Biorythm

Ligoniams reikia padėti gyventi, ne padėti mirti

Praėjusią savaitę Didžiojoje Britanijoje kilo nevienareikšmiškų reakcijų į vienos britų ekspertų komisijos pasiūlymą įteisinti savižudybę su gydytojo pagalba. Komisija „Mirtis su medikų pagalba” (Assisted dying) paskelbė metus vykdyto tyrimo rezultatus ir pasiūlė vyriausybei pakeisti galiojantį įstatymą, kuris „neadekvatus“ ir „nenuoseklus“, pateikdama pasiūlymų, kokiu būdu „savižudybė su gydytojo pagalba“ galėtų būti legalizuota.

2010 m. lapkritį įsteigta komisija atliko tyrimą, kuriame kvietė dalyvauti įvairias organizacijas bei pavienius asmenis, buvo rengiamos apklausos, renkami įvairių atvejų duomenys, siekiant įvertinti juridinio status quo stipriąsias puses ir trūkumus, ištyrinėti, kaip galėtų veikti tokio asistavimo mirčiai sistema, kokios nuostatos būtų priimtinos sveikatos bei socialinės priežiūros ekspertams bei visai visuomenei. Komisija sulaukė daugiau nei 1200 dokumentų bei nuomonių iš skirtingų šaltinių.

Paskelbtose išvadose nurodoma, kad asmenims, kuriems, oficialia gydytojų konsiliumo nuomone, liko gyventi mažiau nei metai, reikėtų leisti pavartoti specialių vaistų, sukeliančių greitą ir neskausmingą mirtį. Anot jų, galimybė savanoriškai pasitraukti iš gyvenimo su medikų pagalba turėtų būti suteikta pilnamečiams ligoniams, kurių ligos diagnozę patvirtintų du nepriklausomi gydytojai.

Dabar Jungtinėje Karalystėje mirtis padedant medikams yra nelegali; asmenims, suteikiantiems tokią pagalbą, numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tačiau ligoniams, kurie turi finansinių ir fizinių išteklių, lieka pasirinkimas – pavyzdžiui, ieškant pagalbos numirti keliauti į kitas šalis.

Naujasis pasiūlymas daug atsakomybės perkeltų medikams: diagnozę turi patvirtinti bent du nepriklausomi gydytojai bei patikrinti, ar paciento būklė atitinka kriterijus; informuoti jį apie visą jam tinkamą medicinos priežiūrą bei gydymą. Kiti kriterijai – asmuo padarė sprendimą savanoriškai ir savarankiškai, be galimo spaudimo iš šalies, niekas jam neprimetė nuomonės, jog jis yra „našta“ kitiems, pacientas nebuvo paveiktas psichinės ligos ir yra pajėgus pats priimti medikamentus, be pagalbos.

Anot pateiktos ataskaitos išvadų, pagalbos prašantis asmuo turi būti pripažintas psichiškai sveikas, sąmoningas priimti tokį sprendimą. Tačiau, kaip teigia šios srities ekspertai, tai gana sudėtingas klausimas. Antai profesorius Matthew Hotopfas iš Londono Psichiatrijos instituto, priklausančio Kingo koledžui, įspėjo, kad vienkartinis psichinės būklės nustatymas yra rizikingas: norint priimti tokį sprendimą, reikėtų stebėti pacientą ilgesnį laiką. Panašiai Psichinės sveikatos fondo atstovai teigė, kad negali susidaryti viso vaizdo apie žmogų, jei yra girdėję tik vienos dienos jo pasisakymą.

Dr. Martino Cirtice, senyvo amžiaus žmonių psichiatrijos konsultanto nuomone, depresija, mirtina liga ir lėtiniai fiziniai sutrikimai smarkiai susiję. Tai, kad pacientas serga depresija, automatiškai nereiškia, kad jis turi psichikos sutrikimų, tačiau depresija daro didelę įtaką jo sprendimams. Britų psichologų asociacija paminėjo, jog yra „neįtikėtinai sunku įvertinti žmogaus, sergančio nepagydoma liga, depresiją ir nerimą“. 

Apskritai dauguma psichiatrų nebūtų patenkinti, jei jiems reikėtų vertinti pacientų psichinę būklę, nors jie ir pageidautų gauti mirtinų vaistų. Psichiatrai ją vertina siekdami apsaugoti ir gydyti ligonį, o ne padėti jam įvykdyti savižudybę.

Britanijos medicinos asociacijos (BMA), vienijančios profesionalius gydytojus, nariai atsisakė dalyvauti komisijos darbe. Jų atstovas teigė: „Nors yra įvairių požiūrių į savižudybę su medikų pagalba tarp medicinos profesijos atstovų, BMA tiki, kad dauguma medikų nenori jos legalizuoti.“ Jie teigia, kad tokios mirties legalizavimas sukeltų pavojų jų santykiams su pacientais bei prieštarautų esminei medikų pareigai – saugoti gyvybę: „Sveikatos priežiūra nėra tinkama aplinka teikti mirties paslaugas.“

Komisijos ekspertų nuomone, įvertinti paciento psichinės sveikatos ir sąmoningumo būklę būtų galima patikėti bendrosios praktikos gydytojui. Tačiau kažin kiek bendrosios praktikos gydytojų šių dienų užimtame, skubančiame pasaulyje pažįsta savo pacientus taip gerai, kad galėtų padaryti tokį sudėtingą sprendimą?

Kadangi dauguma medikų nenori dalyvauti jokiame savižudybės su mediko pagalba procese, tokiu atveju norinčius greitai ir neskausmingai pasitraukti iš gyvenimo ligonius vertintų saujelė gydytojų, kurie nedaug žino apie tai, kas slypi už paciento ligos istorijoje nurodytų sausų pastabų ir kurie mirtį su mediko pagalba mato kaip racionalią išeitį asmeniui, sergančiam nepagydoma liga. Taip jau nutiko Oregone, kur savižudybė padedant medikams yra legali nuo 1997 m. ir kur tik mažas procentas pacientų kreipiasi dėl psichiatrinio įvertinimo. Tyrimai atskleidė, kad vienas iš šešių asmenų, kurie Oregone nutraukė savo gyvybę medikams suteikus mirtiną dozę vaistų, kentėjo nuo nenustatytos klinikinės depresijos.

Taigi, dauguma britų medikų apibūdino komisijos pasiūlymą kaip „dar nesaugesnę versiją labai kontroversiško Oregono įstatymo, kuris mirtinai sergantiems ligoniams leidžia pasiūlyti vaistų, padedančių nusižudyti, tačiau nesiūlo brangių gyvybę saugančių ir gyvenimą pratęsiančių vaistų“.

Dr. Peteris Saundersas, sąjungos „Care Not Killing Alliance“ (Rūpinimasis, o ne žudymas), kuri vienija tikinčiuosius, žmonių su negalia bendruomenes bei medikus, direktorius teigia: „Jei šios rekomendacijos būtų įteisintos, jos paskatintų dar didesnį spaudimą pažeidžiamiems žmonėms išeiti iš gyvenimo, kad jie nebūtų našta kitiems. Šis spaudimas gali būti ypač stiprus ekonominės krizės metu, kai šeimos ir sveikatos priežiūros įstaigos išgyvena sunkų periodą. Vadinamoji teisė mirti gali lengvai tapti pareiga mirti.“

Be kita ko, kritikai komisiją apkaltino šališkumu, kadangi jos veiklą rėmė seras Terry Pratchettas, o jai vadovavo lordas Falconeris – abu ilgamečiai eutanazijos ir savižudybės su medikų pagalba rėmėjai. 11 komisijos narių iš teisės, medicinos, socialinės priežiūros, psichinės sveikatos, paliatyvos slaugos, teologijos, neįgalių žmonių priežiūros sričių parinkti remiantis ne tik jų kompetencija, bet ir šiuolaikiškomis pažiūromis.

Komisijos išvadoms nepritarė tik vienas jos narys, anglikonų dvasininkas Jamesas Woodwardas, kuris teigė tikįs, jog reikalingos platesnės visuomeninės diskusijos prieš kiekvieną mėginimą pakeisti įstatymą, liečiantį mirtį su medikų pagalba.

Tuo tarpu britų vyriausybė nurodė, kad įstatymo keisti neplanuoja.

Reikia pabrėžti, kad dauguma pasiūlymų, propaguojančių eutanaziją bei savižudybę su mediko pagalba, piešia situaciją idealiame pasaulyje – kai sunkiai sergantis žmogus visiškai blaiviai ir neutraliai žiūri į situaciją, kai bus nutraukta jo gyvybė; pasaulyje, kuriame palaikomi artimi gydytojų ir pacientų santykiai – esminiai, norint nešališkai priimti sprendimus; kai artimieji yra labai mylintys. Tikrovėje pasaulis ne toks.

Mirtina liga dažnai sukelia didelį emocinį stresą, daugelis medikų taip gerai nepažįsta savo pacientų, o kai kurios šeimos nėra labai mylinčios nei besirūpinančios ligoniu. Sunkiai sergantiems žmonėms reikia padėti gyventi, o ne padėti nusižudyti. Jiems reikia atsidavusios priežiūros ir veiksmingo skausmo sumažinimo, kuris būtų prieinamas visiems ligoniams – reikėtų kovoti už tai.

Pagal „The Telegraph“, „The Guardian“ ir BBC News informaciją parengė Dalia Žemaitytė

TAIP PAT SKAITYKITE