Nacionaliniame švietimo lyderystės forume pasakojau istoriją, kurią pavadinau „Septyni bendradarbiavimo su tėvais principai“. Iš tiesų tai nėra istorija, o veikiau asmeninis pasidalijimas savo įžvalgomis apie bendradarbiavimą su tėvais. Šias įžvalgas pavadinau principais, padedančiais stiprinti bendrą mokytojų ir tėvų supratimą, kad esame kartu atsakingi už mokinių mokymąsi. Kodėl principai? Dr. Aurimas Juozaitis teigia, kad nėra nieko praktiškiau už aiškius principus.
Pirmąjį principą pasufleravo Andrius Navickas, savo knygoje „Kelio bendrija“ cituojantis Motiną Teresę: „Šiandien tapo madinga kalbėti apie vargšus, nors iš tiesų turėtume kalbėtis su vargšais“.
Pirmasis bendradarbiavimo su tėvais principas: daugiau kalbėkime ne apie tėvus ar tėvams, o su tėvais.
Tai reiškia, kad turime kurti asmeninį, autentišką santykį su tėvais. Turime mažiau galvoti apie tėvus kaip objektą, kurį reikia patobulinti. Privalome pasirūpinti, kad santykis su tėvais būtų abipusis, t. y. grindžiamas dialogu.
Antrasis bendradarbiavimo su tėvais principas: nuolat kalbėkimės.
Neretai tėvai girdi: „Turime laikytis to ir to …“ arba dar griežčiau: „Turite atlikti tai ir tai …“ Dažniau turėtume klausti: „Ką galėtume pagerinti kartu? Kaip?“ Šitaip kursime dialogą, kuris nėra paprasta diskusija, kurioje tik keičiamasi informacija ar požiūriais. Dialogu siekiame įgyti supratimą, juo dalytis ir suvokti ar atrasti prasmę.Peter M. Senge teigia, kad „dialogo metu išmokstama kartu galvoti – ne vien analizuoti tą pačią problemą ar kartu semtis naujų žinių, bet ir dalytis bendru supratimu, kai mintys, emocijos ir iš jų kylantys veiksmai priklauso ne vienam individui, o visiems kartu“.
Nepamirškime, kad ypač svarbus mokytojo ir mokinio dialogas. Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros duomenimis, ši sritis yra viena labiausiai tobulintinų. Stažuotės Šiaulių Didždvario gimnazijoje metu, stebėdami ugdymo procesą, labai ryškiai pamatėme, kad per pamokas vykstanuolatinis dialogas su argumentų, refleksijos ir įsivertinimo intarpais. Drįsčiau teigti, kad šioje puikioje gimnazijoje įgyvendinami popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai Vatikane apsilankiusiems japonų gimnazistams: „Mokykitės dialogo. Kalbėdami augame“.
Trečiasis bendradarbiavimo su tėvais principas: bendravimą ir dialogą grįskime vertybėmis (dorybėmis).
Vertybių (dorybių) negali pakeisti jokios bendravimo technikos, žinios ar įgūdžiai. Tik vertybėmis (dorybėmis) grįsdami santykį su tėvais, galime stiprinti tarpusavio pasitikėjimą ir motyvaciją dalyvauti mokyklos bendruomenės gyvenime. Pastebėjome, kad tėvai suklūsta, kai pabrėžiame, jog jų vaikų elgesio modeliai labai priklauso nuo to, kokiomis vertybėmis mes, mokytojai ir tėvai, vadovaujamės.
Ketvirtasis bendradarbiavimo su tėvais principas: papasakokime arba priminkime įkvepiančias istorijas.
Įkvepiančios istorijos leidžia mums džiaugtis kitų sėkme – tai mums įkvepia ir padrąsina. Taip stiprinamas pozityvus mąstymas. Tai mums atveria daugiau galimybių ir suteikia viltį, kuri skatina įsitraukti į bendrą veiklą. Pastebėjome, kad įkvepiančios istorijos padeda tėvams naujai pamatyti save ir savo vaikus. Po vienų mokymų, praėjus kelioms dienoms, sutikta mama pasakė: „Dar nenustojau būti gera mama!“
Penktasis bendradarbiavimo su tėvais principas: gerbkime kitą žmogų, t. y. mokėkime pastebėti, įsiklausyti, suprasti.
Neretai galime pastebėti, kad kai kuriems žmonėms kiti žmonės įdomūs tik tuomet, jei jie užima tam tikras pareigas ar „turi statusą“. Popiežius Jonas Paulius II teigė, kad svarbu ne tai, ką turime, o tai, kas esame. Mokėjimas pastebėti, suprasti kitą, įsiklausyti yra galimas kiekvienam iš mūsų, tačiau ne kiekvienas supranta, kad tai vienintelis kelias į bendrystę, pasitikėjimą, bendradarbiavimą. Neįsiklausymas didina atskirtį, stiprina nereikalingumo ir apleistumo jausmą. Kartu su tėvais esame tie, nuo kurių labai priklauso, ar išsipildys vaikų svajonės.
Todėl mokėjimas pastebėti ir suprasti kitą padeda mums atgaivinti vaikų viltis ir svajones. Prisimenu savo miesto gimnazijos mamos pasakojimą apie tai, kaip ji nustebo, kai paskambino dukters klasės auklėtojas ir pasiteiravo, ar viskas gerai su jos dukra, mat auklėtojas pastebėjo, kad tą dieną mergaitė buvo „nesava“. Mama pasakė, kad išvakarėse vyrui (mergaitės tėvui) sutriko širdies ritmas ir jį paguldė į ligoninę…
Šis pavyzdys liudija brangią pedagogo širdies dovaną – atidumą kitam žmogui. Įsitikinome, kad įsiklausydami į kitą žmogų, mes didiname tikrų mokyklos mylėtojų bendruomenę.
Šeštasis bendradarbiavimo su tėvais principas: veikime kartu, siekime bendrų įsipareigojimų.
Bendra veikla – veiksmingiausias būdas stiprinti tapusavio pasitikėjimą, bendrystę ir užtikrinti tėvų ir mokytojų abipusįaugimą. Bendra veikla mus tobulina – mes patys augame ir kitus auginame. Bendra veikla veda mus link įsipareigojimų, kurie stiprina žmonių motyvaciją veikti, ir didina atsakomybę. Šiaulių Didždvario gimnazijoje organizuojamos Tėvų dienos, kurių metu vyksta trišaliai susitikimai: dalyko mokytojas, tėvas ir mokinys kartu aptaria vaiko rašto darbus ir išsiaiškina kylančius klausimus. Šitaip stiprinamas žinojimas, kuris tirpdo bet kokią neadekvačią reakciją.
Septintasis bendradarbiavimo su tėvais principas: palaikykime su tėvais nuolatinį ryšį.
Išsiaiškinome, kad nuolatinis reguliarus ryšis yra būtinas palaikant motyvaciją bendradarbiauti ir įsipareigoti: vis daugiau tėvų įsitraukia į bendras veiklas, jie tampa drąsesniais dialogo dalyviais ir pan.
Apibendrindamas noriu priminti, kad bendradarbiavimo su tėvais tikslas – didinti supratimą, kad kartu esame atsakingi už mokinių ugdymą(si).
Todėl:
privalome kalbėtis su tėvais, o ne apie tėvus,
nuolat kalbėtis,
bendravimą grįsti vertybėmis,
mokėti įsiklausyti, pastebėti, įkvėpti ir padrąsinti,
veikti kartu ir siekti bendrų įsipareigojimų,
palaikyti nuolatinį ryšį.
Tuomet galėsime drąsiai sakyti, kad kartu su tėvais darbuojamės bendram labui – vaikų mokymosi dėlei.
Henrikas Vaicekauskas
