„Jei jauni žmonės nori būti kūrybiški, laimingi darbe ir namuose, turi rūpintis savo kūno stiprinimu“, – tvirtina VGTU sveikos gyvensenos pagrindus dėstantis prof. dr. Stanislavas Dadelo. Buvęs kovinių sporto šakų instruktorius domisi moksliniais fizinio parengimo klausimais ir rašo sveikos gyvensenos vadovėlį. Nors sporto mokslas dar tik formuojasi ir jam tėra apie 100 metų, bet šios srities mokslininkai kelia daug klausimų ir sprendžia aktualius uždavinius. Vienas iš svarbiausiųjų – kaip kuo daugiau žmonių sudominti kūno kultūra ir sportine veikla.
Būsimiesiems inžinieriams ir ne tik dėstote sveikos gyvensenos dalykus. Kaip jie priima sveiko gyvenimo būdo mokymus?
Kai studentai pirmą kartą ateina, įsivaizduoja, kad tai bus paskaitos, per kurias dėstytojas pasakos, kaip reikia gyventi, ir pradės moralizuoti apie žalingus įpročius ir sveiką gyvenseną… Anaiptol. Studentams siūlau pirmiausia patiems pasitikrinti savo fizinės būklės parametrus: pasimatuoti savo ūgį, kūno masę, apimtis, apskaičiuoti savo pulso dažnį, įvertinti, kaip organizmas reaguoja į standartinį fizinį krūvį, apskaičiuoti tam tikrus koeficientus ir įvertinti savo būklę. Prašau studentų pagal fizinius parametrus įvertinti savo mitybą ir fizinį aktyvumą pagal šiuo metu populiariausią pasaulyje fizinio aktyvumo rodiklį – metabolinį ekvivalentą. Studentai turi dalyvauti 20-yje pratybų per semestrą. Kodėl? Dėl to, kad kai žmogus 20 kartų atlieka tam tikrą veiksmą, atsiranda daug galimybių, kad tai taps įpročiu. Tikimės, kad studentai, dalyvavę 20 pratybų, įgis poreikį sistemingai sportuoti. Ir tai, kaip pastebime, pasiteisina. Apie 30–40 proc. studentų po pratybų pakeičia savo požiūrį į kūno kultūrą, sportą ir sveiką gyvenseną. Tai matome iš sociologinių tyrimų rezultatų. Paradoksalu, kad sveikos gyvensenos modulį pasirenka fiziškai sveikesni, aktyvesni, sportavę ir turėję geresnius kūno kultūros mokytojus studentai. Kaip mes tai sužinojome? Tiesiog studentams pateikėme anketas, kuriose klausėme, kaip jie vertina kūno kultūros pamokas mokykloje. Tie studentai, kurie prastai vertina buvusias kūno kultūros pamokas, paprastai mažiau ir sportuoja, mažiau rūpinasi savo sveikata, o sportą sieja tik su kūno formų tobulinimu.
Kaip Jūs pats pradėjote sportuoti?
Sąsajos su sportu prasidėjo nuo vaikystės. Buvau labai ligotas ir mama mane atvedė į sportą. Beje, vaikai į sportą dažniausiai ateina mamų pastangomis. Pradėjau nuo aviamodeliavimo, vėliau perėjau į bokso treniruotes. Kadangi bokse, kaip man atrodo, dominuoja siekis vienas kitą sunaikinti, o ne nugalėti, jame pernelyg daug agresijos, pradėjau lankyti imtynių treniruotes. Kodėl imtynes? Dėl to, kad buvo geros galimybės – arti namų, gera psichologinė aplinka treniruotėse, puikus treneris, padedantis tobulėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. O imtynės tiko dėl to, kad reikėjo pirmiausia nugalėti savo silpnybes, nežalojant priešininko, o jį nugalint, paguldant ant menčių. Imtynių sporte viskas vyksta gana garbingai, nesąžiningų veiksmų nėra, galimybė gauti traumą – menka. Iš pradžių buvau pamėgęs laisvąsias imtynes, kariuomenėje teko atstovauti ir graikų romėnų stiliui. Universitete teko užsimti dziudo, o vėliau – savigynos imtynėmis. Dirbau kovinių sporto šakų instruktoriumi policijoje, todėl teko domėtis ir kitais kovos stiliais. Vėliau pradėjau domėtis moksliniais tyrimais, būtent profesinio rengimo aspektu. Domėjausi, ką žmogui duoda fizinė parengtis, koviniai gebėjimai. Kiek gilinausi į šį klausimą, fizinio aktyvumo rezultatai paprastai būna du: vienas aspektas – sveikata, kitas aspektas – išugdytos psichologinės savybės. Be abejonės, svarbiausia yra sveikata. Jei turime daug sveikatos, mes pradedame varžytis, konkuruoti. Mūsų gyvenimas, deja, grindžiamas konkurencija. O jei žmogus yra fiziškai stiprus, tai tampa stiprus dvasiškai ir psichiškai.
Dedate lygybės ženklą tarp fizinės ir psichinės sveikatos?
Ne aš dedu lygybės ženklą. Buvo atlikta daugybė fundamentalių tyrimų, įrodančių šį reiškinį. Fizinė būklė išties lemia dvasinę būklę. Aš ir pats tuo įsitikinau. Kuo žmogus stipresnis fiziškai, tuo labiau pasitiki savimi. Kuo daugiau savimi pasitiki, tuo jis tampa aktyvesnis. Tokia buvo ir mano asmeninė istorija: ėjau į sportą dėl sveikatos, kai pradėjau daugiau judėti, pradėjo gerėti sveikata, tada pasidariau fiziškai stipresnis ir pradėjau daugiau savimi pasitikėti. Tuomet pradedi daugiau tobulėti sporte ir ieškai nišų, kur kitur galėtum save realizuoti.
Vadinasi, sportas išlaisvina kūrybiškumą?
Amerikoje labai išplėtotas sporto kultas. Moksliniai tyrimai rodo įdomius dalykus: amerikiečių moksleiviai yra trečdaliu kūrybiškesni nei posovietinės erdvės moksleiviai. Buvo aiškintasi, kodėl taip yra. Paaiškėjo, kad tam vis dėlto įtaką padarė edukacinė sistema, švietimas ir sporto propagavimas.
Paradoksalu, juk skelbiama, kad Amerika vargsta nuo storų žmonių.
Paradoksalu, bet ten egzistuoja ir kitas reiškinys – storų žmonių pasiskirstymas labai diferencijuotas. Tie, kurie nutukę, yra atskira neišsilavinusių, savęs neprižiūrinčių žmonių kategorija. Apie trečdalį žmonių priklauso būtent šiai kategorijai, o du trečdaliai – normalaus svorio, išsilavinę, skiriantis laiko judėjimui, savo fizinės formos palaikymui.
Lietuvoje yra dar blogesnė situacija – pas mus nėra daug nutukusių žmonių, bet yra labai daug žmonių, turinčių antsvorį. Nors vizualiai skirtumas atrodo didelis, antsvorio įtaka sveikatai, deja, tokia pat žalinga, kaip ir nutukimo. Nors žmonės Lietuvoje lieknesni, bet sveikatos bėdos paplitusios daug daugiau nei Amerikoje. Dėl to kaltas turbūt mūsų gyvenimo būdas. Didžiausias Lietuvos žmonių prioritetas – darbas, šeimyniniai rūpesčiai. Fizinė sveikata dėl vadinamojo laiko stygiaus lieka užribyje.
Apskritai mūsų visuomenėje susiformavo nuostatos, kad geras poilsis – gulėjimas ir gausus skanaus ir kaloringo maisto vartojimas. Sunkiai dirbame tam, kad galėtumėme gulėti ant sofutės… Gyvenimas mieste be automobilio irgi tapo sunkiai įsivaizduojamas. Jeigu gyvenamajame name yra liftas, retas žmogus naudojasi laiptais. Daugelio aukštesnės kvalifikacijos specialistų darbas susijęs su ilgu sėdėjimu prie kompiuterio, retas žmogus daro pertraukas, o jų metu – mankštas. Nuostatos yra tikėjimas, o kiekvienas tikėjimas grindžiamas informacija arba dezinformacija. Klaidingos nuostatos apie fizinį aktyvumą lengviausiai įveikiamos renkant informaciją apie fizines treniruotes, fizinių krūvių apimties ir intensyvumo paskirstymą ir poveikį organizmui. Arba tiesiog pabandžius šiek tiek daugiau judėti…
Turbūt esate susipažinęs su visuomenės sveikatos tyrimais. Mūsų visuomenė serga daugiau ar sveikėja?
Visuomenės sveikata blogėja dėl nepakankamo fizinio aktyvumo, neracionalios mitybos, žalingų įpročių, stresų ir užterštos aplinkos.
Pasaulyje atliekami tyrimai atskleidė, kad tik apie 20 proc. išsivysčiusių šalių suaugusių žmonių fizinis aktyvumas atitinka Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamus rodiklius ir tiktai apie 10 proc. suaugusių žmonių fizinis aktyvumas leidžia užtikrinti kraujotakos ir kvėpavimo sistemos darbingumo gerėjimą.
Pats veiksmingiausias kovos būdas su šiais reiškiniais yra žmogaus gyvenimo būdo keitimas. Dar nesurasta pakankamai efektyvių priemonių motyvuoti visuomenę, kad ši keistų žmonėms įprastą gyvenimo būdą, aktyviai gerintų savo sveikatą, atkreiptų dėmesį į kūno kultūrą ir mitybą. Moksliniai tyrimai parodė, kad yra tvirtas ryšys tarp fizinio aktyvumo ir žmonių sergamumo bei mirtingumo rodiklių. Ryškiausiai ši priklausomybė juntama tarp vyresnių nei 40 metų žmonių. Dažniausiai tai yra gyvenimo būdo, gyvento iki 40 metų, pasekmė. Statistiškai apskaičiuota, kad po 40 metų padidėja žmonių sergamumas kraujotakos ir širdies ligomis, blogėja sveikata, mažėja darbingumas.
Jūsų nuomone, kiek per dieną turėtų judėti sėdimą darbą dirbantis žmogus?
Per dieną reikėtų nueiti 14 tūkst. žingsnių arba 4–5 km. Užsienio šalyse biuruose darbo vietos išdėliojamos taip, kad darbuotojai kuo daugiau judėtų. Pavyzdžiui, Danijos įstaigose man pačiam teko matyti darbo stalus, kurie pusei darbo dienos yra prisukami taip, kad darbuotojai galėtų dirbti stovėdami. Pastebiu, kad ir Lietuvoje atsiranda įmonių, kurios pradeda rūpintis fizine darbuotojų sveikata, jų fiziniu aktyvumu. Nes iškyla ekonominė problema: įmonė investuoja į darbuotojo kvalifikaciją, o šis kvalifikuotas specialistas, visą darbo dieną dirbamas, nepakylant nuo darbo stalo, „staiga“ pradeda sirgti. Įmonei tenka ieškoti naujo darbuotojo, vėl skirti lėšų jį apmokyti. Todėl įmonės, turinčios ilgalaikių tikslų, stengiasi investuoti į darbuotojų sveikatą. Įmonėse organizuojamos mankštos ir rekreacinės iškylos, kuriami ne poilsio kambariai 100-ajam kavos puodeliui ir cigaretei, bet statomi stalo teniso stalai, įrengiamos treniruoklių zonos. Taip pagerėja darbuotojų nuotaika, fizinė būklė ir jie gali dirbti daug kūrybingiau ir efektyviau.
Ką patartumėte žmonėms, kurie daugelį valandų sėdi darbe prie kompiuterio, o paskui savo poilsį leidžia prie televizoriaus ant sofos? Kaip pradėti judėti?
Rekomenduoju pradėti sportuoti dviem etapais. Kiekvieną dieną skirti aktyviam stambių raumenų grupių darbui ne mažiau kaip 1 valandą (greitas ėjimas į darbą, lipimas laiptais, darbas sode, namų tvarkymas ir pan.). Valanda, skirta šiai veiklai, gali būti suskirstyta į kelias dalis. Kai priprasite daugiau judėti, tai taps natūraliu poreikiu. Pradėkite į dienotvarkę įtraukti vidutinio intensyvumo fizinę veiklą po 30 min. ne rečiau kaip 3 kartus per savaitę. Tokiais pratimais gali būti greitas ėjimas, lėtas bėgimas, plaukimas, važiavimas dviračiu, aerobika, tenisas, sportiniai žaidimai ir pan. Tokių fizinių pratybų trukmė turi būti ne trumpesnė nei 30 min., o jų intensyvumas turi būti toks, kad ant kaktos atsirastų prakaitas, padažnėtų ir pagilėtų kvėpavimas. Atliekant tokio intensyvumo fizinę veiklą, vidutinės kūno masės (60–70 kg) žmogus per savaitę gali išeikvoti papildomai apie 1 400 kcal.
Visi esame nuolat užimti, kur nors skubantys: kelionės į darbą, ilgos darbo valandos, kelionės namo, į parduotuvę? Kaip surasti laiko deginti tas 1 400 kalorijas?
Išties laiko sportui šiuolaikiniame pasaulyje turime mažai. Bet, manau, kad prie kompiuterio kiekvieną dieną tuščiai sėdime bent jau po valandą. O kiek dar sėdime prie televizoriaus…
Bet galbūt kartais būna per vėlu pradėti sportuoti? Tiesiog žmonės būna stipriai pavėlavę…
Niekada nevėlu pakeisti savo gyvenimo stilių, pradėti fiziškai aktyvų gyvenimą ir net nuo to pajusti didžiulį pasitenkinimą. Beje, mūsų atlikti studentų tyrimai parodė, kad net pats didžiausias tinginys gali tapti fiziškai aktyvus ir toks išlikti dirbdamas po studijų ir išvengti „civilizacijos ligų“, kurios daugelio žmonių gyvenimą paverčia apgailėtina egzistencija.
Žmonėms, kurie nėra niekada sportavę, siūlau išmėginti paprasčiausius dalykus: nusileisti su slidėmis nuo kalno, pasivaikščioti po mišką, dviračiu pasivažinėti gamtoje, pajusti lengvą nuovargį, vasarą paplaukioti ežere… Siūlau tiesiog pajusti kitokį gyvenimo džiaugsmą – sveikiau maitintis, daugiau judėti.
Sveika gyvensena siejama su sveika mityba ir judėjimu. O kiek reikšmės turi žmonių mintys?
Tam yra skirtas net mokslinis terminas – mentalinė sveikata. Bet mentalinė sveikata priklauso nuo fizinės sveikatos. Nėra fizinės sveikatos, nėra ir mentalinės sveikatos. Pavyzdžiui, depresija serga dažniausiai fiziškai silpni, turintys sveikatos problemų žmonės. Žinoma, išimčių yra, bet statistikos vidurkis toks. Pietų Danijos universitete buvo atliktas mokslinis tyrimas, kurio metu mokslininkai išsiaiškino, kad kūno masės indeksas koreliuoja su laimės jausmu. Žmonės, kurių masės indeksas artimas idealiam, yra daug laimingesni. O laimingas žmogus geriau dirba darbe, labiau patinka aplinkiniams ir taip kuria darbui palankią atmosferą. Žmogus, kuris jaučia skausmus, prastėjančią savo sveikatą, tampa irzlus, viskuo nepatenkintas, gadina nuotaiką sau ir aplinkiniams.
Noriu pasakyti, kad fizinis aktyvumas, sportas nėra betikslis dalykas. Pats terminas kūno kultūra ir išreiškia mintį, kad žmogus turi būti kultūringas savo kūno atžvilgiu. Juk mūsų gyvenimuose yra kalbos kultūra, profesinė kultūra, etiketas, moralės principai. Disciplinos, ugdančios sveikatingumą, turėtų tapti pakankamai svarbios visose mokymo įstaigose.
Edita Jučiūtė, VGTU laikraštis „Inžinerija“
