Ne visur Lietuvoje geriamasis vanduo yra geros kokybės. Dažniausiai skundžiasi vartotojai, kuriems vanduo tiekiamas iš mažųjų vandenviečių.
Mat jame gausu ir fluoro, ir geležies.
„Nors Lietuvoje geriamasis vanduo – vienas geriausių Europoje, kai kuriuose regionuose jo kokybei galima pažerti priekaištų”, – sakė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė.
Mūsų šalyje visas geriamasis vanduo yra požeminis. Jis gana gerai apsaugotas nuo aplinkos teršalų, todėl, anot V. Galdikienės, jo mikrobiologiniai rodikliai yra geri.
Panašios kokybės vandeniu Europoje gali džiaugtis tik Austrijos ir Danijos gyventojai.
Tuo metu daugumoje kitų Europos valstybių viešajam vandens tiekimui naudojamas paviršinis – upių arba ežerų vanduo. Jį privalu valyti, todėl nukenčia ir skoninės, ir maistinės vandens savybės.
Vandens kokybė skiriasi
VMVT duomenimis, viešai tiekiamą geriamąjį vandenį šiuo metu vartoja apie 75 proc. Lietuvos gyventojų.
Daugelį metų kaupti valstybinės kontrolės ir pačių vandentvarkos įmonių atliekamos programinės priežiūros duomenys rodo, kad viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybė ne visur yra gera. Daugiausia rūpesčių kelia iš mažų vandenviečių tiekiamo vandens kokybė.
„Vilniuje vandenį galima drąsiai gerti iš čiaupo nevirintą ir nefiltruotą. Tačiau vargu ar norėtųsi paragauti rudos spalvos ir specifinio kvapo vandens, tiekiamo iš Šilutės rajone esančios Inkaklių ar Panevėžio rajono Naivių kaimo vandenviečių”, – sakė V. Galdikienė.
Ir dėl šių, ir dėl daugelio kitų vandenviečių tiekiamo vandens į VMVT nuolat kreipiasi vartotojai. Jie skundžiasi, kad vanduo neskanus, kietas, geležingas. Ir šie skundai neretai pasitvirtina.
Skonį gadina geležis
Pasak V. Galdikienės, viena didžiausių Lietuvoje viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybės problemų – per didelė geležies koncentracija.
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, geležies koncentracija, siekianti 2 mg/l, nekelia grėsmės sveikatai.
Tačiau vandens jusliniai rodikliai smarkiai pablogėja jau tuomet, kai geležies yra daugiau kaip 0,2 mg/l.
Toks vanduo būna pilkšvai rusvas, o geriant jaučiamas nemalonus metalo prieskonis.
Lietuvoje vidutiniškai geležies koncentracija sudaro apie 1-2 mg/l. Nors yra vandenviečių, kur ji siekia bemaž 7 mg/l.
Fluoridų problema neišnyko
Šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje iš 93 vandenviečių tiekiamame geriamajame vandenyje leistinas normas viršija fluoridai. Šiuo metu toks vanduo tiekiamas apie 2 proc. Lietuvos gyventojų.
„Nors fluoras būtinas žmogaus organizmui, per didelis jo kiekis gali sukelti sveikatos sutrikimų. Tai ypač pavojinga ikimokyklinio amžiaus vaikams”, – sakė V. Galdikienė.
Jei vandenyje fluoridų koncentracija 2-4 kartus didesnė už normą, ilgainiui gali atsirasti vadinamoji kaulų fluorozė, skydliaukės, kasos ir antinksčių veiklos sutrikimų.
Pavyzdžiui, Kretingos rajone šiemet buvo patikrintos visos 48 vandenį gyventojams tiekiančios vandenvietės ir tik poroje iš jų vanduo atitiko reikalavimus.
Kai kuriose tikrintose vandenvietėse fluoridų koncentracija normas viršijo daugiau kaip 3 kartus. Geležies koncentracija – dar didesnė.
Rekonstruoti neskuba
Tuomet, kai vandens toksiniai-cheminiai rodikliai viršija normas, jo tiekėjai privalo rekonstruoti tinklus, sumontuoti įrenginius, iš vandens šalinančius geležį ar fluorą.
Kol vandenvietės rekonstruojamos ir neįmanoma surasti kitų geriamojo vandens tiekimo būdų, Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba (VVSPT) išduoda laikiną leidimą jį tiekti. Bet su išlyga – vanduo neturi kelti pavojaus žmonių sveikatai.
Šiuo metu VVSPT tokias išlygas yra suteikusi 6 iš 93 probleminių vandenviečių.
„Visos kitos 87 vandenvietės fluoruotą geriamąjį vandenį tiekia daugiau kaip 28 tūkst. žmonių, nors neturi tam leidimo”, – sakė V. Galdikienė.
Pavyzdžiui, nuo 2007 m. VMVT specialistai ne kartą kreipėsi į Kelmės rajono savivaldybę prašydami nedelsiant imtis veiksmingų priemonių vandens saugai atkurti.
Tačiau iki šios dienos nesulaukta jokių rezultatų.
„Tenka girdėti pasiteisinimų, kad darbai nepradedami, nes įrenginiai esą brangiai kainuoja. Tačiau juk netrūksta pavyzdžių, kai fluoridų šalinimo technologijos įdiegiamos naudojantis ES struktūrinių fondų parama.
Tai padaryta Palangoje. Šiuo metu pertvarkomos ir Kretingos, ir Klaipėdos vandenvietės”, – kalbėjo V. Galdikienė.
Dar blogiau, kad daugelis gyventojų Lietuvoje net nežino, jog jiems tiekiamas geriamasis vanduo neatitinka nustatytų kokybės reikalavimų.
Ir jie negali imtis tinkamų profilaktikos priemonių.
Todėl, anot V. Galdikienės, šiuo metu yra svarstoma, ar būtų galimybių informaciją apie viešai tiekimo geriamojo vandens kokybę gyventojams pateikti kartu su sąskaitomis už šaltą vandenį.
Vartotojų skundai – pagrįsti
* 2011 m. pirmąjį pusmetį VMVT gavo 18 vartotojų skundų dėl viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybės. Iš jų 7 buvo pagrįsti. Pernai sausį-birželį buvo gauta 10 skundų, iš jų pasiteisino šeši.
* VMVT specialistai per pirmąjį šių metų pusmetį geriamojo vandens kokybę tikrino 430 kartų. Buvo nustatyti 529 higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimai, daugiausia smulkiuose geriamojo vandens tiekimo subjektuose.
* Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute vandens tyrimai kainuoja 11-56 litus. Kaina priklauso nuo to, kokie teršalai tiriami. Pirminę informaciją apie nitratų kiekį suteikia ir buitinės nitratų testų juostelės.
