Aštuoniolikmetis Arnas Andrijauskas mėgsta klausytis muzikos, naudojasi mobiliuoju telefonu ir nepaliauja mėgautis garsais. Prieš šešiolika metų jis apkurto. Iki tol, kol tapo pirmuoju medikų pacientu Lietuvoje, kuriam buvo implantuotas kochlearinis klausos aparatas.
Vertina tai, ką turi
Arnas nesidrovi prisipažinti: mažas būdamas vakarais bučiuodavo klausos aparatėlį, nusiėmęs jį nuo ausies. Šiam mažam daikčiukui jis buvo dėkingas už tai, kad galėjo girdėti mamos balsą, medžių lapų šnaresį ir vandens čiurlenimą žvejojant su tėčiu.
Dabar jaunas, dailus vaikinas juokauja, kad stebuklingam aparatui jis dėkingas ne tik už tai, kad girdi, bet ir už ramų miegą, kurio nedrumsčia joks garsas, nes aparatas naktį ilsisi specialioje džiovykloje.
Arnas puikiai žino, kad aparatą reikia tausoti. Jis kainuoja dešimtis tūkstančių litų, ilgainiui jį reikia keisti. Ir apie tai galvodamas vaikinas šią vasarą išvažiavo padirbėti į Londoną, kur kartu tapo patikima atrama drauge išvykusiems tiems likimo draugams, kurių klausos sugrąžinti nebeįmanoma.
Apkurto po meningito
Kai dvejų metukų sūnelį Arną, sirgusį pūlingu meningitu, Jolanta ir Linas Andrijauskai parsivežė iš Kauno infekcinių ligų ligoninės namo, į Kėdainius, šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
„Jau po poros dienų pastebėjau, kad sūnus nereaguoja nei į durų skambutį, nei neatsiliepia šaukiamas. Nudiegė mintis: Arnas apkurto. Nuojauta neapgavo, gydytojai tai patvirtino. Tuomet pradėjome vežioti vaiką į Kauną mokytis kalbėti ir gestų kalbos, kad jis, o mes – jį galėtume suprasti. Važiuodavome kone kasdien, po kelis kartus per savaitę”, – ilgo ir sunkaus kelio niekada nepamirš Jolanta Andrijauskienė.
Tik prabėgus ketveriems metams po sūnų ištikusios nelaimės J.Andrijauskienė išgirdo džiugią žinią: užsienyje atliekamos klausos protezavimo operacijos visiškai negirdintiems žmonėms. Moteris su viltimi nuskubėjo pas Kauno klinikų klausos specialistus. Arnui atlikus specialius tyrimus buvo nustatyta, kad toks aparatas jam padėtų sugrąžinti klausą.
Arno tėvai pradėjo ieškoti to stebuklingo kochlearinio aparato. Prieš 12 metų toks kainavo apie 40 tūkst. litų. Atsirado nauja problema: kur gauti tiek pinigų? Juos vaikui paaukojo daugybė kėdainiškių. Jau po operacijos daugiau kaip pusę sumos, 25 tūkst. litų, grąžino ligonių kasa.
Garsai sukėlė nuostabą
„Mes, tėvai, ir Arnas niekada neužmiršime gydytojų Kęstučio Povilaičio, Ingridos Ulozienės ir kitų medikų, kurie, pakvietę chirurgą iš užsienio, atliko pirmąją Lietuvoje klausos protezavimo operaciją. Didžiausią džiaugsmą mums suteikė pirmoji sūnaus reakcija, kai po operacijos, prabėgus mėnesiui, buvo įjungtas klausą protezuojantis aparatas. Iš sūnaus tai pakylančių, tai nusileidžiančių antakių, pilnų nuostabos akių supratau, kad jis girdi aplinkos garsus”, – vis iš naujo džiaugsmo akimirkas išgyvena Arno mama J.Andrijauskienė.
Nuo tos dienos berniukas pradėjo intensyviai klausinėti, ką reiškia kiekvienas jam iki šiol buvęs nepažįstamas garsas.
„Atsimenu, kai mokydamasis kalbėti Arnas priglausdavo delną prie kaklo – taip tikrino, ar virpa balso stygos, kai jis kalba. Po kochlearinio aparato implantacijos jam šito nebereikėjo daryti, jis greitai pradėjo kalbėti vis ilgesniais, sudėtingesniais sakiniais”, – pasakoja J.Andrijauskienė.
Tėvai džiūgavo ir dėl klausos kokybės. Prieš operaciją Arnui galėjai kad ir varpais skambinti – jis negirdėdavo, o po operacijos reaguodavo į kiekvieną jam už nugaros ištartą žodį.
Kuo anksčiau, tuo geriau
Arno tėvai po implantacijos operacijos, galvodami apie sūnaus ateitį, persikėlė gyventi į Kauną. Lankėsi pas surdopedagogą, nuvedė vaiką į įprastos vidurinės mokyklos pirmą klasę. Ten, anot berniuko tėvų, Arnas susidūrė su integracijos problema, kurią paaštrino pedagogų nesugebėjimas dirbti su tokiu vaiku. Dar sunkiau Arnui tapo mokytis penktoje klasėje, kai patyrė negailestingas bendraklasių patyčias.
„Aš negalėjau leisti morališkai luošinti savo sūnaus – perkėliau jį į Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą. Ten vaikas pasijuto savas tarp savų, įgijo daug draugų. Džiaugiuosi, kad jis gali padėti kurtiesiems, pavyzdžiui, tvarkyti kai kuriuos jų reikalus telefonu”, – sprendimu liko patenkinta J.Andrijauskienė.
Dabar ji žino, kad vaikui daug lengviau integruotis į girdinčiųjų pasaulį, kuo anksčiau bus pastebėta ši negalia ir protezuota klausa. Todėl būtina, anot J.Andrijauskienės, tikrinti visų naujagimių klausą, nes tėvai jos nebuvimą pastebės gerokai vėliau, nei konstatuos gydytojai. O toks prarastas laikas yra labai brangus.
Arnas įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą. Jis nori tapti baldžiumi, jau dabar užsiima medžio darbais ir jais džiugina savo mamą, tėtį bei brolį.
