Turbūt visi tėvai žino, kad kūryba yra naudinga, tai aksioma. Naudinga vystymuisi, gebėjimams, protui. O ankstyvasis kūrybiškumas naudingas dvigubai. Todėl tiek daug mamų ir tėčių aktyviai domisi ankstyvuoju kūrybiškumo ugdymu, ieško informacijos, kokiame amžiuje ką ugdyti ir kada pradėti.
O gal tiesiog leisti vaikui atsisėsti prie savo staliuko, priešais tuščią popieriaus lapą ir spalvotas kreideles. Įduoti į rankas plastilino. Parodyti, kaip paimti dažų, kaip braukti teptuku per popierių, kaip minkyti plastiliną. Ir leisti vaikui pačiam laisvai veikti. Juk kūryba tam ir yra, kad kurtum, o ne sektum pavyzdžiu, ar ne taip? Žinoma, dažnai teoriškai viskas skamba vienaip, o praktiškai…
Procesas ir rezultatas
Praktikoje dauguma tėvų (ypač – mamų) pernelyg budrūs. Ir tai trukdo vaikui pajusti laisvę tą minutę, kai jis atlieka pirmąjį savarankišką žingsnį įsisavindamas visiškai naują užduotį. Mažylis kiša pirštukus į atidarytą guašo buteliuką, ištepa dažais veidą, popierių. Gali būti, kad net iš viso nepradeda piešti, vien tik įmerkdamas padažytą teptuką į vandenį ir ištraukdamas, kad pamatytų, kokia bus spalva.
Šiame etape tėvai paprastai paima iš mažylio dažus ir parodo, kaip „reikia“ ir kaip „teisinga“. Tai – geriausiu atveju. Blogiausiu – pradeda barti dėl to, kad nesiklausė, ištepė stalą, rankas ir pan. Juk teptuką reikia laikyti taisyklingai (o ne suspausti kumštyje), dažų paimti nedaug, o piešti – atsargiai. Ir apskritai, saulė žalia nebūna.
Kodėl taip vyksta? Mums reikia išmokyti vaiką piešti. Taip jau mes, suaugusieji, surėdyti: mums reikalinga rezultatas. O rezultatas – simpatiškas piešinys, kurį būtų galima parodyti pažįstamiems, tariant „čia mūsų mažoji nupiešė“ ir girdint jų grožėjimąsi ir pagyras.
Mums reikalingas rezultatas, bet vaikas apie tai nežino, kaip ir apie vaizduojamojo meno egzistavimą bei kažkieno galimybę vertinti jo piešinius. Vaiką domina procesas – tai, kas vyksta čia ir dabar. Jam įdomu, kas bus, jei visą teptuką įmerksi į dažų buteliuką, arba kas nutiks, jei dažus tepsi pirštais, sumaišysi vieną spalvą su kita, išpilsi visus dažus ant stalo ir ištrinsi delnais…
Tačiau grįžkime prie pirmosios pastraipos: ar tikrai kūrybinio užsiėmimo tikslas – iš mažylio užauginti profesionalų dailininką, išmokyti jį dirbti su medžiaga? Kai kalbama apie vaikų kūrybos naudą, omeny turima visai ne tai…
Mažasis likimo valdovas
Per kūrybos procesą vaikas turėtų įgyti bendravimo su pasauliu įgūdžius, išmokti išreikšti save. Ir dar labai svarbu, kad kūryba suteikia neribotas galimybes manipuliuoti medžiagomis ir erdvėmis. Taip, būtent neribotas – jei tik, žinoma, tėvai nesukurs tų ribų.
Dėl to ir kyla klausimas: kodėl mes kuriame ribas? Atsakymas: todėl, kad jas mums sukuria visuomenė. Mūsų suvokimas jau paveiktas štampų ir normų. Bet mažylio sąmone – tuščias lapas, ant kurio jis savo pirštukais įspaudžia savojo „aš“ antspaudus. Priimdamas sprendimą, kaip elgtis su tuščiu popieriaus lapu, vaikas mokosi priimti sprendimą apskritai ir rasti netradicinius būdus. Ne paslaptis, kad vaikai dažnai mus, suaugusiuosius, nustebina kitokiu požiūriu ir netikėtu įprastų daiktų ir dalykų matymu.
Kūryba – tai kūrėjo vaike proceso užuomazga. Ne tiek meno šedevrų kūrėjo, kiek savo gyvenimo kūrėjo. Nes būtent dabar dedami santykio su gyvenimu pagrindai: ar ateityje jis taps aplinkybių auka, ar pats aktyviai tas aplinkybes kurs.
Teigdami vaikui, kad kurti reikia tik „taip, o ne kitaip“, mes nurodome jam reaktyvų mąstymo būdą, mokome būti aplinkybių įkaitu. Tuo tarpu sėkmingi žmonės mąsto proaktyviai.
Daugiau, nei dažų bala
Esama ir žymiai artimesnių kūrybos tikslų – malonus laiko praleidimas kartu su tėvais. Bet jei vaiko kūrybiškumas bus suvaržytas griežtų rėmų, gali likti slogūs prisiminimai apie pirmąją pažintį su kūryba. Kaip rezultatas, gali dingti noras užsiimta kūryba, ir jokios naudos apart „daryti taip, kaip teisinga“, neliks. O kas yra „teisinga“ ir „neteisinga“?
Visos normos yra nulemtos kultūros, kurioje gyvename. Mes, suaugusieji, jau esame šios kultūros „nešiotojai“, o vaikas dar tik pradeda ją pažinti ir turi daugiau laisvės, kaip save išreikšti. Todėl mums taip pat yra, ko pasimokyti iš vaikų.
Perženkite normas, pasistenkite galvoti, kaip vaikas ir atrasite beribes kūrybines galimybes. Galbūt taip pat patirsite teigiamų emocijų spontaniškame procese, kurio vargu ar sulauktumėte suplanuotame saulutės, gėlyčių ir eglutės piešime pagal įprastas normas.
Kūrybinių eksperimentų pasekmių galim prisirankioti kartu su vaiku, lygiai taip pat žaidžiant. Galų gale tikroji tokių užsiėmimų nauda peraugs bet kokią dažų balą ant grindų.
Pagal užsienio spaudą parengė Jurga Lūžaitė
