Daug skeletų kabo lietuvių spintose, bet vienas apsivilko juodą lietpaltį, iš senelio pašiūrės pavogė senai begaląstą dalgį ir išėjo rinkti aukų valstybės abejingumo aukurui.
Nereikia būti super įžvalgiam, kad suprastum, jog šita diena ateis. Dar mokyklos kieme prasideda populiariausio tautinio sporto – užlipk silpnam ant sprando treniruotės. Ir jos tęsiasi visą gyvenimą, kažkaip keistai sukonstruodamos net ir mūsų socialinę sanklodą. Viskas eina pagal gamtos ir fizikos dėsnius, stipresnis visuomet laimi, tik deja veiksmas nelygus atoveiksmiui ir mobingą vykdantys asmenys beveik niekada nesulaukia atpildo. Stalčiuose kaupiasi tikros nelaimingų ir palaužtų žmonių istorijos, kurias apibendrina blankios kaip dūmai, tyrimo komisijų išvados: be kaltų, be priežasčių, be sprendimų…
Pokyčių imitavimo kultūra susiklosčiusi Lietuvos organizacijose tapo pagrindu susiformuoti neigiamai organizacinei kultūrai, nepotizmui ir lyderystės krizei. Žmonės tapę, socialiniais chameleonais paviršutiniškai ir demonstratyviai sugebantys prisitaikyti prie bet kokios tvarkos, meistriškai slepia ir savo įstaigų sistemines žaizdas. Tai ypač akivaizdu Policijos departamente, švietimo, bei sveikatos apsaugos sistemose. Per ilgus profsąjunginės veiklos metus pastebėta, kad sudėtingiausi ir daugiausia žalos padarantys mobingo atvejai būna iš vadovo pusės, kuomet hierarchijoje aukščiau esantis asmuo inicijuoja engimą žemiau esančiam ir kaip bendrininkus įtraukia ir savo pavaldinius. Engiami nepatogūs ir neparankūs darbuotojai, ne todėl, kad blogai atlieka savo pareigas, bet todėl jog jų bijoma, išgyvenama savotiška organizacinė konkurencija. Mobingas yra silpnos vadybos padarinys ir jei norime teigiamų pokyčių, turime pradėti nuo vadovų. ir ne tik atrankos, bet ir kontrolės.
Mobingą tyrinėjęs mokslininkas K. Z. Lorenz mobingo analogiją atrado gyvūnų pasaulyje, tik ten susivienijęs laukinių žąsų pulkas išvydavo jas užpuolusią lapę ir taip apsisaugodavo. Jei dar prisiminsime istorinį faktą, kad žąsys išgelbėjo Romą, tai tikrai peršasi išvada, jog tie išdidūs krypuojantys sparnuočiai kartasi elgiasi daug protingiau nei žmonės. Ypač kai eina kalba apie mobingo teisinį įrodymą. Darbo ginčų komisijos atsisako nagrinėti mobingo atvejus dėl šio reiškinio teisinio neapibrėžtumo ir siūlo nukentėjusiems kreiptis į teismą. Teismai, kad pradėtų nagrinėjimą, prašo mobingo faktą įrodančio Darbo ginčų komisijos sprendimo. Taip žmogus ieškantis teisingumo dar kart sugniuždomas sistemos. Kai šita abejingumo ruletė baigia suktis mes uždegame žvakutes ir kelias savaites per visų portalų langus rėkiam apie mobingo baubą. Po kurio laiko nutylam, ar pasirenkame kitą temą….
Per trisdešimt metų mes sukūrėme lentelių pildymo, projektinio gyvenimo, tuščių formalumų ir pokyčių imitavimo valstybę, kurioje geriausia tiems kurie prisitaiko prie valdžios… Nepotizmo dėka iškilusiems vadovams mobingas tapo vos ne valdymo įrankiu, o darbuotojai norėją teigiamų pokyčių – nepatogiais atstumtaisiais. Net tragiška jauno žmogaus istorijos baigtis nereiškia, kad kaltieji bus nubausti. Greičiausiai jų niekas ir nenubaus – jie pasislėps ir virs naujais skeletais spintose.
Valdininkų ir politikų nepagrįsta baimė suteikti daugiau teisių profsąjungoms į mobingo liūną traukia vis daugiau aukų. Koks aukų skaičius atsakingiems asmenims būtų pakankamas, kad jie nustotų būti žudikų bendrininkais?
