Interviu sutartu laiku Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) generalinio direktoriaus Juozo Pundziaus darbo kabinete nebuvo. Profesorius užtruko poliklinikoje, kur kartą per savaitę konsultuoja ligonius.
– Jūs, didžiausios šalies ligoninės generalinis direktorius ir Kauno medicinos universiteto prorektorius, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas, dar randate laiko dirbti su ligoniais Konsultacinėje poliklinikoje?
– Aš esu gydytojas chirurgas, todėl operuoju ligonius. Darbas vien operacinėje nebūtų visavertis, dvelktų amatininkiškumu. Kontaktas su ligoniu, diagnozės nustatymas ir operavimas yra visavertis santykių tarp gydytojo ir paciento kompleksas. Konsultacinėje poliklinikoje aš dirbu nedaug, tik vieną kartą per savaitę po dvi valandas.
– Ar jūs konsultuojate tik tuos pacientus, kuriuos atrenka jūsų kolegos?
– Ne, konsultuoju visus, kurie būna patys užsiregistravę.
– Kas jūs labiau: generalinis direktorius ar operuojantis gydytojas, pirmasis Lietuvoje atlikęs kepenų persodinimo operaciją?
– Oi, sunkus klausimas. Pagal etatinį darbo krūvį, kadangi turiu visą etatą, labiau esu generalinis direktorius. Dėl to mano atostogos trumpesnės, ne 35 dienos, kaip visų gydytojų, o 28. Jei visu etatu dirbčiau gydytoju, atostogaučiau ilgiau.
– Tačiau didžiausiai šalies ligoninei vadovaujate istoriniu laiku, minint jos 70-metį.
– Tai nėra labai apvali data, ne šimtmetis ar kas nors panašaus. Ligoninės jubiliejaus mes nesureikšminame. Bet manome, kad prie šaknų reikia prisiliesti, kai kurias istorines datas verta paminėti, pavartyti dokumentus ir nuotraukas, prisiminti, ką žmonės sakė. Pavyzdžiui, Klinikų statybų iniciatoriaus profesoriaus Vlado Lašo siekis buvo sukurti geriausią Lietuvos ligoninę. Tie žodžiai ir po 70 metų įpareigoja būti ne tik didžiausia, bet ir geriausia šalies ligonine. Tai sunkus uždavinys, bet čia dirbantys žmonės sugeba jį sėkmingai vykdyti. Jubiliejus – proga jiems padėkoti.
– Kaip švęsite?
– Ant centrinio Klinikų pastato sienos atidengsime paminklinę lentą, žyminčią, kad čia 1940 m. liepos 1 d. pradėjo veikti Vytauto Didžiojo universiteto klinikos. Bus pažymėti pagrindiniai prie šio objekto įkūrimo prisidėję žmonės.
– Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto dekanas profesorius V.Lašas apie Klinikų įsteigimo būtinybę prabilo 1925 m. Idėja buvo įgyvendinta po 15 metų?
– Be to, paskutiniai žingsniai buvo labai skuboti. Radome dokumentų, kuriuose kalbama apie Lietuvos okupaciją ir tai, kad į dar neįrengtą ligoninę taikėsi rusų kariuomenė. Norėjo ją paversti karo ligonine. Statybininkai ir visi ja besirūpinusieji, tai sužinoję, mobilizavosi ir nutarė žūtbūt pradėti veiklą, todėl liepos 1 d. ligoninę atidarė. Ji veikė iki karo gudriai motyvuojant, kad per pusmetį čia gimė tūkstantis socialistinės tėvynės piliečių, todėl ligoninės negalima atiduoti kariuomenei. Taip ligoninė veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Vokiečiai ją nuniokojo, rusų kariuomenė pribaigė. Po karo ligoninė kūrėsi iš naujo.
– Su kokiomis problemomis didžiausia šalies ligoninė, dvigubai didesnė už Vilniaus Santariškių klinikas, susiduria dabar? Ji labai išaugo, lyginant su pokario metais?
– Beveik visi statiniai po Klinikų atidarymo 1940-aisiais pastatyti docento Petro Jašinsko vadovavimo laikais, 1945–1986 m. laikotarpiu. Tiesa, paskutinis Endokrinologijos klinikos korpusas pabaigtas 1988 m. Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinika bei Skubios pagalbos skyriaus priestatas – šiuolaikiniai statiniai, kuriuose medikai įsikūrė prieš dvejus trejus metus.
Šiuo metu vyksta Vaikų ligų klinikos priestato statyba, numatyta Skubios pagalbos ir Radiologinės diagnostikos centrų statyba. Pastarajame veiks pozitronų emisijos tomografai, skeneriai. Tokio aukšto lygio centro Lietuvoje dar nėra. Netrukus pradėsime rengti vietą statybai. Reikia išvalyti vidinę Klinikų teritoriją nuo menkaverčių ūkinių pastatų, kurių yra septyniolika. Vietoj jų teritorijos pakraštyje pastatysime vieną ūkinį pastatą.
– Prasideda nauja statybų era?
– Taip. Naujų statybų reikia, nes nebetenkina dabartinė chaotiška infrastruktūra. Atskiruose korpusuose išsibarstę padaliniai, kurie turėtų būti vienoje vietoje, pavyzdžiui, ausų, nosies ir gerklės, akių ligų, veido ir žandikaulių, neurochirurgijos. Visi jie apima galvos sritį, ir paslaugos turi būti koncentruotos. Taip yra pasaulyje, taip bandome daryti ir mes, kad gydytojai būtų arčiau ligonių. Vokiečių architektai padėjo sukurti viziją, kaip Klinikos atrodys po 50 metų. Turėtų atsirasti už dabartinį pastatą du kartus, o tūriu gal dar didesnis statinys, kuriame susikoncentruotų visa ligoninė. Jos padaliniai bus sujungti galerija su atskiromis atšakomis. Eklektiškai išmėtytų pastatų neliks. Aš labai džiaugiuosi, kai tą idėją, pasiūlytą prityrusių Europos ligoninių statybų ekspertų, subrandinome. Dabar Klinikos užima 39 ha plotą. Reikia džiaugtis Petro Jašinsko išmintimi ir toliaregiškumu, kai jo valia ši teritorija buvo užsodinta obelimis. Taip pavyko išsaugoti Klinikų plėtrai žemes, kurių miestas gviešėsi. Obelų nebuvo galima kirsti, o patys tyliai kirtosi ir statė.
– Tačiau gydymo įstaigai reikia ne tik pastatų. Klinikose brangiausios medicinos paslaugos, aukščiausios kvalifikacijos gydytojai, neretai sunkiai prieinami ligoniams…
– Didžiausios Klinikų bėdos – finansinės. Laimė, kad iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojami mūsų projektai, kurių svarbą įrodome, ir jie skirti ne tik statyboms, bet ir medicinos įrangai įsigyti. Tačiau gydymas kaskart tampa brangesnis, o finansavimas nedidėja. Jis kompensuojamas darbuotojų atlyginimų sąskaita. O kai atlyginimai maži, aukštos kvalifikacijos specialistai renkasi kitas pasaulio šalis, kur už jų darbą moka dešimt kartų daugiau. Laimei, patys geriausi Klinikų specialistai neemigruoja. Tenka kalbėtis su kiekvienu, keliančiu sparnus, prašyti, kad to nedarytų, įjungti įvairius finansinius mechanizmus. Daugiau pagundų kyla jauniems specialistams, kurie dar nėra įsitvirtinę, neaiškios jų perspektyvos. Tai didžiulis nuostolis Lietuvai.
– Ir dėl to kenčia ligoniai. Kuo aukštesnio lygio medicinos pagaba koncentruojama didžiosiose šalies klinikose, tuo sunkiau į jas patekti. Ką darote, kad taip nebūtų?
– Trečiojo lygio klinikose teikiama sudėtingiausia medicinos pagalba. Pavyzdžiui, daug kalbama apie auksinę valandą – laikotarpį, per kurį turi būti nustatytas sužeidimo ar ūmios ligos pobūdis ir suteikta tinkama pagalba. Nuo to priklauso ligos pasekmės ir netgi gyvybės išsaugojimas. Dabar ši valanda pervardyta į deimantinį pusvalandį. Taigi, per tiek laiko ligonis turi patekti ten, kur jam gali būti suteikta kokybiška pagalba. Bet kas iš anksto gali pasakyti, kokios pagalbos reikės? Vienam ligoniui gali pakakti, tarkim, Vilkaviškio ligoninės galimybių, o kitam – ne. Tada tas ligonis bus pervežtas į aukštesnio lygio ligoninę, bet laikas bus prarastas. Turi būti atvirkščiai: visi patyrę sunkią traumą ar ūmiai susirgę ligoniai turi būti vežami į skubios pagalbos centrą. Ligą ar sužalojimo pobūdį diagnozavus ligonį galima pervežti ten, kur gali būti taikomas reikalingas gydymas. Lietuvoje ši sistema neveikia, nors to labai reikia. Štai, pavyzdžiui, ėjo žmogus ar dirbo, valgė. Staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus jį ištiko insultas ir žmogus guli paslikas, nevaldo kūno. Tai yra tragedija. Tokiu atveju reikia skubiai atlikti kompiuterinę tomografiją ir angiografiją pakenkimo pobūdžiui nustatyti ir gydyti tuos, kuriuos galima išgydyti. Daliai insultą patyrusių ligonių medicina padėti negali, tik sumažina simptomus ir laukia, kol organizmas pats susidoros, funkcijas perims kitos smegenų dalys ir paralyžius sumažės. Užsienio šalyse, kur ši sistema veikia, 90 proc. ligonių iš centrų pervežama į kitas ligonines. Maždaug 10 proc. ligonių galima padėti, todėl plečiamos kraujagyslės, tirpdomi trombai, operuojamos aneurizmos. Taigi visi insultą patyrę ligoniai patenka į centrą, 90 proc. po diagnostikos perkeliami į kitas ligonines, 10 proc. lieka. Jei taip būtų pas mus, pasipilltų lavina skundų. Į skubios pagalbos centrą turi patekti kiekvienas infarkto ištiktas ligonis. Per pirmą valandą turi būti atlikta angiografija, pritaikytas gydymas. Kai tos priemonės nebepadeda, ligonį galima persiųsti į kitą ligoninę. Tokia praktika bus taikoma skubios pagalbos centre.
Ambulatoriškai gydyti ilgos eilės Klinikose yra pas pačius populiariausius specialistus, tačiau geri yra visi gydytojai. Konsultuotų ir išgydytų ligonių skaičius nepaliaujamai didėja, vadinasi, į Klinikas patenka vis daugiau pacientų.
– Sakoma, kad savaitgaliais ir švenčių dienomis ligoninėje būti neverta, nes sunku prisišaukti bet kokį specialistą. Ar jums tai žinoma?
– Savaitgaliais teikiama tik skubi medicinos pagalba net ir tiems, kurie gydomi ligoninėje. Jiems tęsiamas nustatytas gydymas. Galbūt visuomenė norėtų, kad gydytojas dirbtų 24 valandas per parą. Ar medikams nereikia poilsio, švenčių dienų? Ar jie neturi teisės švęsti, tokiomis dienomis pabūti su šeima, vaikais?
Viena mano kurso draugė, gyvenanti Australijoje, neseniai pasakojo, kaip šioje šalyje teikiamos paslaugos savaitgaliais. Būtent vieną tokią dieną jai įkando voras. Ranka sutino iki peties, ją skaudėjo, todėl moteris nuvažiavo į ligoninės priėmimo skyrių. Jame laukė nuo dešimtos valandos vakaro iki ketvirtos ryto. Veltui. Auštant sesutės pasakė: nesat skubios pagalbos reikalinga ligonė, todėl gydytojas jūsų nekonsultuos. Važiuokit namo, pamiegosit, o kai šeimos gydytojas dirbs, nueisit pas jį. Taip ir buvo, moteriai nieko blogo neatsitiko.
– Kodėl visuomet pasitelkiami negatyvūs pavyzdžiai?
– O kodėl automobilių remonto dirbtuvės nedirba visą parą, jei reikia naktį važiuoti, o automobilis sugedęs? Skubi, neatidėliotina medicinos pagalba teikiama visą parą. Rajonų ligoninės kai kuriuos skyrius uždaro vasaros atostogoms, o prireikus skubios pagalbos ligoniai važiuoja pas mus.
– Rajonų medikai sako, kad jų pacientų nemylite, nes Klinikos – elito ligoninė. Ar žinote tai?
– Mes teikiame pagalbą visos Lietuvos gyventojams. Atliekame sudėtingiausias galvos, širdies, sąnarių operacijas, persodiname organus, iš jų – inkstus, ragenas, širdį, kepenis, atliekame kompleksines širdies ir plaučių transplantacijas. Donorų ir medikų dėka patiems sunkiausiems ligoniams pratęsiamas gyvenimas. Pagalba teikiama absoliučiai visiems, iš jų būna ir utėlėtų, ir gyvenamosios vietos neturinčiųjų. Žmonės turi gyvenimo būdo pasirinkimo teisę. Mūsų teisė ir pareiga – gydyti.
– Atvykus į Klinikas labai sunku rasti laisvą vietą automobiliui pastatyti, juolab kai reikia atvežti sunkų ligonį. Seniai šnekama apie naują automobilių statymo aikštelę, bet jos kaip nėra, taip nėra. Ar bus kada nors?
– Aplink Klinikas esančias automobilių statymo aikšteles savivaldybė pavertė mokamomis ir pelnosi iš ligonių. Turime mums paskirtą plotą, kuriame esame numatę įrengti daugiaaukštę automobilių statymo aikštelę, tačiau biurokratiniai ledai neleidžia tvarkyti dokumentacijos. Tikime, kad šie ledai pajudės.
