Tikriausiai yra teisūs dvasines vertybes išpažįstantys žmonės sakydami, kad triukšmas – mūsų nelaisvės namai. Taiklus ir kitas pasaulyje neretai skambantis posakis: požiūris į triukšmą atspindi šalies civilizacijos laipsnį. Pagal tai mes vis dar esame mažai civilizuoti. Dauguma mūsų net nesuvokia, kad mums, mūsų sveikatai trukdo ne tik tos šiukšlės, kurioms skiriamos balandžio akcijos „Darom“, bet ir kitos – tos, kurių žala yra net pavojingesnė, nes jos iš pirmo žvilgsnio nėra matomos. Tai – garso šiukšlės, dažniausiai „sutinkamos“ tikros muzikos pakaitalo pavidalu.
Jos persekioja mus mūsų mieste visur, kai tik iškeliame iš namų koją. Štai įlipu į maršrutinį autobusą, ir mane pasitinka tranki, agresyvi muzika. Dainuškos, glostančios nebent kokio nemokyto kaimo bernelio ar buvusio „zonos“ gyventojo širdį. Ką gi, galvoju, toks vairuotojo skonis… Tik neaišku, kodėl šis „budulių“ skonis Lietuvoje (bent jau Klaipėdoje) tampa vis labiau privalomas. Toks terorizmas triukšmu jau persikėlė ir į didžiuosius miesto autobusus. Nustebau aną dieną įlipusi į miesto autobusą, kuriame vairuotojas autobuso priekyje buvo įmontavęs galingą garsiakalbį. Išlipau iš šio autobuso skaudančia galva. Labai nustebę buvo ir mano pakeleiviai – draugai iš užsienio. Pasak jų, ten visuomeniniame transporte vairuotojas turi gerbti keleivio privatumą, negali elgtis tarsi savo privačiame kambaryje. Na, bet mūsų vairuotojams, matyt, niekas apie aptarnavimo kultūrą nėra kalbėjęs.
Užėjus į prekybos centrą, vėl tas pats: akustinės šiukšlės – garsios, neaukšto meninio lygio. Nesijaudinu, nes žinau, kad po pusvalandžio iš čia išeisiu. Tačiau ką daryti vargšėms pardavėjoms? Juk toks kankinimas triukšmu negali neatsiliepti sveikatai. O gal tų pardavėjų vadovai nežino, kad jau seniai įrodyta, jog nuolatiniame triukšme dirbantis žmogus praranda produktyvumą? Žinoma, užsienyje prekybos centruose taip pat groja muzikėlė, bet ne tokiu garsu, o tik kaip malonus fonas. Kodėl Lietuvoje kitaip?
Užsuku į kavinę užkąsti. Čia mane irgi pasitinka varginamas decibelų perteklius. Žinoma, kavines dėl triukšmo gali kontroliuoti ir bausti savivaldybės sveikatos apsaugos skyrius. Tačiau, pasirodo, kaip man paaiškino tokiame skyriuje, ši galimybė – tik teorinė. Nes prieš eidami inspektuoti kavinę, inspektoriai privalo pranešti apie būsimą vizitą. Be to, ir inspektorių visame mieste – tik du. Tad gal sveikatos prevencija Lietuvoje tik „ant popieriaus“? O kenksminga aplinka niekam nerūpi?
Ką tik teko viešėti Romoje. Negirdėjau, kad dienos metu ten kavinėje kas nors leistų triukšmingą muziką. Per visą savo dviejų savaičių viešnagę nepatyrėme ir garsių „bumčikų“ iš pravažiuojančių automobilių. Nors italai – labai linksmi žmonės, matyt, stengiasi netrukdyti kitiems. Maloniai nuteikė ir daugiabučio laiptinėje iškabintos taisyklės, draudžiančios triukšmauti, ypač naktį.
Visai kitaip Lietuvoje, kur, atrodo, pataikaujama triukšmo „zombiams“. Visų pirma turiu omenyje asfaltą drebinančius „bumčikus“ iš automobilių. Ne veltui civilizuotame pasaulyje tokio garsumo žemiems dažniams galioja draudimai, o tokių automobilių savininkams taikomos baudos. Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje toks chuliganas užsidirbtų mažiausiai 50 eurų baudą ir 3 taškus. Pas mus kitaip. Čia kiekvienas gali tave traumuoti savo „bumčikais“, kažkodėl vadinamais muzika. Sako, toks jaunimėlis decibelais ir svaiginasi. It narkotikais. Tegul, jeigu jiems patinka. Tačiau kuo dėti mes, kiti eismo dalyviai? Be to, ir patys „bumčikistai“ gali normaliai reaguoti į eismą, išgirsti atitinkamų tarnybų automobilių signalus? Nesuprantama, kodėl Lietuvoje į tai nekreipiamas dėmesys? Kodėl Kelių eismo taisyklėse neatsiranda punktas, draudžiantis taip trukdyti eismui?
Gerai, jeigu tokie kankinimai trunka neilgai, tik einant gatve. O kas, jei toks „bumčikų“ maniakas apsigyvena kaimynystėje ir „sprogdina“ kitiems smegenis kone visą dieną?! Būtent toks kankinimo metodas buvo sąmoningai taikytas JAV ginkluotųjų pajėgų Irane ir Gvantanamo kalėjime. Apie šiuos 2003–2005 m. vykdytus kankinimo metodus pranešinėjo viso pasaulio spauda. Gaila, ji nežinojo, kad toks kankinimo būdas legaliai egzistuoja Lietuvoje. Tik visai ne karo metu. Kovoti su šiuo kankinimo būdu – tikrai nelengva. Nes žemų garsų decibelai dažnai neviršija leistinos ribinės garso normos. Vis dėlto, kaip teigia medikai, tokie garsai labai žalingi žmogaus organizmui. Ypač tada, kai girdi ne muziką, o tik žemo dažnio „kalimą“.
Žinoma, mūsų medicininiuose žurnaluose kartais apie tai rašoma. Tačiau kas tuos žurnalus skaito? Iš esmės tik medikai ir sveiko gyvenimo propaguotojai. Visi kiti – vargu. Net, atrodytų, išsilavinimo nestokojantys politikai nepajėgia suvokti, kad reikia rinkti ir išmesti akustines šiukšles. Reikėtų daryti viską, kad būtų atsikratyta šių šiukšlių, nes jos stabdo žmonių kūrybiškumą, žadina žmoguje agresyvų pradą, verčia mus tapti paklusniais „zombiais“, bijančiais bent retsykiais pasilikti tyloje su savo mintimis. O gal, galvoju, politikams kaip tik to ir reikia? Kad galėtų mus geriau valdyti? Kad būtume kuo mažiau mąstantys? Triukšmo teroras tokiam tikslui gerai pasitarnauja. Tačiau juk dar yra visuomenė. Stebiuosi, kad ji toleruoja šį akustinį purvą. Gal dėl to, kad, kaip teigė vienas rašytojas, lietuviams purve linksmiau?
Dalia
