Liposomos, egzosomos, biomimetiniai peptidai ir dar begalė įmantriai skambančių žodžių. Šiuolaikinė kosmetika jau seniai išaugo paprasto emulsinimo marškinėlius, tačiau inovacijų šešėlyje slepiasi ir gajūs mitai: nuo neįtikėtinų kolageno ypatumų iki augalinių ląstelių „stebuklų“. Tad kaip nepasiklysti informacijos gausoje, kurie atradimai yra tikrasis proveržis, o kas – tik sumanus reklaminis triukas?
Skatina industriją tobulėti
Pastaraisiais metais kosmetikos rinkoje įsitvirtino nauja pirkėjų karta – vadinamieji „skintellectuals“. Tai žmonės, kurie skrupulingai studijuoja produktų etiketes ir patys bando susidėlioti sudėtingas odos priežiūros schemas.
Atrodytų, sąmoningumas turėtų džiuginti. Vis dėlto chemijos inžinerijos mokslų daktarė, Kauno kolegijos docentė dr. Diana Barragan-Ferrer įspėja: takoskyra tarp naudingo smalsumo ir informacinės sumaišties labai trapi, o šiandien kosmetikos industrija išties susiduria su iššūkiu – kaip paaiškinti vartotojui, kad produktas yra kur kas daugiau nei vien „gerų“ ar „blogų“ ingredientų sąrašas.
„Viena vertus, džiugu matyti sąmoningus vartotojus, kurie kelia aukštesnius reikalavimus kokybei ir skaidrumui. Tai skatina industriją tobulėti, – sako pašnekovė. – Problema ta, kad kosmetikos produktas nėra pavienių ingredientų sąrašas. Tai sudėtinga subalansuota fizikinė-cheminė sistema, kurios veiksmingumą lemia ne tik sudėtis, bet ir koncentracijos, pH rodikliai, ingredientų tarpusavio sąveika bei naudojamos technologijos.“
Vertindami tik INCI (Tarptautinė kosmetikos ingredientų nomenklatūra) sąrašą, šių esminių aspektų nematome. Dr. D. Barragan-Ferrer teigimu, būtent čia ir slypi pavojai: vartotojai, neturėdami fundamentalaus supratimo, pradeda patys eksperimentuoti, derinti stiprias medžiagas, o rezultatas gali būti priešingas – sudirginta oda ar pažeistas apsauginis jos barjeras.
Formulė veikia kaip sistema
Norint išspręsti konkrečią odos problemą, vertėtų koncentruotis ne į tą vienintelį išganingą ingredientą, o vertinti produktą kaip visumą, pataria dr. D. Barragan-Ferrer.
„Žinoma, pirmiausia verta atkreipti dėmesį į veikliąsias medžiagas, kurių efektyvumas įrodytas. Pavyzdžiui, aknės problemoms spręsti dažniausiai naudojama salicilo rūgštis ar retinolis, o pigmentacijai – vitaminas C ar azelaino rūgštis. Tačiau net ir stipriausia veiklioji medžiaga neveiks, jei formulė nėra tinkamai sukurta“, – teigia mokslininkė.
Klasikinis pavyzdys – vitaminas C: jei formulė nestabili ar pakuotė netinkama, jis greitai oksiduojasi ir praranda savo poveikį. Ne mažiau svarbus ir pH lygis, nuo kurio priklauso, ar medžiaga sugebės prasiskverbti į odą.
„Kosmetikos formulė veikia kaip sistema, kurioje komponentai turi papildyti vienas kitą. Kartu su aktyviosiomis medžiagomis būtini ir odos barjerą palaikantys ingredientai – keramidai, hialurono rūgštis, glicerinas, lipidai. Jie padeda išvengti sudirginimo ir užtikrina, kad oda išliktų sveika“, – aiškina pašnekovė.
Daugiau – nebūtinai geriau
Ne paslaptis – marketingas dievina skaičius. O vartotojui 10, 15 ar net 20 proc. atitinkamos veikliosios medžiagos koncentracijos skamba kaip garantuotas efektyvumas. Tačiau dr. D. Barragan-Ferrer primena auksinę taisyklę: dozė pajėgi paversti medžiagą vaistu arba nuodu.
Pavyzdžiui, itin populiarus niacinamidas (vitaminas B3) puikiai veikia esant 2–5 proc. koncentracijai, nors rinkoje gausu 10–20 proc. paženklintų serumų.
„Tokia koncentracija nesuteikia proporcingai didesnės naudos, bet gali smarkiai padidinti odos jautrumo ir paraudimo tikimybę, – įspėja pašnekovė. – Stabilus, tinkamai subalansuotas produktas su mažesne koncentracija visada bus efektyvesnis už stiprų, bet agresyvų gaminį.“
Taigi didesnė koncentracija anaiptol ne visada garantuoja geresnį rezultatą, o neretai padidina sudirgimo riziką. Tikrasis efektyvumas slypi bioprieinamume – tai yra kiek konkrečios medžiagos realiai sugeba prasiskverbti pro raginį odos sluoksnį bei atlikti savo darbą ląstelėse.
Kaip pasakoja Kauno kolegijos docentė, šiuolaikinėje kosmetikoje bene didžiausias proveržis vyksta būtent pernašos sistemų srityje: „Liposomos, nanosomos, fitosomos ar lipidinės nanodalelės leidžia veikliosioms medžiagoms prasiskverbti giliau ir išsiskirti palaipsniui, taip didinant jų efektyvumą ir mažinant dirginimo riziką“.
Klasikos ir inovacijų dermė
Pasak mokslininkės, taip pat sparčiai vystosi tikslinio pristatymo sistemos, veikiančios konkrečias ląsteles, pavyzdžiui, fibroblastus ar melanocitus.
Ateitis siejama su biomimetiniais peptidais, egzosomomis ir net fizinėmis technologijomis, tokiomis kaip mikroadatėlės, kurios laikinai padidina odos pralaidumą. Visa tai leidžia kosmetikai veikti ne tik paviršiuje, bet ir ląstelių lygmeniu.
Paklausta, o kokie gi kosmetikos ingredientai šiandien laikosi „ant bangos“, dr. D. Barragan-Ferrer pastebi, jog šiuo metu rinkoje ryškios dvi kryptys: moksliškai paremta klasika ir naujos, biotechnologijomis grįstos inovacijos, dažnai siejamos su ilgaamžiškumo (angl. longevity) tendencijomis.
„Kalbant apie tai, kas išties veikia, lyderio pozicijos neapleidžia vadinamasis „auksinis standartas“: retinoidai, vitaminas C, niacinamidas bei AHA/BHA rūgštys – jų efektyvumas įrodytas dešimtmečius trunkančiais tyrimais“, – sako mokslininkė.
Šiuo metu itin populiarūs biotechnologiniai ingredientai – NAD+ kofermentas, glutationas ar egzosomos – dažnai pristatomi kaip revoliuciniai jaunystės eliksyrai. Tačiau, pašnekovės teigimu, jų poveikis kosmetikoje dar nėra iki galo pagrįstas stipriais klinikiniais įrodymais.
Kartu dr. D. Barragan-Ferrer pataria kritiškiau vertinti kai kuriuos garsiai reklamuojamus ingredientus.
Ar „natūralu“ lygu „saugu“?
Kaip vieną labiausiai pervertintų sudėtinių dalių kremuose pašnekovė mini kolageną: „Dėl didelės molekulinės masės jis negali prasiskverbti į gilesnius odos sluoksnius, todėl veikia tik paviršiuje drėkindamas, bet neatkuria odos kolageno atsargų“.
Panašiai vertinamos ir augalų kamieninės ląstelės: nors skamba įspūdingai, jos negali tiesiogiai veikti žmogaus odos ląstelių dauginimosi – jų nauda dažniausiai apsiriboja antioksidaciniu poveikiu.
„Galiausiai pastaruoju metu išpopuliarėjęs bakučiolis dažnai pristatomas kaip natūrali retinolio alternatyva. Nors jis gali būti švelnesnis ir tinkamas jautresnei odai, jo veiksmingumas ir įrodymų bazė vis dar negali prilygti klasikiniams retinoidams“, – teigia mokslininkė.
Tuo metu kalbėdama apie visuomenėje vis dar gajų stereotipą, esą „natūralu“ lygu „saugu“, o „chemija“ – tai pavojus, dr. D. Barragan-Ferrer primena: net vanduo yra cheminis junginys.
„Saugumą lemia ne kilmė, o dozė, koncentracija ir naudojimo sąlygos. Pavyzdžiui, natūralūs eteriniai aliejai gali būti stiprūs alergenai ar dirgikliai, o sintetiniai ingredientai dažnai būna geriau ištirti, stabilesni ir pasižymi labiau prognozuojamu poveikiu“, – sako mokslininkė.
Taigi reali rizika kosmetikoje dažniausiai kyla ne dėl „sintetinių“ ingredientų, o dėl netinkamo jos naudojimo ar individualaus jautrumo.
