Neseniai „Association for Supervision and Curriculum Development“ (ASCD) organizacijos „ASCD Arias“ leidinių serijoje pasirodė nauja anksčiau JAV mokyklos direktoriumi dirbusio, knygų ir straipsnių autoriaus Peter De Witt bei švietimo eksperto, knygų autoriaus ir ASCD tinklaraštininko Sean Slade (ASCD Whole Child) knyga „School Climate Change: How Do I Build a Positive Environment for Learning?“.
Išryškindamas pagrindinę knygos mintį ir drauge pristatydamas naująją knygą, vienas iš jos autorių Peteris De Wittas internetiniam JAV leidiniui „Education Week“ parašė straipsnį „Principals: 5 Ways to Create a More Inclusive School Climate“, kuriame aptaria pagrindinius palankios mokymuisi aplinkos mokykloje kūrimo veiksnius.
Pasak straipsnio ir knygos autoriaus, klimatą (atmosferą) mokykloje galima suvokti ir pavaizduoti, kaip tam tikrų „svarbių sudedamųjų dalių – įtraukimo, galių suteikimo (ir savarankiškumo), aprėpties (ir teisingumo) bei aplinkos – visumą“. Tokį parankų sąrašą nėra sudėtinga sudaryti ir pasiūlyti juo naudotis, tačiau iš tikrųjų sukurti teigiamą ir įtraukų mokyklos klimatą yra nelengva. Šis darbas reikalauja pastangų. Kartais net ir vienas pokalbis su mokyklos bendruomenės nariais gali „tapti indėliu darbuotojų emocijų banko sąskaitoje“ (Covey), o kitu atveju gali būti priešingos reakcijos priežastimi.
Peteriss De Wittas ir Seanas Slade yra JAV Nacionalinės klimato mokykloje tarybos (angl. National School Climate Council) nariai ir tvirtai tiki, kad mokyklų vadovai, kurių tikslas – geresni mokinių mokymosi pasiekimai bei gerėjanti socialinė emocinė būklė, turėtų imtis įgyvendinti šį siekį pradėdami kurti savo mokyklose tinkamą klimatą.
Neseniai išleistoje knygoje Seanas Slade rašė: „Pozityvus klimatas mokykloje – tai malonus klimatas. Tai toks klimatas, kuriame drauge dirba mokyklos darbuotojai, mokiniai ir jų tėvai. Tokioje aplinkoje mokyklų vadovai žino daugelio mokinių vardus ir mokykloje žmonės vieni kitus pasitinka šypsodamiesi, o ne suraukdami antakius.“ Pasak Peterio De Witto, pastaroji mintis gal skamba ir primityvokai, tačiau net ir šie dalykai padeda gerinti klimatą mokykloje. Argi neteko lankytis mokykloje, kurioje daugumos matytų žmonių veiduose nešvietė šypsenos? Atrodo, kad ne visiems patinka būti mokykloje, net ir joje dirbantiems žmonėms…
Straipsnio autorius rašo, kad egzistuoja penki paprasti būdai, padedantys pagerinti klimatą mokykloje. Peteris De Wittas neišvardija jų kokia nors konkrečia eilės tvarka, nes kiekvienas iš jų gali turėti įvairiapusišką teigiamą poveikį.
1. Išeikite iš savo kabineto. Tai – ne pokštas. Nors toks patarimas atrodo lengvai įvykdomas, iš tikrųjų taip nėra. Nes mokyklų vadovai, nepaliaujamai pasiekiami telefonais, elektroniniu paštu, tvarkantys dokumentus, tampa tarsi inkarais pririšti prie savo darbo stalų. Tad tikrai svarbu palikti kabinetą, nes susidaro įspūdis, jog vadovai tarsi prašo leidimo išeiti, nebūti savo „darbo vietoje“. Štai kelios priežastys, dėl kurių reikėtų tam tikrą laiką praleisti ne prie darbo stalo:
Būti rytmečio/popietės ambasadoriumi. Nesvarbu, su kurių klasių mokiniais dirbate. Pasitikite juos mokykloje iš ryto (Peter De Witt rašo, kad, būdamas pradinės mokyklos direktoriumi, pasitikdavo mokinius prie juos atvežusio autobusiuko. Jam buvo svarbu iš pat ryto matyti savo auklėtinius žvaliai nusiteikusius, o mokiniams buvo malonu matyti, kad direktorius jau mokykloje. Vaikai turėjo progą prie jo prieiti, apsikabinti, pasiteirauti, ar galėtų užeiti pas jį į kabinetą (jie iš tiesų to norėjo!) ar tiesiog pasisveikinti ir matyti, kad juos pažįsta.) Po pamokų, popietės metu, taip pat svarbu su mokiniais atsisveikinti.
Kasdien lankytis klasėse. Mokyklų vadovai nuolatos girdi pastabas, kad jie turėtų būti matomi. Reikėtų dar daugiau! Vadovai turėtų būti daugiau nei matomi. Jie turėtų dalyvauti tame, kas vyksta klasėse, matyti, ką daro mokiniai, stebėti juos besimokančius ir leisti jiems suprasti, kad direktoriams kur kas labiau nei drausmė ar taisyklių laikymasis rūpi, kaip jų auklėtiniai mokosi.
Atkreipti dėmesį į direktoriaus kabineto priimamąjį. Nevykęs priimamojo darbuotojas (sekretorė ar sekretorius) gali sužlugdyti mokykloje sukurtą klimatą, nes juk jis (arba ji) – pirmasis darbuotojas, su kuriuo mokykloje susiduria atėjusieji pas direktorių. Tačiau gali būti ir priešingai (kaip puikų pavyzdį Peter De Witt pristato savo sekretorę Donna Nikles, kurią tikrai mylėjo mokiniai ir kuri labai patiko jų tėvams). Puikus darbuotojas, šiltas, malonus žmogus, puikiai žinantis visus mokyklos reikalus ir išmanantis savo darbą gali padėti kurti geresnį mokyklos klimatą.
2. Nuoširdžiai pasikalbėkite. Peteris De Wittas yra matęs, kaip ne vienas mokyklos vadovas ateina ir praneša tai, kas atrodo svarbu, nesivargindama įtraukti kitų į dialogą. Dažniausiai tokiais atvejais vyksta monologas. Nors vertėtų klausytis… Iš tikrųjų reikėtų klausytis mokinių, darbuotojų, mokinių tėvų… Gal ne visuomet mokyklų vadovams pavyksta, ne visada jie turi galimybių patenkinti savo mokyklų bendruomenės narių prašymus, poreikius, norus. Vis dėlto reikėtų visada daugiau klausytis nei kalbėti patiems. Jau vien tai kai kuriems vadovams tampa iššūkiu!
3. Skatinkite mokinius išsakyti savo nuomonę. Straipsnio autorius teigia, kad pats mokėsi iš mokinių iniciatyvumo eksperto dr. Russello Quaglia, aiškinančio, jog mokiniai gali reikšti savo nuomonę, norus, siekius nebūtinai žodžiais. Tam gali pasitarnauti ir kūno kalba, kurią pedagogai, mokyklų vadovai turėtų mokytis perprasti. Kai kurie direktoriai mano, kad kartą per metus surengę mokinių apklausą, jau gali jaustis žiną mokinių nuomonę, mintis. Bet taip nėra! Apklausa – tik daug sudėtingesnės dėlionės dalelė.
Peteris De Wittas pataria: būkite kartu su mokiniais, klausykitės jų, organizuokite mokinių pokalbių grupes, tokius struktūrinius darinius, kuriuose dalyvaudami mokiniai jaustųsi ne tik turį savo nuomonę, bet ją iš tikrųjų turėtų bei reikštų. Juk yra mokinių, kurie kiekvieną dieną po pamokų eina namo taip ir nepasikalbėję nė su vienu bendramoksliu. To neturėtų būti.
4. Palaikykite ryšius su mokinių tėvais. Paskambinti mokinių tėvams telefonu, būti prie mokyklos, kai tėvai, atvedę vaikus į pamokas, juos palieka mokytis – tai tik keli būdai, padedantys mokyklos vadovui bendrauti su mokinių tėvais dar prieš suskambant į pamokas kviečiančiam skambučiui. Juk galima kai ką nuveikti daugiau nei tik nusiųsti į mokinių namus naujienlaiškį, kurio galbūt niekas neperskaitys. Patartina tą patį naujienlaiškį sutrumpinti iki puslapio, o tuomet galima bandyti keistis bendravimo su tėvais vaidmenimis. Sėkmės atveju tokiame bendravime atsiranda daugiau vietos dialogui, o mokyklos vidaus gyvenimas atsiveria visiškai kitokiu būdu.
5. Keiskitės vaidmenimis mokyklos darbuotojų susirinkimuose. Ketvirto punkto patarimas tinka ir mokyklos darbuotojų susirinkimams. Mokyklos vadovas turėtų ne paskelbti, kas bus aptariama susirinkime, o sulaukti pasiūlymų, apie ką būtina kalbėtis. Susirinkimo temą vadovas turi iš anksto aptarti su savo darbuotojais, įsigilinti į ją. Tema turėtų dominti visus, antraip susirinkimas taps bergždžiu sumanymu. Susirinkimo metu būtina visiems bendrauti lygiomis teisėmis ir vengti kai kuriems direktoriams būdingo vaidmens „pateikti informaciją ir išeiti iš posėdžių salės“.
Baigiamasis patarimas
Svarbiausias dalykas mokykloje kuriant palankų klimatą yra pasitikėjimas. Tarpusavio pasitikėjimo su darbuotojais, mokiniais, jų tėvais nesiekiantis mokyklos direktorius – tarsi mūšį pralaimėjęs vedlys. Akivaizdu, kad tokį vadovą turinčioje mokykloje klimatas niekuomet nepagerės. Tik tuomet, jei mokyklos bendruomenės nariai jausis saugūs, nebijos rizikuoti, jie pajėgs ir gebės kelti ir spręsti visiems ir kiekvienam svarbius su mokyklos gyvenimu, ugdymo procesu ir žmogiškaisiais santykiais susijusius klausimus.
