Nacių gydytojų vykdyta veikla tapo išsamiai dokumentuota medicinos etikos pamoka. Niurnbergo proceso metu septyniems iš jų buvo surengtas atskiras teismo procesas. Tačiau ką mes žinome apie medicinos seseris ar slauges, asistavusias jiems? Jų vaidmuo buvo užtušuotas istorijos panoramoje, sako Australijos mokslininkė, Curtin universiteto profesorė Linda Shields. Ji išreiškė susirūpinimą apie tai bei pristatė savo tyrimą leidinyje „Nursing review“.
Nemažai stipendijų buvo skirta tyrinėti daktarų vaidmenį ir vykdytą veiklą nacių okupuotoje Europoje, tuo tarpu į medicinos seserų ar slaugių vaidmenį buvo žiūrima pro pirštus, nors dauguma L. Shields tyrinėtų žudymų buvo įvykdyta ligoninėse, kur slaugės atliko didžiąją dalį darbo. Jos buvo labai stipriai įtrauktos į žudymus ir stovyklose vykdytus eksperimentus. Išgyvenę liudininkai ir išlikę dokumentai atskleidžia, kad medicinos seserys buvo aktyvios ir savanoriškai dalyvavo nacių eutanazijos programose, kurių metu nužudyta daugiau nei 10 000 žmonių, dauguma iš jų – vaikai (kai kurie šaltiniai nurodo, kad aukų buvo daugiau nei 30 000).
Nors neįmanoma nustatyti tikslaus skaičiaus (kadangi dauguma dokumentų po karo buvo sunaikinti) ir turbūt mažuma medicinos seserų buvo įsitraukę į šią veiklą, tačiau dauguma jų niekuomet nebuvo patrauktos atsakomybėn už nusikaltimus.
Savanoriškas apsisprendimas
„Daugybė medicinos seserų, dirbusių nacių okupuotoje Europoje, tinkamai rūpinosi savo pacientais, tačiau buvo ir saujelė tokių, kurios pasirinko – būtent pasirinko – paklusti režimui, skelbusiam, kad kai kurie iš jų pacientų turi būti nužudyti“, – teigia L. Shields.
Šios seserys nebuvo verčiamos to daryti – apie tai liudija išlikę įrašai, jog būta seserų, nesutikusių bendradarbiauti, ir joms buvo leista persikelti į kitą ligoninę. Nėra jokių duomenų, kad kas nors būtų buvęs išsiųstas į koncentracijos stovyklą ar praradęs darbą už tai, jog atsisakė dalyvauti sterilizacijos ar eutanazijos programose.
Norėdama atkreipti visuomenės dėmesį į tokius faktus ir atskleisti šį nutylėtą istorijos puslapį, prof. Shields kartu su padėjėja dr. Susan Benedict iš Pietų Karolinos bei kitais bendradarbiais, tarp jų ir istorikais, filosofais iš skirtingų šalių, dirbo archyvuose, apklausė šimtus liudininkų, išgyvenusių koncentracijos stovyklas, bei keletą kaltinamųjų.
Svarbu, kad šie faktai, kuriuos matome kaip tamsią dėmę medicinos seserų profesijoje, nebūtų ignoruojami – apie tai turi būti diskutuojama, rašoma. Ir toliau užsimerkiant prieš šiuos dalykus, būtų užveriama galimybė medicinos seserų profesijai augti ir tobulėti. Taip pat, norint išvengti panašių pasikartojimų ateityje, reikia prisiminti ir priežastis, kurios privertė anų laikų medicinos seseris galvoti, jog kai kurių pacientų žudymas – tai legali ir pagrįsta jų slaugos darbo dalis.
Nacistinėje Vokietijoje medicinos seserys dalyvavo nelegaliose tiek vaikų (kuri pradėta pirmiau), tiek suaugusiųjų eutanazijos programose.
1936 m. Hitlerio kanceliarijoje buvo įsteigtas slaptas Reicho komitetas, kurio tikslas buvo organizuoti vaikų, gimusių su protine ar fizine negalia, nužudymą. Komiteto atstovai aplankė įvairias vokiečių psichiatrines institucijas ir sėkmingai įsteigė 30 „specialių vaikų skyrių“, sudarytų iš medikų ir seselių, savanoriškai sutikusių asistuoti žudymo programoje.
Tuo metu patvirtinta privaloma prievolė medikams, akušerėms ir ligoninių personalui registruoti visus naujagimius, gimusius su negalia. Buvo mokama už kiekvieną pranešimą, o nuslėpus tokį atvejį, grėsė baudos.
Minėtas Reicho komitetas žadėjo tėvams, kad klinikoje jų vaiką gydys specialistai, ir šis pažadas daugumą suvedžiojo; tėvai manė, kad tai bus geriausia jų vaikui. Medicinos seserys išdavė šiuos vaikus, suleisdamos jiems mirtinų vaistų.
1939 m. eutanazijos programa buvo praplėsta: buvo įtraukti ir psichiškai sergantys pacientai, prižiūrėti Vokietijos psichiatrinėse ligoninėse. Jie būdavo perkeliami į žudymo centrus, vėliau jų palaikai pervežami į krematoriumus.
1941 m. viešas protestas, inicijuotas bažnyčios bendruomenių, privertė Hitlerį formaliai sustabdyti nuodijimą dujomis, kuris buvo taikomas suaugusiųjų eutanazijos programoje. Tačiau žudymai, prižiūrimi Reicho, tęsėsi daugumoje ligoninių kaip dalis slaptos eutanazijos programos, atėmusios dar daugiau žmonių gyvybių nei ankstesniais metais. Vaikų eutanazijos programa buvo vykdoma be pertraukos.
Medicinos seserys buvo įdarbintos ne tik visoje Vokietijoje veikusiose eutanazijos programose, tačiau ir nacių koncentracijos stovyklose, taigi buvo įtrauktos į sterilizacijos programas ir eksperimentus.
Nacių propagandos įtaka
Nors moralės požiūriu toks elgesys jokiais atžvilgiais nedovanotinas, tačiau Shields primena, kad yra svarbu suprasti to meto socialines ir politines sąlygas, kurios buvo persmelktos valstybės vykdomos propagandos. Pagal ją, kiekvieno, sergančio protine liga, priklausomo nuo alkoholio ar turinčio negalią asmens gyvenimas buvo „nevertas gyvenimo“, tokie asmenys dar buvo vadinami „nenaudingais valgytojais“. Ši nuostata buvo propaguojama visur; netgi pratybose aritmetikos pamokų metu mokiniai skaičiuodavo, kiek šie „nenaudingi valgytojai“ kainuoja visuomenei.
Propaganda persmelkė visą visuomenę, tad nenuostabu, kad kai kurios medicinos seserys tikėjo, jog tai, ką jos daro, yra teisinga – kad jos padeda nužudyti „nenaudingus valgytojus“, taip išlaisvindamos žmones, kurių gyvenimas „nevertas gyvenimo“.
Tačiau ar aplinkybės, leidusios įvykti šiems faktams, buvo išskirtinės. Ar tai niekuomet nebegali pasikartoti? Prisiminkime šiuolaikinius pavyzdžius, kai medicinos seserys nužudė savo pacientus, nes tai buvo jų vykdomos slaugos dalis: pvz., dalyvaudamos Ruandos žudynėse 1994 m.; kai kuriose teisėsaugai priklausančiose žinybose medicinos seserys vykdo procedūras, susijusias su mirties bausme.
Mokslininkė L. Shields įsitikinusi, kad negalima atmesti tikimybės, jog situacija gali pasikartoti, todėl ji ir tyrinėja šią temą. Pasak jos, jei medicinos seserys mano, jog tam tikri veiksmai yra įstatymais numatyta jų slaugos dalis, jos tai darys. Medicinos seserys nacių okupuotoje Europoje manė, jog žudymas yra pagrįsta jų darbo dalis.
Teismai ir atsakomybė
Kai sąjungininkų pajėgos išlaisvino ir perėmė okupuotas šalis, labai nedidelė dalis medicinos seserų bei sanitarų buvo areštuota. Yra duomenų tik apie tris teismo procesų metu nuteistas medicinos seseris už jų veiklą nacių ligoninėse ir stovyklose.
Pasak Shields, egzistuojanti nuostata apie medicinos seserų šventumą liudija, kad jų veikla šiuo istorijos etapu buvo ganėtinai užtušuota. Mokslininkė pasidalijo patirtimi, kad, diskutuodami šia tema viešuose forumuose, žmonės dažnai atsisako patikėti šios istorijos tikrumu.
Slaugės ar medicinos seserys – tai profesija, kurioje dažniausiai dominuoja moterys, o žmonės nepritaria faktui, kad moterys gali būti tokios pat žiaurios kaip vyrai. Todėl tik nedidelė dalis medicinos seserų buvo patrauktos atsakomybėn už tai, ką padarė.
Marijos Stromberger istorija: pasipriešinimas
Tačiau šalia nuolankumo ir prisitaikymo su brukama propaganda, būta ir heroiškų pasipriešinimo sistemai atvejų.
Istorinio tyrimo metu L. Shields ir S. Benedict aptiko medžiagą, susijusią su Marija Stromberger, kurios tyli drąsa išgelbėjo daugelio kalinių gyvybes. Nepaisant to, jos elgesys sulaukė mažai visuomenės dėmesio. Tad kokie jos nuopelnai? M. Stromberger, pamaldi katalikė, išgirdusi apie Aušvico koncentracijos stovykloje vykdomus žiaurumus, persikėlė 1942 m. į minėtą stovyklą, kad taptų SS ligoninės vyriausiąja sesele. Ligoninei buvo priskirta ir krematoriumo bei dujų kamerų priežiūra, tad ji galėjo tiksliai matyti viską, kas vyksta. M. Stromberger kryptingai stengėsi gauti darbą čia, o įsidarbinusi ėmė registruoti tai, ką matė. Taip pat ji slapta gabeno kaliniams maistą, vaistus ir net ginklus bei nešė už stovyklos ribų jų dienoraščius bei fotografijas, kad pasaulis žinotų, kas vyksta.
Nepaisant jos atvirai priešiškos veiklos, vykdytos beveik dvejus metus, Stromberger niekuomet nebuvo pagauta. Tačiau vėliau, kai stovykla buvo užimta išlaisvinimo pajėgų ir uždaryta, sąjungininkai ją per klaidą įkalino. Lenkų ir žydų kaliniams vėliau paliudijus jos nekaltumą, Marija Stromberger buvo išlaisvinta. Po to ji visam laikui apleido medicinos sesers darbą.
Šios pamokos negalima pamiršti
L. Shields nuomone, kalbėjimas apie šiuos iš praeities išnyrančius faktus ypač aktualus dabar, kai šiuolaikinė slauga sprendžia modernias etines dilemas: abortų, eutanazijos, savižudybės su pagalba atžvilgiu.
Neseniai tarptautinės žiniasklaidos priemonės informavo apie du Urugvajaus sanitarus, kurie buvo apkaltinti žmogžudyste už mažiausiai 16 pacientų nužudymą. Vienas advokatų teigė, jog tai buvo „gailestingi nužudymai“, siekiant palengvinti užsitęsusias pacientų kančias. Urugvajaus vyriausybė pradėjo tyrimą dėl šių mirčių.
O Belgijoje ir Nyderlanduose dirbančios medicinos seserys šiandien yra įtrauktos į legalizuotą eutanaziją. „Nekeliu klausimo, ar jos yra teisios, ar ne dėl to, kad yra įtrauktos į šį procesą – tai jų pasirinkimas, tačiau susirūpinimą kelia kitas faktas – jei jos tiki, kad tai, ką jos daro, yra įteisinta ir pagrįsta jų slaugos darbo dalis, tai ar ši nuostata skiriasi nuo to, kuo nacistinės Vokietijos slaugės tikėjo, kai įsitraukė į žudymo programas?“ – klausia Shields. Pasak jos, reikia analizuoti tokius dalykus ir priversti žmones galvoti apie tai, ką jie daro. Tik tuomet, jei jie galės kritiškai pažvelgti į savo veiklą ir permąstyti, galės pasakyti, kad ėmėsi tikrai brandžios, atsakingos profesijos.
Tai yra pamoka, kurią mes turime išmokti iš praeities.
L. Belardi
Pagal „Nursing review“ parengė Dalia Žemaitytė
