Lietuva tebėra emigracijos valstybė. Pagal 2011 m. surašymo duomenis, per 22 nepriklausomybės metus, iš šalies išvyko apie 769 tūkstančiai asmenų, arba apie penktadalis Lietuvos gyventojų .
Paprastam gyventojui statistika rūpi mažiausiai. Be to, ta pati statistika vienaip atrodo, kai ją matome kaip paprastus skaičius spaudos puslapiuose, o visai kitaip, kai tie skaičiai tampa konkrečiais žmonėmis: kaimynais, draugais, giminaičiais, šeimos nariais.
Kadangi emigracijos mastai anaiptol nemažėja, į šį reiškinį, o tiksliau į vieną jo sudedamąją dalį, kai į užsienį dirbti išvažiuoja tik tėčiai (nepameluosiu – „vien mano miestelio pusėje“ į užsienį išvykę dirbti gal penkių šeimų vyrai), norisi pažvelgti optimistiškai. Nekalbėsiu apie blogėjančią demografinę padėtį, protų nutekėjimą ar be tėvų augančius vaikus – čia džiugesiu tikrai nekvepia.
Tačiau reiškinys, kai emigracija džiugina net valdininkus, mat, palikę šeimas Lietuvoje, vyrai uždirba pinigus ir savo valstybės iždui, taip pat suteikia galimybę tėvynėje likusioms moterims išeiti tikrą „moteriškumo mokyklą“. Tai, mano galva, pats optimistiškiausias dalykas.
Noriu patikslinti –„moteriškumo mokykla“, tai ne kokie makiažo ar manikiūro kursai. Tai laikas, kai įgyjamos kur kas gilesnės žinios.
Pamokos šioje mokykloje prasideda, kai tik antroji pusė nusprendžia ilgesnį laiką padirbėti užsienyje. Pirmasis iššūkis – įveikti nežinomybės baimę (kaip seksis vyrui, kaip išgyvensiu viena su vaikais?), nepasiduoti nerimui ir liūdesiui (ne aš viena, daugybė šeimų taip gyvena). Vyras išvyksta sunkiai dirbti, o moteris lieka mokytis toliau.
Noriu patikslinti – kalbu apie nediduko miestelio ar kaimo moteris, ne didmiesčio gyventojas. Jos skiriasi nuo tų, gyvenančiųjų didmiestyje ir dirbančių pagal europietišką standartą įrengtuose biuruose. Kažkodėl visuomenėje jau susiformavusi nuomonė, kad darbas tokiame biure, kaip ir nepriekaištingas manikiūras, vienas iš svarbesnių šiuolaikinės moters atributų.
Vyrauja nuomonė, kad šiuolaikinė moteris turi turėti gerą darbą (minėtame biure), nepriekaištingą šukuoseną ir lengvai tarsi šokdama gyventi be vyro, nes jai jokio skirtumo – dirba jis užsienyje ar ne, vis tiek ji yra beveik superherojė, todėl visuomet užtenka savų išteklių.
Paprasta mažo miestelio gyventoja tikrai nėra supermoteris – ji augina vaikus, prižiūri namus, dirba ir kartais, jei atsiranda papildomų pinigų, nuvažiuoja pasižmonėti į didesnį miestą.
Paprasta moteris, išvykus vyrui, susiduria su paprastais iššūkiais (kurių supermoteris turbūt sugebėtų išvengti).
Viena iš dažnesnių bėdų – nuolat gendantis automobilis. Tačiau vairuojant visada galima pagarsinti radijo imtuvą, kad mažiau girėtųsi ir gąsdintų vis atsiradantys keisti garsai senuko automobilio važiuoklėje. Žinoma, geriausia turėti pažįstamą automobilių meistrą, tuomet bet kuriuo paros metu galima drąsiai skambinti ir uždavinėti net ir kvailiausius klausimus. Taip telefonu išmokstama net perdegusią žibintų lemputę pasikeisti.
O ką daryti, kai automobilis be gyvybės ženklų vienuoliktą valandą vakaro sustoja kažkur tarp Vievio ir Grigiškių? Paprasta – akimirką supanikavus, po to pasigrožėjus pakilusiu mėnuliu belieka skambinti draugei ir prašyti, kad ji maloningai išleistų savo vyrą partempti tavęs namo.
Arba posūkyje į kairę subyrėjus pavarų dėžei galima leisti visiems pro šalį važiuojantiems vyriškos lyties atstovams sustoti, išmaniai pakelti kapoto dangtį, bet jiems taip ir nesupratus, kas nutiko automobiliui, pačiai kviesti avarinę tarnybą.
Tokie nutikimai ypač lavina sumanumą, be to, greitai sužinoma, kas yra automobilio akumuliatorius, kam jis reikalingas, išmokstama atpažinti visas mašinos skyles, kur pilami įvairūs skysčiai – nuo tepalų iki langų ploviklio. Moteris, sugebėjusi įveikti šitą užduoti, jau beveik minėtos mokyklos „absolventė“.
Žiema – pats geriausias metas „moteriškumo mokykloje“ lavinti namų saugotojos įgūdžius. Reikia keltis anksti, pakūrenti pečių, nukasti sniegą ir pašildyti automobilį (jei jis, ačiū Dievui, užsiveda).
Dar vienas privalumas – išmokstama pataisyti sulūžusį rašomojo stalo stalčių ir įsukti medvarštį.
Apie maisto gaminimą, namų ir drabužių priežiūrą nekalbėsiu – paprasta moteris tai ir taip moka. Kaip moka kiekvieną laisvą žemės plotelį užsodinti bulvėmis ir kitomis naudingomis daržovėmis ar padėvėtų prekių turgeliuose visai šeimai atrasti tikrų drabužių dizaino šedevrų.
Dar vienas moteriškumo mokyklos iššūkis – bandymas vienu metu atsakyti į visų vaikų emocinius poreikius, atstoti jiems ir tėtį ir mamą.
Nors iš patirties žinome, kad sūnums vis tiek labai reikia vyriško bendravimo, nes jei ilgiau jo negauna – tikrai ima tikėti, kad būti tikrais vyrais – tai būti tokiems kaip mama.
Mergaitėms irgi kaip oro reikia tėčio palaikymo ir komplimentų, nes karti patirtis rodo, jog tėviško dėmesio trokštančios paauglės, kaip badaujantis maisto, ima jo ieškoti, kad ir interneto pažinčių svetainėse.
Kiekvieną vakarą „moteriškumo mokykloje“ ugdoma ir fizinė ištvermė: atėjus vakarui, kai pats tinkamiausias laikas nuoširdiems pokalbiams su vaikais, reikia kuo ilgiau išlaikyti atmerktas negailestingai limpančias akis.
Tuo metu dar būtų gerai mintyse surikuoti nebaigtų darbų sąrašą.
Po visų atviravimų su vaikais turėtų likti laiko ir vakarinei romantikai – pokalbiams su vyru.
Pokalbiai, žinoma, vyksta skaipu. Ir yra žavūs tuo, kad abu per daug pavargę ginčytis ar pyktis. Vyras, dirbęs po 12 valandų per dieną ir vos suradęs jėgų pasigaminti vakarienę, jokios romantiškos pokalbio temos pasiūlyti nebesugeba. Moteris – taip pat. Belieka vienas kitam pranešti, kad tebėra gyvi ir po palaimingai trumpo pokalbio užmigti.
Pareiga bendrauti su vaikų mokytojais, dalyvauti tėvų susirinkimuose – dar vienas geras dalykas. Visus savo nusižengimus vaikai privalo aiškintis tik su mama – iki tėčio ausų „nuodėmės“ nukeliauja pavėluotai ir dažniausiai už jas jau būna atgailauta.
Neretai ir pavėlavus „nuodėmes“ išpažinti tėčiui nelieka laiko, nes jis turi spėti atlikti pagrindinę misiją – skaipu paaiškinti matematiką.
Sėkmingai įveikus pirmasias „moteriškumo mokyklos“ pakopas dar lieka darbas ir visi su tuo susiję atributai: tvarkinga šukuosena, bent minimalus manikiūras, nors užuomina makiažo ir, pageidautina, išlygintas kostiumėlis. Ir, žinoma, kiek įmanoma blaivus, pailsėjęs protas.
Besimokydamos tokioj „moteriškumo mokykloj“ moterys pranoksta pačios save: išmoksta prižiūrėti būsto remonto darbus, pradeda suprasti, kas slypi po automobilio kapoto dangčiu, jų nebegąsdina perdegęs priekinis žibintas ar lemputė vonioje.
Tačiau jos vis tiek netampa kaip tos televizijos laidose rodomos superherojės – jos paprastos ir silpnos mažų miestelių ar kaimų gyventojos, besiilginčios išvykusių savo mylimųjų, kantriai jų laukiančios ir vis besiviliančios, jog ateis diena, kai vyrai grįš iš užsienių namo ir daugiau nebereikės niekam išvažiuoti, vien tam, kad uždirbtų pragyvenimui.
Vaikai vėl turės tikrą, ne „skaipinį“ tėtį, ir šeimos pokalbiai vėl vyks susėdus ne prie kompiuterio, o prie pietų stalo.
Aš viliuosi drauge su jomis.
