijos priežastys
Nieko baisaus, jeigu įniršis kyla kaip atsakas į kokį nors išorinį įvykį. Bet kuris iš mūsų į konfliktinę situaciją, neteisybę mūsų atžvilgiu, pavojų ar neslepiamą priešiškumą gali atsakyti agresyvumu. Skirtumas tas, kad suaugęs žmogus sugeba agresiją suvaldyti ir savo emocijas reikšti konstruktyviai. Mažas vaikas dar negali reguliuoti savo elgesio socialinėmis normomis ir valios pastangomis.
Mažylis audringai reiškia savo nepasitenkinimą nekreipdamas dėmesio, kaip tai atrodo iš šalies. Jis gali rėkti viduryje miesto, griūti žemės parduotuvėje… Tėvams gėda dėl tokio elgesio, ir jie maldauja liautis, barasi, net pliaukšteli per sėdynę. Rezultatas – dar daugiau agresijos.
Agresyvus trimečio elgesys – tai veikiau protestas prieš suaugusiųjų valdžią. Nubausto mažylio pyktis dar labiau išauga. Dabar jūsų atžala elgsis blogai tyčia.
Jeigu jūs neištversite ir jam nusileisite, – vaikas perpras, kokiu būdu galima pasiekti geidžiamo rezultato, ir toks elgesys įsitvirtins ilgam.
4-5 metų vaikas jau sugeba kontroliuoti savo emocijas atsižvelgdamas į socialine normas. Jis jau supranta, kaip galima elgtis, o kaip ne.
Po 5-6 metų agresyvus vaiko elgesys – tai jau specifinė jo bendravimo su kitais žmonėmis forma.
Galima išskirti keletą tipiškų vaiko agresyvumo priežasčių:
Kova dėl dėmesio
Vaikas nori, kad tėvai jį mylėtų su visomis jo ydomis. Dažnai tėvų meilė būna vertinamojo pobūdžio: „Tu gerai šiandien elgeisi – todėl aš tave labai myliu.”
* Nuoskauda tėvų atžvilgiu
Vaikai dar nesugeba žodžiais įvardyti savo jausmų, su kuriais patys nesugeba susitvarkyti, todėl agresyvus elgesys gali būti jų išraiška: pavyzdžiui, šeimoje atsirado naujagimis, tėvai išsiskyrė, vaikas buvo atskirtas nuo šeimos (ligoninė, viešnagė pas senelius), tėvai neištesėjo pažado, neteisingai nubaudė…
* Nepasitikėjimas savimi
Dažnai pasitaiko, kad vaikas, jausdamasis nereikalingas arba menkas, ima elgtis agresyviai. Šiuo atveju agresija yra gynybinė reakcija.
Agresyvaus vaiko elgesio atvejų pasitaiko kiekvienoje šeimoje, ir tik nuo tėvų prillauso, ar šis elgesys virs dėsningu, ar išnyks nepalikęs nė pėdsako.
Kas provokuoja agresiją
Ankstyvojoje vaikystėje vienas iš pasaulio pažinimo būdų yra pamėgdžiojimas. Vaikas stengiasi kopijuoti savo tėvų elgesį. Jeigu jūs rėkiate ant jo, jis atsako tuo pačiu, nes mano, kad toks elgesys priimtinas.
Pernelyg griežtos nuobaudos verčia vaiką slėpti savo pyktį tėvų akivaizdoje, bet jis gali išlieti jį kitur – pavyzdžiui, smėlio dėžėje.
Tėvų bejėgiškumas, nuolaidumas, elgesio normų, ribų ir taisyklių nebuvimas taip pat skatina nekontroliuojamą vaiko pyktį. Tėvai turėtų būti tvirti ir ryžtingi, kai ko nors reikalauja ar ką nors draudžia. Kitaip vaikas manipuliuos jų silpnybėmis.
Taikant kokį nors draudimą, reikia pasakyti: „Aš tave myliu, bet neleidžiu tau imti degtukų.”
* Pirmiausiai išsiaiškinkite, kokia yra tikroji jūsų vaiko agresyvaus elgesio priežastis.
* Pripažinkite vaiką su visais jo trūkumais. Dažniau jam sakykite, kad mylite.
* Aptarkite su vaiku jo emocijas. Pasakykite, kad visi žmonės kartais supyksta – tai normalu. Pamokykite, kaip galima išreikšti pyktį nepadarant niekam skriaudos. Tam, pavyzdžiui, galima naudoti „piktumo pagalvę”, kilimėlį ar bokso kriaušę.
