Mergaitės, merginos ir moterys, tai, ką dabar perskaitysite, yra labai svarbu ir rimta: Kalėdų senelis yra ir jis pildo visus jūsų norus. Na, gal ne visus, bet tuos, tikruosius, jis išpildo 100 procentų.
Lygiai prieš metus artėjant Šv. Kalėdoms aš tuo netikėjau, kaip ir visos jūs, kurios perskaičiusios pirmas šio rašinio eilutes tikriausiai su gailesčiu pagalvojote: „Gal jau tikrai kuoktelėjo?” Lygiai taip pat aš žiūrėjau į savo draugę Aušrą, kai beveik prieš metus, trečią šv. Kalėdų dieną, ji atsisuko į mane, pasitaisė akinius ir labai rimtai paklausė: „O ko tu nori? Ko iš tikrųjų nori? Privalai labai rimtai atsakyti į šį klausimą, nes tikrieji žmonių norai pildosi”. Ji įspėjo mane, o nuščiuvo visi, kurie tuo metu buvo kambaryje. Tada mano bičiulė pamėgino užglaistyti nesusipratimą ironiškai paaiškindama: „Dievas turi labai gerą humoro jausmą, jis girdi, ko mes norim, ir negali susilaikyti neišpildęs”. Vėliau Aušra vėl palinko prie mano ausies ir pridūrė tuo pačiu rimtu tonu: „Gali tuo tikėti arba ne, bet pasakiau tiesą”.
Jau vėliau, kai išsiskirstė dauguma svečių, mes trise — Aušra, aš ir Vitalija pasirūpinusios buteliu šampano sudribome ant šeimininkės lovos. Gurkšnodamos tiesiai iš kaklelio (lovoje gerti iš taurių labai nepatogu) tęsėme pokalbį. Ne, tai buvo ne pokalbis, o šis tas daugiau: mes revizavome viso savo gyvenimo norus. Ir — o, Dievulėliau! — įsitikinome, kad Aušra sakė tiesą. Mes gavome, ko norėjome!
Tai anaiptol nereiškia, kad esame išskirtinai laimingos, turtingos ir sėkmingos. Ne, tačiau patys didieji norai vis dėlto išsipildė. Aušra tapo pati protingiausia, nes žino viską ir apie viską. Vitalija — pati reikalingiausia. Ji gelbsti vaikų gyvybes. Aš gavau begalę progų patenkinti savo beribį smalsumą ir galybę dėmesio, kurio stokojau, kai dar tikėjau Kalėdų seneliu. Visos mes pripažinome, kad gavome meilę, kai jos labiausiai norėjome.
Stebuklai tęsiasi net tada, kai jais nustoji tikėti. Net nežinau, koks nelabasis pakužda jau paaugusiam vaikui, kad šv. Kalėdų stebuklas tėra jų tėvelių žaidimas. Jie tada nusprendžia budėti per naktį prie eglutės, kad įsitikintų, jog lig šiol buvo mulkinami. Kad norai iš tiesų nieko nereiškia, kad stebuklo nėra. Mano dukra dar tiki Kalėdų seneliu. Kiekvieną vakarą, pradedant pirmąja Advento diena, raudonoje kojinėje, dailiai pakabintoje ant durų rankenos, ji palieka po laišką JAM. Nežinau, kas rašoma tuose laiškuose , nes jie rašyti ne man. Tačiau žinau, kad kiekvieną rytą ji toje kojinėje randa po kokį nors niekutį. Staigmeną! Kaip tik tai, ko ji visada pageidauja ne tik iš Kalėdų senelio. Iš gyvenimo.
Tokią pat kojinę ji pakabino ir ant mano kambario durų. Tačiau joje rytais nieko nebūna. „Kodėl tau neatneša, o man — neša?” — kiekvienais metais antros Advento dienos rytą stebisi dukra. Ir kiekvieną kartą jai aiškinu, jog, kaip ir daugelis suaugusiųjų, aš kadaise padariau lemtingą klaidą. Lioviausi tikėti Kalėdų seneliu. O tų, kurie netiki, jis nelepina paprastais stebuklais. Ir teisingai daro. Na, įdėtų jis man į kojinę saują ledinukų ar šokoladą su lazdynų riešutais (tik būtinai neskaldytais!) — ir kas? Juk aš nepatikėčiau! Imčiau įtarinėti namiškius, kad čia jie bastosi naktimis ir kaišo radybas. Ne, tokiems netikėtojams kaip aš Kalėdų senelis naktimis dovanų neneša. Tačiau tai dar nereiškia, kad nebemyli!
„Kas tau yra Kalėdos?” — gruodžio pradžioje klausinėjau savo draugų ir pažįstamų. Vienas pasakė, kad tai — šventė, kuri pasibaigia vėliau, nei nusibosta ją švęsti. Kita prasitarė, kad tai tokia labai ilga savaitė, per kurią pamatai mielus visus metus nematytų giminaičių veidus ir kuriais persisotini iki kito šventinio maratono. Dar buvo nuomonė, kad Kalėdos — tai nuolatinė kelionė nuo vienos užstalės prie kitos. Kalakutai, vidurius pučiančios mišrainės ir kieti meduoliai, kuriuose gali palikti pusę dantų. Kartu paėmus tai — Šv. Kalėdos lietuviškai. Po tokių švenčių Naujuosius pasitinki apspangęs iš nuobodulio ir persisotinimo.
Jau metus aš labai gerai žinau, kad taip elgtis bręstant Naujiesiems metams yra didelė klaida. Ką čia — nuodėmė! Juk ilgiausią metų naktį, Kalėdų naktį, pildosi visi norai. VISI. Todėl Kalėdos — pats pavojingiausias metas, nes viskas, ką tada sumanysi ir tikrai panorėsi, gali imti ir išsipildyti. Ypač tas laikas pavojingas tiems, kurie netiki stebuklais ir savo norus dėsto kaip toji boba iš pasakos apie stebuklingąją žuvelę. Ji netikėjo stebuklais, nemokėjo džiaugtis tuo, ką gavo, vis mėgino žuvelės kantrybę, kol galop grįžo kur buvusi. Man šita pasaka byloja ne apie godumą, bet apie netikėjimą.
Norėti reikia atsargiai ir apgalvotai.
