REXSAN

Metropolitas Antonijus iš Surožo. Žmogiškos vertybės medicinoje (II)

Aš norėčiau panagrinėti du klausimus. Vienas iš Hipokrato ar senosios gydytojų priesaikos elementų skelbia, kad gydytojas turi saugoti paciento gyvybę ir palengvinti ligonio kančias. Praktiškai iki Antrojo pasaulinio karo nekilo problemų dėl gydytojų veiklos galimybių. Tik po karo situacija tapo nekontroliuojama, nes dabar mes turime vaistų ir taikome chirurginius bei kitus būdus, padedančius pašalinti skausmą, kas anksčiau nebuvo įmanoma, galime nuraminti dvasios kančias bei sielvartą ir pailginti gyvenimą. Taigi: iki kokios ribos mes turime teisę eiti ta kryptimi? Ar leidžiama ir galima šia kryptimi judėti iki begalybės, ar yra kriterijų, kurie leidžia mums (arba mus priverčia) bendradarbiauti su kančia ir mirtimi? Paaiškinsiu žodį „bendradarbiavimas” vienu pavyzdžiu.

Kai kurie iš jūsų galbūt esate skaitę Axelio Munthe‘s „Knygą apie San Mikelę”, kuri buvo labai populiari XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Aš ją skaičiau labai seniai ir negaliu prisiminti detaliai to, ką noriu jums išdėstyti, bet esmė tokia. Kai autorius buvo jaunas studentas medikas ir dirbo vienoje Paryžiaus ligoninėje (kur ir aš pradėjau savo medicininį išsilavinimą), iš pradžių jam susidarė įspūdis, jog visa medicina – tai kova tarp gydytojo ir jo priešo – mirties. Mirtį reikėjo nugalėti, mirties reikėjo neapkęsti, mirties negalima priimti, jai reikia priešintis visomis priemonėmis.

O vėliau, stebėdamas gydytojus ir ypač seseles, jis suprato, kad paciento labui svarbesni subtilesni santykiai tarp gydytojo ir mirties. Yra laikas, kai galima kovoti dėl gyvybės, viltis didelė, medicinos priemonės sužadina šiokių tokių vilčių; ir iš tikrųjų viltys kartais pasiteisina. Bet kartais, nepaisant visko, ko imamasi, paciento gyvybė negali pasipriešinti irimui, ligai – ar tai būtų infekcija, vėžys, ar tuberkuliozė, ar senatvė. Ir jis su nuostaba, o vėliau ir augančiu susidomėjimu, su jausmu, kuris vis stiprėjo, pastebėjo, jog tarp gydytojo ir mirties nusistovi nauji tarpusavio santykiai, kad ateina momentas, kai gydytojas tarsi atsigręžia į mirtį ir sako: „Mano laikas praėjo, atėjo tavo laikas; bendradarbiaukime; pradėk, būk gera…”

Manau, kad toks požiūris į mirtį labai svarbus, jis atitinka realų gyvenimą. Ar esame tikintieji, ar ne, mes visi susiduriame su faktu, jog ateis laikas, kai kova, mūšis dėl to, kad žmogus nemirtų, pavers jo kūną ir protą, ir širdį kovos lauku; jis bus kamuojamas, žeminamas. Kova vyks ne dėl to konkretaus žmogaus, kova bus anoniminė. Tai bus anoniminė kova su mirtimi, nepriklausomai nuo to, ką pats žmogus iškenčia šiame kovos už jo gyvybę procese. Patirtis man parodė (ir su liūdesiu turiu pasakyti, kad daug kartų teko susidurti su mirtimi – tiek artimųjų, giminaičių, tiek tų žmonių, kurių mirtį mačiau karo metais ar dirbdamas ligoninėje, būdamas dvasininku), jog ramiai sutinka mirtį dviejų tipų žmonės.

Tokių pasitaiko palyginti retai. Tai tvirtai tikintieji ir nuoširdžiai netikintieji. Į mirties veidą negali žiūrėti pusiau tikintieji arba nesubrendę žmonės, kurie netiki gyvenimu, amžinybe, Dievu, bet kartu nėra tikri, kad mirtis reiškia visišką sunaikinimą. Jei būtų įmanoma apie mirtį galvoti visiško sunaikinimo, išnykimo terminais, problemos nekiltų. Tačiau sunkumas tas (juk žinote, kad mūsų sąmonės procesams trūksta logikos), jog daugelis žmonių galvoja: „Taip, bet kaip baisu bus suvokti, kad manęs daugiau nėra…” Jūs juokiatės, bet paklauskite savęs, ar visada logiškai elgiatės kitose srityse, ar esate įsitikinę, kad patys, galvodami apie mirtį, – ne kieno nors, o savo, – nejaučiate, jog bus baisu kristi į nežinomybę ir įsitikinti: aš – tuštuma, iš manęs nieko neliko…

Suprantama, logikos požiūriu, tai – absurdas, bet labai daug kas mūsų gyvenime absurdiška. Netikintys žmonės, kurie iš tikrųjų mano, kad visiškai išnyks, paprastai gana lengvai sutinka mirtį – bent jau mano patirtis tą liudija; taip pat ir žmonės, kurie susiduria su mirtimi tuo momentu, tokioje situacijoje, kuri jų mirčiai suteikia prasmės.

Pateiksiu pavyzdį. 1940 metais, vykstant mūšiams, aš buvau fronte, priėmiau sužeistuosius, ir man pasakė, kad mūsų palatos kampe yra du mirštantys vokiečiai. Kadangi moku vokiškai, manęs paprašė pasakyti jiems keletą žodžių, kad jie mirdami nebūtų tokie vieniši. Jie buvo taip suvarpyti kulkų, jog sunku perteikti. Aš kreipiausi į vieną iš jų ir, kad ką nors pasakyčiau, paklausiau: „Labai kenti?” Jis į mane pažiūrėjo gęstančiu žvilgsniu ir atsakė: „Aš nejaučiu kančių, – mes juk jus triuškiname!..”

Aš nenoriu teigti, kad priežastis, dėl kurios jis pamiršo savo kančias, pati savaime gera, bet taip pat būtų pasakę kankiniai, motina, jei būtų kalbama apie jos vaiko gyvenimą. Mes galime žiūrėti mirčiai į akis, tik jei suteikiame jai prasmę, jei mūsų tikėjimas leidžia mirtį vertinti kaip vieną iš gyvenimo etapų, kitaip to padaryti nesugebame.

Štai kur gydytojo vaidmuo, dilema. Paprastai gydytojas neklausinėja paciento, ką šis galvoja apie gyvenimą ir mirtį. Veikiau rūpinasi, kaip pailginti paciento gyvenimą – neretai ne gyvenimą, bet skausmingą egzistavimą. Gydytojas stengiasi pailginti paciento gyvenimą bet kokia kaina, verčia jį iškęsti visus sunkumus, kančias. Neretai medikas labiau rūpinasi paciento gyvenimo pratęsimu nei pastarasis. Tai svarbi etinė problema. Kaip galima šią problemą išspręsti?

Tikrai atsakymo nepateiks pati medicina, bet reikia remtis vertybėmis, kurios yra anapus medicinos. Jei neturime aiškaus požiūrio į gyvenimą ir jo vertybes, į mirtį ir jos reikšmę, mums nelieka kito pasirinkimo, kaip priversti žmones gyventi, kol jie su palengvėjimo atodūsiu išsiverš iš mūsų rankų ir pasieks ramybę. Tačiau kančios prasmės ir mirties reikšmės apmąstymas yra labai svarbus klausimas, kurį turi sau kelti tiek gydytojas profesionalas, tiek medicinos studentas.

Taip, gyvenimas – aukščiausia vertybė, bet koks tas gyvenimas, jei jis tik paprasčiausiai ilginamas? Taip, krikščioniui mirtis – paskutinis priešas, kurį reikia nugalėti, bet ar yra pergalė prieš mirtį dirbtinai palaikyti kūno gyvybę, kuriame vidinės gyvybės jau nebeliko? Ar dirbtinis egzistencijos pratęsimas yra dalis mūsų žmogiškos kovos, siekiant gyvenimo pergalės prieš mirtį?

Aš nesiimu išspręsti šios dilemos už jus, kiekvienas turite atrasti savo atsakymą, aš tenoriu išsakyti tai, ką pats esu atradęs sau.

Turime atsižvelgti ir į kančias. Mums dabar žinomos priemonės palengvinti fizines kančias ir dvasinius išgyvenimus, ir širdgėlą. Ar pateisinamos tos priemonės? Jūs, tikėtina, iš karto patrauksite pečiais ir pasakysite: „Žinoma, argi ne toks mūsų tikslas, argi ne to kiekvienas, kuris kenčia, iš mūsų laukia?..” Galbūt ir taip, bet kada mes turime įsikišti ir iki kokio lygio? Tai vėlgi žmogiškų vertybių klausimas.

Kiek vertybiniu ir asmenybės brandos požiūriu pateisinama, ištikus sunkiai netekčiai, pasinerti į bejausmiškumą, bet kokia kaina stengtis išvengti skausmo, kančių, netekties siaubo? Ką tai byloja apie tarpusavio santykius, kurie buvo tarp to žmogaus ir velionio? Galima suprasti tokį požiūrį į mirtį bei į save, tą baimę, kuri apima netekties akivaizdoje, tačiau ar tai žmogaus verta laikysena ir ar ją galima pateisinti? Ar kuris nors iš mūsų norėtų, kad jo žmona, motina, duktė atsisakytų priimti praradimo sielvartą ir tartų: „Aš noriu užsimiršti, noriu jaustis taip, tarsi jis nemirė, arba tai tarsi neturi reikšmės”? Ką tai sako apie žmonių tarpusavio santykius, apie kuriuos mes kalbame iki begalybės, iki blogumo? Kur mano meilė, jei aš pasakysiu: „Dabar, kai mylimasis ar mylimoji mirė, – geriau pamiršti apie tai, geriau tapti nejautriam, nes tai mane erzina…”? Ir dar: ar iš tiesų pateisinama bet kokiais būdais vengti kiekvienos kančios ar išbandymo?

Aš galbūt buvau išauklėtas keistu būdu, bet dėl to esu dėkingas. Pamenu dvi frazes, kurias mano tėvas pasakė apie mirtį. Kai buvau labai jaunas, mes kalbėjome apie mirtį, ir, neaiškindamas, kas tai yra, nes tai reikia suvokti savarankiškai, tėvas man pasakė: „Išmok visą gyvenimą taip laukti savo mirties, kaip jaunikis laukia savo nuotakos.”

Ir kitas atvejis, kai grįžau iš vasaros stovyklos, jis mane pasitiko ir tarė: „Nerimavau dėl tavęs.” Aš lengvabūdiškai paklausiau: „Argi tu bijojai, kad nusisuksiu sprandą?” Tėvas, kuris stipriai, bet blaiviai mane mylėjo, pasakė: „Ne, tai būtų buvę nesvarbu. Aš bijojau, kad tu neprarastum savo vientisumo.” Ir jis pridėjo: „Atsimink: gyvas tu ar miręs, – neturi reikšmės net tau. Svarbu – dėl ko tu gyveni ir dėl ko esi pasirengęs mirti.” Tai susiję su mirtimi, tai susiję su kentėjimu. Ką aš pasirengęs ištverti? Ko išmokys gydytojas, kai kentėsiu? Jam paprasčiau už viską pacientus dosniai aprūpinti raminamaisiais, aspirinu, fenobarbitaliu ir kitais vaistais, kad niekas iš jų nekentėtų. Bet kokią kainą už tai teks mokėti?

Pirma, tik grumiantis mūsų charakteris tvirtėja, didėja narsumas, sugebėjimas kovoti ir išsaugoti vertybes. Argi verta tai griauti, skatinti bailumą, leisti žmonėms gyventi baimėje ir iš baimės vengti iššūkio, kurį mums meta gyvenimas, mirtis, kančios?

Kita vertus, – ir tai, manau, visiškai akivaizdu – jei pradėsite lengvinti skausmą, iš pradžių galite ištverti tam tikrą laiką, o po to jis mažės, dar mažės; ir kai būsite tikri, kad bet kuriuo momentu galite skausmo atsikratyti, apims nauja kančia: skausmo baimė. Yra žmonių, kurie geria aspiriną, kad neskaudėtų dantys. Na, galima pasakyti, kuo čia dėti mes, gydytojai? Pacientas ateina, ir mano užduotis – atsiliepti į jo poreikius… Ne, mūsų profesija – ne tiesiog atsiliepti į jo poreikius, taip kaip ir dvasininko pareiga – ne paprastai atsiliepti į reikmes. Mes ne krautuvė, ne restoranas, mes ne cirkas, mūsų pareiga – ne tik dalyti tai, kas mums įsakyta dalyti. Šiuolaikinėje visuomenėje, kai žmonėms – kraštutiniu atveju teoriškai – išaugo bendrumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, solidarumo jausmas (aš nekalbu apie aukščiausią meilės savybę, ji daug aukščiau už įprastą mūsų lygį), mes privalome savo artimajam ir sau iškelti reikalavimą – pirmiausia būti žmogumi.

O būti žmogumi – didelis dalykas, tai yra turėti omenyje užmojus, bebaimiškumą, kūrybiškumą, ir visa tai neviršija žmogaus galimybių, tik mes patys per menkai jas išnaudojame.

Aš galvoju apie Soženicyną, kuris kadaise buvo sulaikytas KGB ir „maloniai” įkalbinėjamas daugiau nerašyti, viešai nekalbėti, tapti toks kaip visi. Tačiau jis atsisakė. Tada jam pareiškė: „Jūs jau buvote kalėjime, lageryje, argi nesuprantate, ką mes galime jums padaryti?” Ir jis atsakė: „Taip, jūs jau padarėte viską, ką galėjote, ir nepalaužėte manęs, aš jūsų daugiau nebijau.” Mes žavimės juo, bet ar galime jį pamėgdžioti, jei nesame pasirengę įveikti sunkumų? Ar tik nemanote, kad išbūti keletą metų kalėjime ir koncentracijos stovykloje – savotiška charizma, kuri žmogui suteikia begalinės ištvermės, herojiško vyriškumo? Ne, į kalėjimą pakliūsi, pateksi į lagerį, turėdamas tokias pat narsumo savybes, kokias ir turi. Suprantama (ir tai kitas klausimo aspektas), jei mes sau leidžiame gyventi pagal pačius žemiausius reikalavimus, jei pasitenkiname keliaklupsčiavimu, užuot gyvenę, jei mūsų gyvenimas – klampi pelkė, o ne versmė, tada, žinoma, mes nieko iš savęs negalime reikalauti.

Norėčiau pateikti pavyzdį – ir ne teologinį, ir ne medicininį. Per vieną Paryžiaus bombardavimą man buvo laisva diena, ir aš atsidūriau ketvirtame namo aukšte su motina ir senele. Mes niekada nenusileisdavome į slėptuvę, kadangi mums atrodė, kad geriau išlėkti į orą, nei būti palaidotiems po žeme. Pasėdėjome, paskui mano mama pateikė labai viliojamą pasiūlymą – nueiti į virtuvę, užkurti ugnį stropiai mūsų surinktomis skiedromis, pašildyti vandenį ir pavadinti tai arbata – tai buvo viskas, ką turėjome. Ji nuėjo į virtuvę, pasigirdo sprogimas, po to – jos riksmas, ir aš pamaniau, kad mamą sužeidė. Ji niekada nebijojo šaudymų, ir iki revoliucijos ji elgėsi labai narsiai. Aš puoliau į virtuvę ir radau motiną ant virtuvės stalo užsikorusią keturiomis. Ji rodė į kampą ir šaukė: „Ten… ten…” – o ten buvo pelė.

Įdomu, ar mes kada nors suvokėme, kaip sunku pažiūrėti į pelę? Ji pernelyg maža, ji toli – apačioje. Pažiūrėti galima į ką nors didelį, kas yra mums iššūkis; bet žiūrėti į pelę – mes prieš ją susigūžiame, tampame panašūs į ją, patys „supelėjame”, kol… mūsų pačių nesuvalgo katė.

Tai pritaikoma kentėjimui, tai pritaikoma mūsų požiūriui į mirtį. Aš tikiu ir norėčiau, kad ir jūs tikėtumėte, jog atsakingoje visuomenėje, kuri nori pastatyti žmogišką miestą, vertą Žmogaus, – ir tiems iš mūsų, kurie yra tikintys – žmogišką miestą, kuris galėtų išaugti į Dievo miestą, tai įmanoma. Mediko vaidmuo – kaip ir dvasininko, kaip ir kiekvieno visuomenės nario, bet savo ruožtu nereikia vengti sunkumų, kuriuos mums kelia gyvenimas, nebūti tokiems, kas daro žmones nuolaidžius, bailius, bejėgius. Tai profesija, kuri turi gyvenimo viziją, todėl, kad mes turime mirties viziją ir jų priešpriešą, todėl, kad mes matome, kas yra žmogus, ir to matymo dėka nedrįstame leisti sau ar kam nors kitam būti žemiau žmogaus dydžio.

Parengė Andrius Navickas, Michalina Bočiarova


Bernardinai

TAIP PAT SKAITYKITE