Sykį tiesiog buvo sunki diena: daugybė mažų namų ruošos darbų, visur paskui zurzianti mažylė, kita, kiek vyresnė keturmetė, dėl skaudančios gerklės pasilikusi namie, nuolat prašė užsiėmimų ir darbelių, sūnui nesisekė ruošti pamokas, o paskui strigo parkeris ir aptaškė išvargtą jo darbą, kitas sūnus parėjo suplėšytais drabužiais, ir jam reikėjo padėti, penktasis po krūtine lėtino visus mano judesius, pagaliau parsirado vyras ir pradėjo nemaloniai kabinėtis prie nebaigtos namų ruošos, nevykusios vakarienės, dar kažko – ir visas šitas ėjimas per tokią, atrodė, tuščią dieną, tą paskutinę minutę buvo tiek nebepakeliamas, kad norėjosi susirasti nors kokį mažą kampelį, pasislėpti ir atsigaivinti tyloje.
Bet namie tokios vietelės nebuvo, sprukau su virtuvine prijuoste į daugiabučio laiptinės koridorių ir prigludau prie sienos. Man taip tuo metu reikėjo tokios tylos, tokios vienumos, pravėrusi langelį laiptinėje, giliai traukiau į save vėlyvo vakaro vėsą. Kaimynas, lipdamas pro šalį, kažkodėl pasiteiravo, ar nereikia man kokios pagalbos. Matyt, taip atrodžiau. Padėkojau ir pasakiau, kad jau nebereikia.
Bet aš nesu nelaiminga, ne. Taip atsitinka labai labai kartais.
Kartais nėra reikalo niekur išeiti, nes smagus namų šurmulys suteikia daug džiaugsmo ir gyvybės, uždega pramuštgalviškoms idėjoms ir nuolat judina gyventi pirmyn. Tačiau juk pasitaiko, visiems pasitaiko pavargti.
Kartais tokiais sunkesniais momentais turiu stiprybės paprasčiausiai prisėsti ir, būdama su visais, staiga išeiti, kur nieko nebegirdėti, tarsi kažkur savy surandu mažą kambarėlį ir ten išmokau tyliai įslinkus, kai aplink griūva pasaulis, pasėdėti, pasikalbėti ir nusišypsoti.
Kartais nėra reikalo niekur išeiti, nes smagus namų šurmulys suteikia daug džiaugsmo ir gyvybės, uždega pramuštgalviškoms idėjoms ir nuolat judina gyventi pirmyn. Tačiau juk pasitaiko, visiems pasitaiko pavargti.
Man atrodo, kad mes visi turime tuos paslaptingus kambarėlius, ir jų dydis priklauso nuo mūsų dvasinio gyvenimo gyvybingumo. Kuo dažniau su malda, tyla, pamąstymais ten užeini, tuo erdviau ir jaukiau ten pabūni. Ir man atrodo, kad mamoms, auginančioms daugiau vaikų, yra būtinybė įsirengti tokius kambarius nors mažam poilsėliui.
Mano kaimynė dažnai vis primena: „Na, kaip tu čia prisigimdei šitiek vaikų, aš su dviem galą gaunu, o tu…pažiūrėk į save – į žmogų nepanaši, sau laiko visai neturi… Džiaugiesi, kai kokį kartą per metus pavyksta išdalinti vaikus ir dviese su vyru išvažiuoti savaitgaliui ar vestuvių puotoje pašokti.“
Na, į žmogų nepanaši nesijaučiu, bet sutinku su kaimyne – tie kartai kartą per metus yra tokie stebuklingi, toks nepakartojamas turtas, kai su vyru giminaičių vestuvėse buvome patys šauniausi šokėjai, nepraleidę nė vieno šokio ir šokome su tokiu įkarščiu, tarsi būtume kokie įsimylėję jaunuoliai, galvoju, turbūt taip giliai neišgyventume šito džiaugsmo būti dviese, jei kasdien būtume.
O, vasaros atostogos! Nors darbai ir rūpesčiai vasarą tokie patys, kaip ir ištisus metus, tik padvigubėja, mat mokyklos ir darželiai vasarą pietų nebepagamina ir užsiėmimų nebeorganizuoja – viskas gula ant mano pečių.
Mano patys įstabiausi vasaros rytai – vaikystėje kaime, kai pati viena miegodavau stiklinėje verandėlėje ir nubusdavau tarsi saulės apkabintame rūme.
Dabar vasaros rytais vaikai nubunda visada anksčiau už mane, ir aš bėgu paskui: na, kodėl jie negalėtų padrybsoti bent iki aštuonių, bet ne – 6.30 ir vienas per kitą virsta iš lovų. Ir jei nesužiūrėsiu iškart, kad nusipraustų, apsirengtų ir susitvarkytų lovas, vėliau jie bus įsisukę į savo rūpesčius ir neištrauksi, o ir aš pati jau būsiu įkritusi į dienos išrūgas, anot Žemaitės, tuomet viskas susikuičia: išsimėto drabužiai, jovalas namuose, sugriūna ritmas, išyra ribos. Man tiesiog taip nepatinka.
Suspėjusi su ryto ruoša, pereinu prie pietų, o dar kartais ir į vaikų žaidimus įsisuku. Kai jų pačių kūryba išsenka, visada būnu susiplanavusi kokią veiklą, darbą ar žaidimą – mėgstu tas akimirkas, kai susidomi mano primesta idėja, ją pasigauna ir kuria toliau. Tuomet man taip patinka juos iš tolo stebėti ir ilsėtis.
Galvoju, kaip Dievas Septintąją dieną ilsisi ir stebi savo sukurtos kūrinijos vystymąsi. Arba, kai dar nebaigus gaminti pietų, jie pradeda šturmuoti šaldytuvą, veju į šiltnamį parnešti daržovių. Jie pareina su pilnomis sterblėmis daržovių ir kruopščiai medituodami pjausto saulėje ant suoliukų, o paskui juokiasi vieni iš kitų valgydami ir matuodami, kam labiausiai linksta ausys nuo nepaprasto salotų skanumo. Geriu jų tą vaikišką džiaugsmą kaip gaivų gėrimą karštą vasaros dieną ir pagalvoju, kaip gera būti visų šitų vaikų mama vasarą.
Labai džiaugiuosi vasara, bet iškart po jos širdyje taip trokštu atostogų, nors kelių dienų poilsėlio vienumoje ir tyloje. Tačiau rudens traukinys nelaukia: tuoj pat įsėdi ir važiuoji toliau.
