Mollers

Smurtą šeimoje kursto alkoholis, žiniasklaida ir kompiuteriniai žaidimai

Smurtui artimoje aplinkoje didelę įtaką daro alkoholis, žiniasklaida ir kompiuteriniai žaidimai

Jau daugiau nei pusmetis, kai Lietuvoje galioja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, pakeitęs atsakomybės taikymo smurtautojui praktiką.

Per šešis šių metų mėnesius vien Šiaulių apskrities policijos įstaigose dėl smurto artimoje aplinkoje gauti 1058 pranešimai, kuriais remiantis pradėti 668 ikiteisminiai tyrimai.

Daugiausia smurto atvejų užfiksuota tarp sugyventinių (255 ikiteisminiai tyrimai) ir sutuoktinių (252 ikiteisminiai tyrimai), taip pat užfiksuoti atvejai, kai suaugę vaikai smurtavo prieš savo pagyvenusius tėvus (68 ikiteisminiai tyrimai), tėvai – prieš vaikus (50 ikiteisminių tyrimų) bei smurto atvejai tarp brolių, seserų, svainių, kitų artimų giminaičių (43 ikiteisminiai tyrimai). Nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjo 569 moterys, 64 nepilnamečiai ir 49 vyrai, iš kurių 11 smurtą patyrė nuo sutuoktinės ar sugyventinės. Dauguma smurtautojų yra vyrai (96 %), o smurtavusios moterys sudaro tik 4%.

Analizuojant smurtautojų amžių, pastebima, kad dažniausiai tai 30–45 metų asmenys (75%), 18% sudaro smurtautojai, kuriems iki 30 metų ir 7% – kuriems jau per 60 metų.

Nesikeičia dar įstatymo įsigaliojimo pradžioje išryškėjusios tendencijos dėl alkoholio vartojimo įtakos smurtiniam elgesiui – net 65% smurtautojų buvo neblaivūs, o apie 10% atvejų buvo neblaivūs ir smurtautojas, ir nukentėjusysis.

Kodėl du kartu gyvenantys žmonės nenori ar negali susikalbėti bei pasirinkti taikaus konflikto sprendimo būdo, kokia pagalba būtina nuo smurto nukentėjusiam asmeniui bei smurtautojui, ar kovojant su šiuo reiškinių būtina taikyti ne tik teisines priemones? Atsakymą į šiuos bei kitus klausimus galima rasti susipažinus su smurtinio elgesio psichologiniais aspektais.

Psichologiniai smurtinio elgesio šeimoje aspektai

Psichologų pripažįstama, kad šeiminis smurtas yra pasaulyje paplitęs reiškinys, pasireiškiantis kompleksine – fizine, psichologine, seksualine, ekonomine prievarta, kuri suvokiama kaip vieno šeimos nario sisteminis elgesys, nukreiptas į valdžios ir kontrolės prieš kitus šeimos narius užtikrinimą ir išsaugojimą. Kritiniais laikomi pirmieji dveji santuokos metai ir periodas po 10–15 bendro gyvenimo metų.

Analizuojant šeiminį smurtą, keliami du esminiai klausimai: kas jį paskatina, t. y., kokios yra smurto šeimoje priežastys ir kaip su šiuo reiškiniu kovoti. Dažniausiai vienu metu veikia daug labai skirtingų tiek objektyvių, tiek subjektyvių veiksnių: padidėjęs agresyvumas, nemokėjimas valdyti savo impulsų, reagavimas pykčiu ir susierzinimu į stresines situacijas, įpratimas smurtiniais veiksmais spręsti kylančias problemas, bazinio menkavertiškumo jausmo kompensavimas per agresiją, reakcija į aukos provokaciją ir t. t.

Lietuvoje laikomasi nuomonės, kad smurto naudojimas šeimoje dažniausiai yra išmokimo rezultatas. Žmonės įsisavina agresyvų elgesį lygiai taip pat, kaip kitas socialinio elgesio formas – per patirtį arba stebėdami kitų asmenų elgesį. Anot žymaus amerikiečių psichologo Banduro, stebint tam tikro elgesio pavyzdį, įgyjami elgesio prototipai. Vaikas atkreipia dėmesį į agresyvų elgesį ir jo atmintyje susiformuoja gana patvarūs ir lengvai atkuriami to, kas buvo matyta, vaizdiniai. Stebimas elgesys gali būti akivaizdus arba transliuojamas per masinės informacijos priemones – tai neturi jokios reikšmės. Vėliau bet kuriuo metu, nepriklausomai nuo amžiaus, žmogus gali tą vaizdinį atkurti. Juo remdamasis, individas atkartoja agresyvaus elgesio elementus (motorinė reprodukcija), ypač jei tokiam elgesiui yra tinkama motyvacija, t. y., jei individas, anksčiau stebėdamas agresyvų elgesį, matė, kad jis veiksmingas, ir mano, jog toks elgesys ir jam padės pasiekti tikslų, kuriuos pasiekė stebėtas agresorius. Pavyzdžiui, jei vaikystėje diržu auklėtas berniukas, bijodamas mušimo, paklusdavo tėvams, itin tikėtina, kad fizinį smurtą jis naudos ir savo vaikų, o gal ir žmonos „auklėjimui”.

Smurto naudojimui didelę įtaką daro žiniasklaida ir kompiuteriniai žaidimai. Nustatyta, kad tais atvejais, kai vaikai žiniasklaidos priemonėse, ypač per televiziją, stebi smurtą ir agresiją, jie išmoksta agresyvius scenarijus. Scenarijai apibūdina situacijas ir elgesį tų situacijų metu. Vaikas pirmiausia įsimena scenarijų, o jame – numanomą elgesį. Kai scenarijus yra išmoktas, vėliau jis bet kada gali būti atgamintas ir panaudotas kaip tam tikro elgesio gidas. Kiekvienas panašus įvykis ar situacija visiškai ar iš dalies aktyvuoja esamą scenarijų ir juo vadovaujantis elgiamasi agresyviai. Savo ruožtu šios naujos situacijos įtraukiamos į jau esamą scenarijų asociaciniais ryšiais ir tokiu būdu išplečiama agresyvaus elgesio panaudojimo tikimybė: scenarijus vis labiau plečiasi.

Tyrimais nustatyta, kad vadinamieji aversiniai (nemalonūs) išoriniai dirgikliai, tokie kaip nekomfortiška temperatūra (kai labai karšta ar šalta), stiprus triukšmas, frustracija, provokacijos (niekinimas, įžeidinėjimas, menkinimas), nemalonus kvapas, alkoholis ir narkotikai sukelia susierzinimo ir pykčio reakciją, išorėn išsiliejančią agresyviu elgesiu. Todėl šeiminis smurtas dažnesnis namuose, kuriuose tvyro netvarka, itin garsiai ir ilgai klausomasi muzikos, vartojamas alkoholis ir kitos psichoaktyvios medžiagos. Dažniau smurtą naudoja vadinamosios A tipo (siekiančios valdyti) ir narcisistinės (skiriančios perdėtą dėmesį sau) asmenybės. Vyrai linkę dažniau naudoti fizinį smurtą, o moterys – psichologinį. Žmonės, manantys, jog auklėjant galima naudoti jėgą, ir patys vaikystėje patyrę smurtą, labiau linkę smurtauti šeimoje.

Moterų agresyvumo aiškinimai

Iki XX a. amžiaus moterų agresyvumas, kaip atskiras socialinis ir psichologinis reiškinys, buvo ignoruojamas, tačiau pastaruoju metu nustatyta, kad apie 10% visų smurto šeimoje atvejų kaltininkės yra moterys. Naujausi tyrimai atskleidė, kad moterų agresyvumas padidėja santuokinės neištikimybės atvejais bei esant itin prastoms materialinėms pragyvenimo sąlygoms, t. y. mažėjant potencialiai išlikimo ir giminės pratęsimo tikimybei. Būtent tuo paremta prielaida, kad moterų smurtas prieš vyrus yra paveiktas evoliuciškai.

Šiuo aspektu įdomi amerikiečių mokslininko Gilligano nuomonė. Jo manymu, moterų agresyvumą šeimoje gali paskatinti gėdos jausmas, patiriamas dėl to, kad materialinės, socialinės arba psichologinės gyvenimo sąlygos mažina galimybę jausti savo vertę ir didžiuotis savimi, savo šeima ir pasiekimais. Patirta prievarta, sunkios gyvenimo sąlygos, santykinis dvasinis ir materialinis skurdas sukelia pažeminimo ir gėdos jausmą. Gėdos jausmas labiausiai skatina jo atsikratyti, nes tai labai skausmingas išgyvenimas. Kadangi gėda suvokiama kaip kilusi dėl kitų žmonių, lengviausia jos atsikratyti naudojant prieš juos prievartą. Pvz., moteris gali naudoti verbalinę ir fizinę prievartą prieš vyrą ir vaikus, jei juos suvokia kaip savo menkumo, palyginti su aplinkiniais, priežastį.

Kita vertus, smurtą šeimoje gali provokuoti ir pati smurto auka. Tyrimais nustatyta, kad vaikystėje patirta fizinė, emocinė ir seksualinė prievarta suaugus pasireiškia vadinamaisiais „liekamaisiais traumos reiškiniais”: įvairiais neigiamais jausmais savo ir kitų atžvilgiu, pasaulėvokos sutrikimais (pasaulis jaučiamas kaip nesaugus), sutrikusiais santykiais su aplinkiniais. Pastarieji apibūdinami kaip totalinė psichologinė priklausomybė nuo kitų, nepasotinamas afektinis badas, troškimas nuolatinės meilės, globos, atsidavimo, kontrastinis elgesys, kai reikalaujama pozityvių santykių ir kartu išgyvenama frustracija. Nustatyta, kad tokius liekamuosius reiškinius generuoja ne tik fizinis smurtas ir seksualinė prievarta, bet taip pat vaiko gyvenimas priklausomybę turinčių tėvų šeimoje, kur vaikas išgyvena ko-priklausomybę. Suaugęs toks individas stengiasi patenkinti emocinį badą provokuodamas įvairius, netgi destruktyvius savo paties atžvilgiu santykius ir tampa agresiją provokuojančiu aukos tipu.

Problemos sprendimo būdai

Smurto šeimoje prevencija ir postvencija apima glaudų teisėsaugos (policijos, prokuratūros, teismų), socialinių tarnybų, medikų, psichologų bendradarbiavimą teikiant pagalbą tiek smurto aukai, tiek pačiam smurtautojui. Nėra aiškių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kokia pagalbos forma – trumpalaikė ar ilgalaikė – būtų veiksmingiausia.

Pastaruoju metu, remiantis užsienyje atliktais tyrimais, linkstama prie nuomonės, kad pagalbos smurto aukai kompleksą turi sudaryti teisinis konsultavimas, prieglobsčio suteikimas (esant poreikiui), psichologinė pagalba, socialinių paslaugų suteikimas. Kartu turėtų būti teikiama pagalba ir smurtautojui – informuojama apie teisines smurtinio elgesio pasekmes, įtraukiama į ilgalaikes agresyvaus elgesio keitimo kitokiu elgesiu terapines grupes, koreguojama ankstyvosios vaikystės patirtis siekiant redukuoti patirtą tuo metu skriaudą ir negatyvius išgyvenimus, sukeliančius agresyvių impulsų. Itin veiksminga pagalba laikoma ilgalaikė geresnio savęs pažinimo ir elgesio keitimo grupė, leidžianti suvokti ne tik savo, bet ir kitų žmonių jausmus, išgyvenimus, juos lyginti, suprasti jų kilmę ir suvokti, kodėl į tam tikras situacijas reaguojama smurtu.

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE