Biorythm

Italija sako „taip” įstatymui prieš eutanaziją

Eutanazijos advokatai patiria nemažų pralaimėjimų, kad ir kaip stengiasi nenuleisti rankų, o pasaulio visuomenė įvairiose šalyse vis pajunta jų spaudimą.

Štai liepos viduryje Italijos Deputatų rūmai ištarė „taip” įstatymo projektui prieš eutanaziją. „Išankstinis pareiškimas dėl gydymo” priimtas 287 balsais – už, 205 – prieš ir 7 susilaikė. Vėliau įstatymas perduotas Senatui, kuris turės galutinai patvirtinti įstatymo priėmimą.

Anot Eugenios Rocellos, Sveikatos ministerijos sekretoriaus pavaduotojos, patvirtintas įstatymas numato, jog pacientas gali pasirinkti terapiją ir taip informuoti medikus, kad tuo atveju, jei jis nebesugebėtų išreikšti savo valios, tai leistų pratęsti bendradarbiavimą ir pasitikėjimą tarp mediko bei paciento.

Įstatymas, kuris mėgina atkurti italų šeimoms nuo seno būdingą požiūrį į ligas ir negalią – neapleisti ligonių, skatina atmesti eutanaziją. Tai įstatymas išsaugantis ir asmens laisvę, ir žmogiško gyvenimo orumą”, — rašoma jos pareiškime.

Šio įstatymo svarstymas buvo aktyviai aptariamas spaudoje. Vertinimų buvo labai prieštaringų. Štai arkivyskupas Rino Fisichella, Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos prezidentas, paminėjo, kad šis įstatymas, netobulas kaip ir visi kiti, vis dėlto yra kompromisas tarp dviejų principų: katalikiško, pagal kurį gyvybė gerbiama iki pačios pabaigos, ir pasaulietinio, kai pats asmuo gali nustatyti išėjimo terminus. „Išankstinis pareiškimas dėl gydymo” numato, kad „asmuo gali pasirinkti, kokį gydymą gaus ir galės atsisakyti priverstinės terapijos. Tai idėjos, kurių šaknis galima rasti Bažnyčios mokyme ir katekizme”, – sakė arkivyskupas.

Arkivyskupas tai pareiškė susitikime apie naująją evangelizaciją, vykusiame Italijos Bibiono mieste. Nors pagrindinė susitikimo tema buvo katalikiškos žiniasklaidos vaidmuo ir atsakas į sekuliarizacijos iššūkį, šioje diskusijoje nemažai dėmesio buvo skirta ir bioetikos klausimams – mat susitikimas vyko panašiu metu, kai Italijos Deputatų rūmai svarstė minėtą įstatymą.

Daugelis apžvalgininkų, kurie žiniasklaidoje katalikus kaltino tamsuolišku požiūriu, būtų sukrėsti, išgirdę Fisichellos pavyzdį: „Pirmasis klebonas, su kuriuo dirbau, sirgo diabetu. Išgirdęs, kad jam būtina amputuoti koją, jis atsakė, jog Dievas sukūrė jį su dviem kojom ir kad su dviem ir grįšiąs pas Jį. Tai buvo jo teisė, ne tik pagal vieną Italijos Konstitucijos straipsnį, tačiau ir pagal katalikų moralinę teologiją, kuri sako, jog gydymas turi būti pritaikytas žmogui, o ne atvirkščiai.”

„Tuo metu, kai buvau Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas, – prisiminė Fisichella, – kad suprasčiau, kaip yra iš tiesų Eluanos atveju, aš konsultavausi su garsiausiais mokslininkais, ir visi man patvirtino, kad vadinamoji vegetatyvinė būklė yra didelė paslaptis, apie kurią nieko nežinome.” Taip sakė geriausi specialistai, cituoti ir spaudoje. („Bernardinai.lt” primena, kad Eluana Englaro po 1992-ųjų patirtos avarijos 17 metų buvo vegetatyvinės būklės, o 2009 m. aparatūra, palaikanti jos gyvybę, buvo išjungta, ir ji mirė. Jos ligos atvejis buvo tapęs nuolatinės kovos tarp eutanazijos šalininkų ir priešininkų priežastimi.)

Kai kurie leidiniai mėgino pateikti įstatymo „Išankstinis pareiškimas dėl gydymo” projektą kaip „bažnyčios remiamą”. Štai Maria Antonietta Farina Coscioni, Demokratinės partijos atstovė, „radikalių italų” judėjimo vardu sakė „ryžtingą „ne” – gyvenimo, jo pilnatvės, orumo ir pasirinkimo teisės vardu. „Ne” tam įstatymui, kuris primestas šaliai arogantiškos, galingos, klerikalinės ir tamsuoliškos daugumos; „ne” įstatymui, kuris nori nurodyti, kaip ir kada gyvenimas yra gana orus, kad gyventum, ir neturi nieko bendro su asmens valia net ir tada, kai ji išreikšta biologiniu testamentu popieriuje.”

Tuo tarpu Carlo Casini, „Judėjimo už gyvybę” prezidentas, džiaugėsi šiuo įstatymo projekto patvirtinimu: „Svarbu, kad įvairios partijos sugebėjo susitarti dėl šio įstatymo, susitarimas pasiektas, viena vertus, – iš solidarumo, kita vertus, – subyrėjus kairiųjų vienybei. Toks daugiapartinis susitarimas tai lyg ženklas, jog ateityje galima tikėtis, kad įmanoma sukurti naują ir kitonišką politiką esminiais klausimais.”

Lucio Romano iš nacionalinės „Mokslo ir Gyvybės asociacijos” pakomentavo, kad šis įstatymas siekia apsaugoti visuomenę nuo eutanazijos propagavimo, pasitelkiant pasitikėjimą ir sąmoningumą. Patvirtindami įstatymą, Deputatų rūmai pakartojo, jog dirbtinis maitinimas yra gyvybiškai būtina pagalba sunkiausiems ligoniams, kurie patys nebegali pasirūpinti savimi.

Francesco Belletti, Šeimų asociacijos prezidentas, sakė, kad po įvairių institucijų sukeltų sumaiščių Deputatų rūmai galiausiai pamėgino reglamentuoti tokį jautrų klausimą kaip gyvenimo pabaiga: „Metų metus laukėme šio balsavimo, kuris atrodė įšaldytas įvairiose komisijose. Šis įstatymas pareikalaus, kad visuomenė prisiimtų daugiau atsakomybės dėl šeimų, prižiūrinčių vaiką ar tėvus, kurie yra tokios sunkios būklės, kad negali savimi pasirūpinti. Tai tarsi atsakas į sekuliarėjančioje visuomenėje vis labiau įsikerojantį abejingumą ir iliuzinę pasirinkimo laisvę.”

Pabaigai norėtųsi pacituoti M. Tarquinio, italų dienraščio „Avvenire” direktorių: „Žmonių civilizacija gimė ne tada, kai buvo išrastas ratas, kaip kad teigiama kai kuriose istorinėse knygose, tačiau kai ėmė rūpintis silpnaisiais. Iš pradžių klajokliai palikdavo ligonius ir senelius. Vieną dieną išmokome nešioti juo ant pečių…”

Tai jaudinamas palyginimas, tačiau vis labiau įsikerojantis reliatyvizmas ir nihilizmas šiandien mus stumia atgal, tai rodo ir nesibaigiantys svarstymai įvairiose šalyse dėl eutanazijos. Tad kaip turime iš naujo pradėti skleisti žinią apie bendražmogiškas vertybes, apie tai, kas iš tiesų prasminga?

Parengta pagal Avvenire.it ir Zenit.org


Bernardinai

TAIP PAT SKAITYKITE