Jei man kas būtų pasakęs, kad būdama trisdešimties turėsiu trejetą vaikų, būčiau mažų mažiausiai nepatikėjus. Vaikysteje aš išvis sakiau, kad niekada gyvenime netekėsiu ir nekepsiu vyrui kotletų, o visą laiką gyvensiu su mama :). Dabar turiu tris dukras. Ir vyrą. Kotletų kartais iškepu. Taip pat turime oficialų daugiavaikės šeimos statusą, kuris, beje, Lietuvoje tesuteikia nuolaidą lankant darželį…
Aplinkiniai dažnai stebisi – ooo, trys vaikai, didvyriška, kaip jūs susitvarkote ir pan.? Nei čia didvyriška, nei ką… Va, kokie 5 vaikai ar netgi 4 man jau atrodo daug. Ir labai gerbiu tokias šeimas. Tiesiog! Viskas labai paprasta – to nepatyręs, nelabai ir suprasi. Daug vaikų auginanti šeima susiduria su visiškai skirtingomis auklėjimo (kur du pešasi, trečias laimi:)), ugdymo (kaip savo laiką ir dėmesį padalinti visoms po lygiai, kaip atpažinti vaiko gabumus, nes į visus iš eilės būrelius neturime galimybės ir laiko leisti), požiūrio („trys vaikai? tai jau turbūt socminus“), elgesio (mažiausioji yra tiek visko gero ir nelabai prisimokiusi iš didžiųjų, kad tai toli gražu lenkia jos amžiui būdingas veiklas, o ką jau kalbėti apie žaidimus ir žaislus), netgi elementariomis materialinėmis problemomis (pavyzdžiui, gimus trečiajai, kažkaip savaime atsirado poreikis peržiūrėti šeimos biudžetą, pradėti naudotis buhalterine namų finansų programa, atrasti „į balą išmetamų pinigų“ ir juos panaudoti protingiau), nei vieną ar du vaikus auginanti šeima.
Kartais, kai didesniąsias dukras savaitgaliui pasiima seneliai ir liekame su viena mažąja, suprantame, kad neturime ką veikti. Pati pagaunu save vaikštančią iš kambario į kambarį ir… neturinčią kuo užsiimti! Kai namuose visos trys, neturiu nė minutėlės apie tai pagalvoti, manęs visados kuriai nors reikia, o apie savo kaip kulinarės įgūdžių ištobulėjimą nė nekalbėsiu. Galima pamanyti, kad daugiavaikė mama gyvena tik vaikais ir niekam kitam jai laiko nelieka. Priešingai – man rodos, kad kuo daugiau vaikų, tuo daugiau galimybių atrasti laiko sau. Žinoma, čia gelbsti ir seneliai, ir vyresnioji dukra, kuri kuo puikiausiai suvokia mažųjų poreikius ir sugeba spręsti jų problemas ar tiesiog nuraminti. Aišku, būna ir sunkių akimirkų – kai visos trys serga, kai kelias naktis iš eilės nemiegi, nes vieną naktį vienai dygsta dantys, antrą naktį kitai pakyla temperatūra, o trečią naktį trečioji pradeda vemti… Arba kai dukros pykstasi, nepasidalina kažkuo… Bet juk ir vieną vaiką auginantiems tėvams būna sunku! Tiesiog tai praeina. Ir tada jos ateina į kambarį, apkloja tave antklode, apkamšo, paglosto galvą ir uždaro duris, pranešdamos, kad „mama, dabar mes pačios savimi pasirūpinsim, pailsėk“.
Lietuviškame internete ne taip jau ir gausu palaikymo daug vaikų auginančioms šeimoms. Net elementarių žinių apie tokias šeimas. Gal jų nėra daug? Noriu pasidalinti keletu ištraukų ir skirtingų užsienio puslapių apie daugiavaikės šeimos teigiamumus. Nei čia agituoju, nei ką. Turbūt tie, kurie turi daug vaikų, neplanuoja to specialiai, tiesiog natūraliai taip išeina. Ir smagu. Ir gera. Ir sunku lygiai taip pat. Bet vis tiek gera:).
Gal tiesiog sužinosit, ko nežinoję. Pamąstysite. O gal nusijuoksite. Ir tai gerai.
Apie ligas ir mokyklą. Kai šeimoje reguliariai gimsta vis daugiau vaikų, joje savaime išsisprendžia tam tikros problemos, būdingos mažavaikėms šeimoms. Pavyzdžiui, yra atlikta nemažai tyrimų, kurie įrodė, kad daugiavaikėse šeimose vaikai daug rečiau serga gripu ir kitomis peršalimo ligomis. Visų pirma kiekvieno vis vėliau gimstančio vaiko imunitetas iš prigimties yra stipresnis. Be to, šių vaikų būna gerokai labiau išsivystęs altruizmo ir tarpusavio pagalbos jausmas, jie žymiai dažniau susiduria su fizinio darbo galimybe, yra savarankiškesni, atkaklesni, dėl didesnės valios jie kryptingiau siekia užsibrėžtų tikslų. Paprastai pastebima, kad pradinėse klasėse tokie vaikai šiek tiek atsilieka nuo tų vaikų, kurie šeimoje auga vieni, tačiau darbštumo ir didesnio žinių troškimo dėka pasiveja juos vyresnėse klasėse ir netgi pralenkia. Beje, neprošal būtų paminėti keletą garsių žmonių, kilusių iš daugiavaikių šeimų, kuriose jie buvo toli gražu ne pirmieji vaikai, vardų: mokslininkas D. Mendelejevas (17-as vaikas šeimoje), daininkė C. Dion (14-a šeimoje), Krisitijonas Donelaitis, R.Tagorė, Lietuvos prezidentas A. Smetona (6-asis vaikas šeimoje) ir t.t…. Sakysite, tai seni laikai, seniau visos šeimos gausios buvo – na, bent 3–5 vaikai atrodė įprasta. Bet šiandien šeimos kūrimo menas yra užmirštas. O aš pati, va, net pagalvoti negaliu, ko būčiau netekus, jei neturėčiau savo mažojo trečio stebuklėlio. Ir dar man labai liūdna klausytis žmonių, kurie sako: „Ne, mes neplanuojame daugiau nė vieno vaiko. Tai labai sunku ir atima daug laiko.“
Motiniškas instinktas. Ar pastebėjote, kad paprastai moterys visada meiliai žiūri į kitas mamas su mažais vaikais – akivaizdu, jog moters motiniškas instinktas turi būti patenkintas. Tai reiškia, kad šalia jos visada turi būti mažų vaikų. Kai moteris neturi vaikų, arba kai turi viso labo 1–2 vaikus, ir jie jau paauga, jos motiniškas instinktas lieka neptenkintas, dėl to atsiranda tam tikrų moters elgesio problemų, vadinamų hormoniniais sutrikimais. Todėl kai šeimoje nuolatos gimsta mažylių, moteris jaučiasi harmoningai, jos motiniškas instinktas patenkinamas, moteris yra realizavusis kaip žmona, kaip mama ir jaučia gyvenimo džiaugsmą. Gal visa tai skamba ir kiek banaliai, bet juk iš tiesų – ar ne svarbiausia gyvenime jausti gyvenimo džiaugsmą ir būti laimingai?
Lengvesnis vaikų auklėjimas. Daugiavaikių šeimų tėvai puikiai žino, kad vaikus auklėti gerokai lengviau, kai jų daug, nes vaikai „priversti“ nuolatos rūpintis vieni kitais, vaikai auga socialiai atsakingesni, vyresnieji greičiau suauga, rūpinasi mažaisiais. Tai suteikia tėvams galimybę dalį savo rūpinimosi vaikais įgaliojimų deleguoti vyresniems vaikams, o tai suteikia tėvams mažiau rūpesčių ir problemų vaikų auklėjimo klausimais. Žinoma, kadangi vyresni vaikai jau mokosi mokykloje, visų namų ruošos ir vaikų priežiūros rūpesčių nereikia užkrauti vien jiems, tačiau daugiavaikėse šeimose gerokai didesnis yra pareigų pasidalijimas ir atsakomybė. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, bet paprastai daugiavaikėse šeimose tėvai gali daugiau dėmesio skirti sau, nei šeimose, kuriose auginami 1–2 vaikai.
Geras vaikų ugdymas. Ne paslaptis, kad kai šeimoje auga vienas vaikas, dažniausiai jis tampa egoistu (aišku, tai nėra absoliutu, bet…). Daugiavaikėje šeimoje tokios problemos labai retos. 1–2 vaikus auginančiose šeimose neretai pasitaiko, kad mama pernelyg rūpinasi vaikais, netgi tuomet, kai jie jau seniai nebėra maži – dėl to neretai tokia vaikai užauga kaip „mamytės sūneliai ir dukrytės“, jie nesugeba išspręsti iškylančių gyvenimio problemų. O kai šeimoje nuolat yra mažų vaikų, mama ir tėtis žymiai geriau pasidalija auklėjimo rūpesčiais – mama savo dėmesio daugiau skiria mažiausiems, labiausiai jos pagalbos ir priežiūros reikalingiems, o tėtis gali labiau kištis į paaugusių vaikų problemas.
Apsauga ir palaikymas senatvėje. Žinote, geriausia parama senatvėje – ne valstybinė pensija, o gausus skaičius vaikų, kuriems daug lengviau paremti ar išlaikyti savo tėvus ir rūpintis jais taip, kaip tėvai jais rūpinosi vaikystėje. Tai – pati geriausiai jėgų ir laiko investicija!
Demografinių tautos problemų sprendimas. Internete teko skaityti, kad kažkelintais ten metais (berods, 2200-aisiais) mirs paskutinis lietuvis planetoje. Juk ne paslaptis, kad Lietuvoje mirštamumas gerokai lenkia gimstamumą. Šiuolaikinė antišeimyniška kultūra nesuteikia galimybių tėvams ir mamos tenkinti savo motiniškus ir tėviškus instinktus, dėl ko žmonės vis dažniau jaučiasi nelaimingi. Paprastai savo išlaidų ir poreikių nesugebantys kontroliuoti žmonės teisinasi, kad daugiavaikei šeimai išlaikyti reikalingi milijonai. Bet juk esmė tikrai ne čia! Mes privalome geriau išmokti kontroliuoti savo norus. Įprotis išleisti tiek, kiek uždirbai, neretai daro žmones neturtingus bet kokiomis sąlygomis – toks žmogus, net ir milijoną uždirbęs, jį iškart išleis, likdamas toks pat vargeta, koks buvo prieš tai.
Bernardinai.lt
