Berniukams (ir juos auginantiems tėvams) visuomenė kartais pateikia išskirtinių reikalavimų. Neretai mamai ar tėčiui nuojauta kužda elgtis vienaip, bet stereotipai diktuoja visai ką kita. Kodėl tai vyksta, ar reikia berniukus auklėti kažkaip ypatingai, pasakoja psichologai.
Šiame tekste norėtume aptarti apie berniukus tris labiausiai paplitusius mitus, kurie iškyla daugelyje situacijų, nepriklausomai nuo socialinio statuso. Jie paplitę taip plačiai, kad neretai trukdo mums matyti ir mylėti tą berniuką, kuris yra šalia mūsų.
1 mitas: berniukai yra berniukai. Prigimtis ir testosteronas bejėgiai prieš auklėjimą
Tai bene labiausiai paplitęs mitas, nusakantis, kad berniukų elgesys yra nulemtas fiziologijos. Tai yra: kur berniukai – ten testosteronas, kur testosteronas – ten agresija, kur agresija – ten prievarta, bent jau potenciali. Vadinasi, berniukai yra biologijos įkaitai ir jų elgesys nulemtas iš anksto, įgimtas.
Tipiškas berniukiškas elgesys apibrėžiamas nejautrumu ir polinkiu rizikuoti. Taip sako, kai mažas berniukas išdaužia lango stiklą kamuoliu ir pabėga. Arba kai paauglys su riedlente rizikuodamas laviruoja tarp automobilių ir stebuklingai išvengia susidūrimo.
Bet kažkodėl neapibendrinama, kad „berniukai yra berniukai“, kai mažas berniukas atneša savo rankų darbo dovanėlę mamai ar mokytojai arba apkabina verkiančią sesutę. Arba kai paauglys išgyvena kaltės jausmą išsiskyręs su mergina, nors ir labai stengėsi išlaikyti santykius.
Šis mitas pavojingas dėl to, kad verčia žmones galvoti, kad ne jų jėgoms paveikti berniuko asmenybę, elgesį ir emocinį vystymąsi, o tai tikrai įmanoma.
Realybė: berniukų elgesį daugiausia nulemia auklėjimas, o ne prigimtis
Mūsų sūnui buvo šešeri, kai gimė jo sesutė. Nujautėme, kad sūnus gali pavydėti, tačiau realybė pranoko visus blogiausius įsivaizdavimus. Sūnus kur buvęs kur nebuvęs trenkdavo sesutei žaislu ir elgėsi taip, tarsi vien jos egzistavimas jam neįmanomas. Tai tapo nepakeliama, kai kartą sūnus buvo užkluptas užčiaupęs seseriai burną…
Kaip elgtis tokioje situacijoje tėvams, kuriems pradeda atrodyti, kad vienas iš vaikų – nesugebanti apsiginti auka, o kitas – agresorius? Kaip rodo patirtis, svarbiausia pabandyti suprasti, kaip jaučiasi toks vaikas (šiuo atveju – sūnus). Jis ilgai buvo vienas, pripratęs prie tėvų dėmesio, o dabar gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Ne paslaptis, kad vienturčiam vaikui, iki gimstant jo broliukams ar sesutėms, gyvenimas atrodo ir yra visiškai kitoks, nei jiems gimus. Ir to nepripažinti nevalia. Tačiau visada verta pabandyti pakeisti vieno vaiko požiūrį į kitą, padėti jam tvarkytis su savo „agresija“ ir padėti suprasti, kad jo tėvai ir toliau jį myli lygiai taip pat, kaip anksčiau. Parodyti jam, kad jis gali būti rūpestingas brolis ar sesuo.
Šiuo atveju agresyvumas ir žiaurumas nebuvo vaiko bruožai, jie tiesiog iškilo sudėtingoje situacijoje, kai vaikas nemokėjo suprasti savo jausmų, o tėvai nesistengė jam padėti.
Tyrimai rodo, kad dauguma berniukų, kurie yra mylimi ir kuriais rūpinamasi, vėliau ir patys pradeda rūpintis kitais. Auklėjimas labai greit gali peraugti į natūralų elgesį, ir jie neprieštarauja vienas kitam.
Visada galima atrasti būdų, kaip nukreipti berniukų energiją, paversti ją kuriančiąja, o ne griaunančiąja jėga. Jei vaikas nori peštis, gal tegul eina į bokso treniruotes, jei nori rėkauti – pažaisti žaidimą, kuriame galima rėkti, jei jis ginčijasi – užmegzkite pokalbį, kuriame jis galėtų mokytis diskutuoti ir pan. Jeigu jis atsisako daryti tai, ką suplanavo visa šeima, pasiūlykite jam sugalvoti alternatyvų planą, kuris būtų tinkamas visai šeimai.
2 mitas: Berniukai turi būti berniukais
Šis mitas kai kurioms šeimoms trukdo gyventi taip, kaip jiems būtų geriausia. Jei berniuko elgesys laikomas „nevyrišku“, tai visuomenėje greičiausiai sukels neigiamą atgarsį – vaikas nebus priimamas žaisti su kitais vaikais, apkalbamas, tyčiojamasi. Turbūt ir jums teko girdėti atvejų, kai berniukai, kurie nori žaisti su lėlėmis ar būti mamomis, yra jautresni nei kiti vaikai.
Psichologai teigia, kad sutinka daug suaugusių vyrų, kurie dalijasi skausmingais prisiminimais iš įvairių situacijų vaikystėje, kada buvo gėdinami, jog yra nepakankamai „vyriški“ arba „ne tokie kaip kiti berniukai“. Ypač tai baisu mažiems berniukams, nes panašūs pažeminimai jiems sukelia jausmą, kad nėra reikalingi ir nėra kur dėtis.
Realybė: esama daug būdų būti berniuku
Tikrai nėra vieno būdo būti vyriškam. Skirtingose šalyse, kultūrose, epochose vyravo skirtingas įsivaizdavimas apie tai, kas berniukiška. Tarkim, vienose šalyse niekas nesistebi, kai vyras verkia, o kitose tai kategoriškai draudžiama.
Auklėjant berniukus svarbiausia klausytis savo nuojautos. Mamos ir tėčiai turi žinoti – meilės nebūna per daug. Laikydamiesi protingų ribų, jūs niekada neišpaikinsite savo vaiko, ypač rodydami jam savo prieraišumą ir palikdami laisvę pačiam pasirinkti savo kelią.
3 mitas: berniukai pavojingi
Tai su pirmais dviem mitais susijęs įsivaizdavimas, bet gali turėti bene stipriausią ardomąjį poveikį. Visuomenėje tarsi įprasta manyti, kad berniukuose slypi įgimta grėsmė, kad jie emociškai ir psichologiškai nestabilūs, net šiek tiek asocialūs.
Realybė: berniukai jautrūs
Empatija tikrai nėra vien mergaitiškas jausmas. Jis būdingas visiems žmonėms. Užjausti kitą, būti rūpestingam ir švelniam – kiekvienam duoti jausmai.
Pagal užsienio spaudą parengė JLK
