Gudručio vaistinė

Tėčio patirtis: Leiskime vaikams klysti…

Ar auklėdami vaikus panaudojate savo stipriąsias puses ir talentus? Ar leidžiate vaikams klysti ir nesistengiate apsaugoti jų nuo pavojingos realybės? Ar tariatės su jais, kur atostogauti ar kokį kilimą pirkti?

Įsisąmoninkite savo stipriąsias savybes

Kai mano vyresnieji vaikai buvo dar visai maži, aš pavydėjau kitiems tėvams, kurie džiaugiasi mėtydami ar spardydami kamuolį su savo vaikais. Man buvo šiek tiek nepatogu, kad aš tuo negalėjau užsiimti ilgiau negu keletą minučių. Tiesiog neturiu potraukio sportui. Dar turiu draugą, kuris sode savo vaikams medyje įrengė namelį („tėti, tėti, o kodėl mes neturime tokio namelio?“), o viena pažįstama rengia tokius įspūdingus vaikų gimtadienius, kad jų niekas nepamiršta ir nepranoksta. Dar viena pažįstama veda savo dukrą į tą pačią baleto mokyklą, kaip ir mes, tik jai pavyksta sukurti tokį įspūdį, jog tai daryti jai malonu.

Turbūt jau supratote, apie ką aš čia. Visiškai teisingai: pernelyg „užsiciklinau“ ties tuo, ko negaliu padaryti, kai tuo tarpu sugebu daugybę kitų dalykų, kurie galbūt nepavyksta kitiems. Bet paprastai tai man atrodo savaime suprantama ir nesugebu adekvačiai vertinti savo galimybių ir gebėjimų.

Pavyzdžiui, visada mėgau vaikams garsiai skaityti, skirtingai ir išraiškingai įgarsinti personažus – ir tai patinka ne tik man pačiam, bet ir mano vaikams. Bet kadangi tai darau natūraliai, neįvertinu, ką būtent sugebu – man tai atrodo nepaprastai natūralu ir pavyksta savaime. Tik prieš keletą metų pagaliau įsisavinau, kad tai vertingas gebėjimas, bent jau ne mažiau vertingas nei sportiško ar nagingo tėčio.

Kai aš (kuo toliau, tuo rečiau ir rečiau) vis dėlto išeidavau su vaikais pažaisti kamuoliu, tapo aišku, jog tai darau tik tam, kad atlikčiau tėčio pareigą.

Panašių situacijų vargu ar pavyksta kam išvengti, ir būdami tėvais nemažai dalykų darysite būtent todėl, kad tai jūsų pareiga. Taip ir aš karts nuo karto privalėjau pažaisti futbolą, tvirtai žinodamas, kad niekada nesugebėsiu susilyginti su kolega ir gainioti kamuolį taip įkvepiančiai, kaip jis. Bet galbūt tas kolega nesugeba taip išraiškingai skaityti pasakų ar gaminti tokių nuostabių spagečių.

Trumpiau tariant, mes, tėvai, privalome įsisavinti, kokios yra stipriosios mūsų pusės. Ir tuo pačiu galime imtis įvairiausių kitų dalykų, bet žinodami, kame esame stipriausi, ir mokėdami tai išnaudoti. Jei turite bėdų dėl sporto – skaitykite vaikams knygas, kepkite pyragus, mokykite vaikus groti pianinu ar taisykite dviračius. Labai svarbu žinoti savo privalumus ir pasitikėti savimi. Tada nesijausite nepilnaverčiai, nes puikiai suvoksite, kad tie kiti tėvai taip pat nesugeba daryti absoliučiai visko.

Įvertinkite riziką

Kai buvau paauglys, mano aštuonmetis brolis sugebėjo įlipti į aukštą medį sode. Jis įsikorė beveik iki pačios viršūnės, ir staiga šaka, ant kurios jis stovėjo, trakštelėjo. Jis sugebėjo pagriebti viršutinę šaką, ir liko kaboti ore, jos įsikibęs. Nenuostabu, kad tada jis pradėjo garsiai rėkti. Mama, išgirdusi ir atėjusi pažiūrėti, kas atsitiko, neparodė, kaip susijaudino, tiesiog pradėjo ramiai broliui aiškinti, ką jis turi daryti: „viskas normaliai, į kairę per tris šakas yra laisva stipri šaka, įsikibk jos. Dabar dešine ranka perimk…“ – ir taip toliau, kol brolis pats nusileido ant žemės.

Turbūt pamanysite, kad po šio įvykio mama kategoriškai uždraudė mums lįsti prie medžių, bet buvo ne taip. Jis suprato, kad brolis gavo gerą pamoką ir pasimokė. Ir tai buvo tiesa.

Kur vedu? O gi, kad vaikams reikia leisti mokytis iš savo patirties, daryti savo klaidas, susidurti su sunkumais. Jei vaikas niekada nerizikuos, jis nieko neišmoks. Tas, kuris nedaro klaidų, nedaro nieko. Turime leisti vaikams laipioti medžiais, rinkti įvairiausius ir keisčiausius daiktus, ir kažkada išleisti į pirmą žygį pėsčiomis.

Žinoma, visada reikia įvertinti riziką. Tai tėvų užduotis. Būna, kad viltys pernelyg didelės, ir tada turite pasakyti griežtą „ne“. Nes jeigu visada galvosite apie bolgiausia, pasirodys, kad visada turite sakyti „ne“, nes pasaulyje nėra nieko absoliučiai saugaus. Ir šiuo atveju jūsų vaikai nieko neišmoks ir jiems bus labai sunku patiems priimti sprendimus, kai taps suaugę. Rizikos nebuvimas ateityje gali atnešti daugiau bėdų.

Bendradarbiaukite

Neretai tėvai, net patys nejausdami, palieka vaikus „už borto“. Iš pradžių jie pernelyg maži, kad kažką suprastų, o vėliau jūs tiesiog iš inercijos viską sprendžiate patys, neįtraukdami vaikų. Kam jums papildomi sunkumai? Bet pilnavertiškoje šeimoje įtraukiami visi – ir maži, ir dideli, ir tai labai svarbu.

Apie kokį bendravimą kalbu? Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį. Ar iš anksto pranešate vaikams, kad pas jus kažkas ateis? Greičiausiai, taip, ypač jei vaikai gerai pažįstami su svečiais. Bet kas, jei jie nepažįstami? Arba, kai sėdate į automobilį, ar visada vaikui pasakote, kur dabar važiuojate? Tegu jums maršrutas ir savaime suprantamas, bet vaikui gali atrodyti visai priešingai.

Nepamirškime, kad bendravimas – abipusis procesas. Gerai, tarkim, jūs pasakojate savo šeimos nariams apie tai, kas (idealiu atveju – ir kodėl) vyksta, bet turite į juos lygiai taip pat kreiptis ir patarimo, palaikymo, išsiaiškinti jų nuomonę. Ar tariatės, kada atostogauti ir kur?

Vaikams labai svarbu jaustis visaverčiais šeimos nariais. Be to, kai jie žino, kas vyksta, gali suteikti neįkainojamą pagalbą. Taip, idėjas, kurių pilna jų galvose, būtina atidžiai persijoti, bet būtent iš vaikų galime sulaukti pačių netikėčiausių pasiūlymų, kurie mums, suaugusiesiems, dažnai net neateina į galvą.

Pagal užsienio spaudą parengė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė

TAIP PAT SKAITYKITE