Įprasta tokių švenčių kaip Motinos diena mąstymu negadinti… Pasitenkinama proginiais plojimais daugiavaikėms motinoms, sekliais ketureiliais ar margaspalvių gelių puokštėmis apipilti moteris priėmusias Motinystės dovaną ir iššūkį.
O mes šia proga kviečiame Jus susitikti su motinomis, kurioms žodis „mama“ skamba ne vien kaip muzika, bet kartais kaip kaltinimas, priekaištas, skausminga tuštuma… Tikime, kad motinystė keičia moteris, kad Dievas, kuris myli mus labiau nei mes patys save, suteikia visa, ko reikia tapti vis žmogiškesniu žmogumi…
Tai – mintys motinų, kurias gydo motinystė ir siekis būti su savo vaikais.
***
Janina
Šiandien, kalbėdama apie motinystę, sutinku su Fr.W Forsterio žodžiais, kad „niekas taip greitai nesubrandina jauno žmogaus ir neatskiria jo nuo viso to, kas yra vaikiška, kaip aukštoji kitais rūpinimosi mokykla.“
Turėčiau pradėti kalbėti apie savo iliuzinę motinystę. Iliuzinę, nes maniau, kad aš pati galiu nuspręsti, tapti motina ar ne. Priimti gyvybę ar ne. Apsisprendžiau pati būti geriausia mama. Deja… Būti motina reiškia turėti kūdikio gyvenimą, už kurį esi atsakinga, jo realybės priklauso nuo tavęs.
Gegužės pirmą dieną apmąsčiau netektį. Jis tiesiog pats išėjo iš gyvenimo. Praėjo vienuolika metų.
Akistata prieš save, Dievą ir kitus. Akistata, kuri leido patikėti gailestinga Dievo meile ir amžinu gyvenimu.
Motinystė, tai Dievo duotybė . Šiandien motinystę suvokiu kaip atsakomybę už santykį. Santykį, kuris augina. Vaikai taip pat augina savo tėvus.
Moterystė – sakramentas. Šv. Mišiose išgyvenu praeitį, dabartį ir ateitį. Tikiu Jėzaus pažadu. Šiandien savo motinystėje stengiuosi netrukdyti Jėzui, neužgožti Jo. Tai leidžia priimti Jo malones, kurias tikrai gaunu neveltui. Šiandien mano motinystė mane veda į pasitikėjimą ne savimi, o Dievu. Viltingas susitikimo laukimas.
***
Rasa
Ankstyvą, tamsų ir lietingą rudens rytą, šį gražų ir paslaptingą pasaulį įšvydo mažas mažytis spurdantis spurgelis. Tą dieną jis buvo pats gražiausias, pats silpniausias, pats geriausias. Jis tapo mano gyvenimu…
Staiga, per kelias sekundes pamiršau viską: skausmą, pyktį, liūdesį, kančias. Vien jo akytės, kurios žiūrėjo tiesiai į mane, pažadino manyje tokius jausmus, kurių niekada nesu jautusi ankščiau. Aš tapau laimingiausia moteris žemėje, o tuo pačiu buvau ir pati silpniausia, norėjau būti tik su juo – visada ir visur. Tą dieną mano gyvenimas įgavo prasmę: kada yra Kam gyventi, galiu ištverti bet kokį Kaip.
Iš tiesų niekada nenorėjau turėti vaikų, nes turbūt jų bijojau, netikėjau, kad galiu būti atsakinga, rūpestinga ir mylinti mama. Na iš kur gi aš galėjau žinoti, kad vien dėl paprasčiausios mano vaiko šypsenos, galima kraustytis iš proto, kad gali širdis plyšti iš skausmo, kai mano vaikui skauda ir aš niekuo negaliu jam padėti, kad mano vaiko džiaugsmas ir juokas man bus vienas svarbiausių dalykų, kad išgirdusi, kaskart iš jo lūpų „mama“, pasijusiu pati laimingiausia bejėgė. Aš nežinojau, kad galima taip stipriai mylėti žmogiuką, kuris mane mylės vien už tai, kad esu.
Ir ta dieną, kai tapau mama, visus šituos gražius dalykus supratau, atradau savyje iš karto.
Šiandien labai džiaugiuosi, kad esu Granto mama ir žinojimas, kad esu mama neleidžia man jaustis vienišai. Man ramu nes šiame pasaulyje nesu viena. Grantas yra mano viltis, jis mano variklis sveikti, tobulėti. Aš be galo myliu savo sūnų.
Kai tapau mama, viskas, ką dariau, buvo dėl Granto. Darbau, kad galėčiau jam duoti tai, ko jis nori, ir ko aš negavau iš tėvų. Visada norėjau jį besąlygiškai ginti nuo skriaudikų, nesigilindavau, kas kaltas, nes mano požiūris buvo toks, kad mano vaikas visada teisus. Kaip liūtuką liūtė saugoja, taip aš: jei kas nuskriausdavo mano vaiką, galėjau sudraskyti į gabalus. Šalia visų motiniškų jausmų (rūpestis, atsakingumas, nuolankumas, supratingumas, noras saugoti savo vaiką nuo blogio) niekur nedingo ir visiškai priešingi jausmai – visagalybė, puikybė, vėjavaikiškumas.
Kadangi nemokėjau gyventi brandaus gyvenimo, nuo atsakomybės bėgau dirbti į užsienį, norėjau uždirbti pinigų, kad galėčiau dovanomis išpirkti savo kaltę prieš Grantą. Kaltę už save, kad nemoku būti tokia mama, kokia turi būti mama, kaltę už jo tėvą, kad jis nesugeba rūpintis šeima. Viską norėjau sutvarkyti dovanomis, nes nežinojau, kaip taisyti padarytas klaidas. Ir norėdama „gero“ dariau blogiau ir sau, ir Grantui.
Man labai skaudu, nes praradau savo laiką, gražiausią laiką – Granto vaikystę –, praradau labai stiprų ryšį, kuris atsirado vos tik jis pažvelgė savo akytėmis į mane pirmąjį kartą, kad nebuvau šalia, kai aš turėjau būti: kai jis sirgo, per pasirodymus darželyje ir mokykloje, kai norėjo pasigirti mamai, ką išmoko ar kokią naują darbelį padarė, kai norėjo pasiguosti, kai skaudėjo širdelę arba kai jautėsi vienišas, kai norėjo tiesiog pažaisti su mama. Manęs tada nebuvo. Aš vien galvodama apie tai jaučiu didelį skausmą ir bejėgiškumą, nes laiko nesugrąžinsiu, ir nebepakeisiu.
Ilgai kaltinau save, nes dar nežinojau, kad sergu priklausomybių liga, negalėjau suprasti, kodėl elgiuosi taip, kaip nenoriu, nes visada mylėjau savo sūnų, niekada jo nepamiršau. Dievas man davė laime tapti mama, o aš to nevertinau.
Dabar žinau, kad nesu kalta dėl to, kad vartojau ir nesirūpinau sūnumi. Žinau, kad niekur nedingo ryšys, jis tik susilpnėjo, ir aš tikiu, kad mes būsim kartu ir tikiu, kad Grantas mane supras. Tačiau, žinojimas ir tikėjimas skausmo nepalengvina. Skausmas yra. Skausmas stiprus. Ir netgi tas skausmas duoda vilties, kad netolimoj ateity aš vėl galėsiu drąsiai jaustis, kad esu mama. Ir man nieko kito taip stipriai nereikia, tik žinoti, kad Grantas didžiuojasi, kad aš jo mama.
Aš esu ne viena šiame gyvenime – aš esu liūtuko mama.
***
Gabrielė
Vaikystėje kaip ir visos mergaitės svajojau, kad, kai užaugsiu, ištekėsiu ir turėsiu daug vaikų. Mažiausiai tris. Čia ir slypi tiesa apie tuometinį motinystės suvokimą – TURĖSIU, o ne padėsiu augti, prisiimsiu atsakomybę. O jeigu dar paprasčiau – BŪSIU mama. Kai susilaukiau vaiko buvo labai jauna. Man atrodė, kad aš viską žinau, kad susitvarkysiu. Nors neturėjau jokios gyvenimiškos patirties. Tiesą pasakius, pati neturėjau elementarių įgūdžių – režimo laiku gultis, laiku keltis, valgyti, dirbti ir t.t. Ir dar naiviai galvojau, jog sugebėsiu to išmokyti savo vaiką. Kokia iliuzija! Visas mano gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Buvau visiškai tam nepasiruošus, žiūrėjau į savo vaiką kaip į naują žaisliuką, kurį gavau dovanų. O juk tai gyvas žmogus, kuriam reikalingas rūpestis ir pagalba…
Niekada apie tai nesusimąsčiau. Nepameluočiau, jeigu pasakyčiau, kad iki šiol nelabai suvokiu, kad esu mama, ką man reiškia būti mama. Kai svajodavau apie šeimą, vaikus, viskas tuomet atrodė kaip gražus žaidimas, o vaikai – lėlės. Tuomet, tikriausiai svajojau žaisti ir visiškai nesupratau tikrovės. Kas pasikeitė? Šiandien suprantu, kad būti mama nėra vien tik grožis, gėris, tobulybė. Būti mama – labai didžiulė atsakomybė, kurios viena prisiimti aš vis dar nesu pajėgi. Man reikalinga kitų žmonių pagalba. Ir Dievo. Nes esu egoistė, nes man kartais sunku priimti savo vaiką tokį, koks jis yra. Įžvelgti jame asmenybę, o ne bandyti keisti pagal savo norus ir supratimą. Manau, kad dažnai kenkiu savo vaikui, nors man atrodo, kad linkiu gero. Aš tikrai linkiu savo vaikui paties geriausio, bet ne visada žinau, kas jam geriausia. O juk esu atsakinga už gyvybę, už žmogutį, kuris per mane atėjo į šį pasaulį.
Dėl mano pasirinkimų gyvenimas taip susiklostė, kad aš nematau savo vaiko kiekvieną dieną. Jis auga su savo tėčiu ir močiute. Mano pasirinkimo kaina – kančia ir skausmas. Bet ir tai, tikriausiai kyla dėl mano egoizmo, dėl to, ką apie mane pamanys kiti. Buvo laikas, kai aš rinkausi vartoti narkotikus, gerti, parazituoti. Kas apie tai žino, tam nekyla klausimų. Skaudžaiusia, kai sulaukiu pasmerkimo ir baisiausia, kai smerkiu save už tai, kas buvo. Dėkui Dievui, šiandien taip nėra. Šiandien aš mokausi gyventi kitaip. Ir tik savo pavyzdžiu ir patirtimi galiu duoti kažką gero savo vaikui.
Šiandien Dievo prašau tik vieno – kad saugotų ir globotų mano vaiką, kai pati nesu pajėgi to padaryti, kad padėtų man jį priimti tokį, koks jis yra. Kad padėtų susitaikyti su savo ribotumu. Ir suteiktų man kantrybės. Kad nesužeisčiau kito, kuris man yra pats brangiausias pasaulyje, kad gebėčiau kartais pasiaukoti ir atidėti savo savanaudiškumą, nes šiuo metu yra daug svarbesnis asmuo už mane.
Kad ir kaip kartais būtų sunku ir kankintų abejonės dėl mano pasirinkimo, kokia mama būti, esu labai laiminga. Nes esu patyrusi gyvybės nešiojimą po širdimi, gimdymą, pirmą žvilgsnį atėjus į šį pasaulį. Man suteikta galimybė rūpintis savo vaiku, taip, kaip aš sugebu geriausiai, matyti kito ir tuo pačiu savo augimą. Man suteikta galimybė prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir veiksmus. Tai neįkainojama, neapsakoma ir neaprašoma patirtis. Šiandien BŪTI mama – tai priimti save, kaip pačią geriausią mamą, kokia tik galiu būti. Geriausias to įrodymas, kai kad ir kaip besijausčiau, kad ir kaip save besmerkčiau, jog esu niekam tikus motina, man sako „Mamyte, aš tave labai myliu“. Kas gali būti nuostabiau?
Sveikinam visas mamas – ir tas, kurios didžiuojasi būdamos mamomis, ir tas, kurioms sunku pripažinti ar prisipažinti, kad yra motinos. Dievas, kuriam nėra negalimų dalykų, tiki, kad Jūs galit būti idealiausiomis, pačiomis geriausiomis mamomis savo vaikams. Tepalaimina Jus Dievas aplinkinių palaikymu ir drąsa nenuleisti rankų siekiant motinystės idealo išsipildymo Jūsų gyvenimuose. Ačiū Jums…
